Šventoji, pirmyn į praeitį...

Kelių, separatizmo virusu apsikrėtusių Šventosios „patriotų“ pastangomis, pastaruoju metu Palangos vardas su pasiskaninimu linksniuojamas visose žiniasklaidos priemonėse. Pradžioje Šventosios sugrįžimo į Kretingos rajono patalą idėja kėlė šypsenas, tačiau vis įkyrėjantis žiniasklaidos dėmesys pradėjo erzinti. „Patriotai“ ėmėsi žygių giliau eskaluoti savo „idea fix“, pradėdami rinkti Šventosios gyventojų parašus ant Kretingos rajono tarybai adresuoto prašymo priglausti skriaudžiamus šventojiškius.
Aš nesiimu svarstyti klausimų dėl investicijų paskirstymo tarp Palangos bei Šventosios verslo subjektų objektyvumo, dėl teisingo eksploatavimo lėšų paskirstymo nei kitų su ekonomika susijusių dalykų. Tam yra korektiškų derybų metodikos, skaičiavimai ir siūlymų pagrindimai: juos ir derėtų naudoti. Dėl neetiškų šantažo priemonių, grasinimų, dar Sąjūdžio laikais atsirado šūkis: „Tik nereikia mūsų gąsdinti“.
Man, Palangoje gyvenančiam jau šeštąjį dešimtmetį, visus savo sugebėjimus, svarbiausias mintis bei jausmus įmontavusiam į Palangos (tuo pačiu ir Šventosios, nuo pat jos prijungimo) miesto ūkio pamatą, nemalonu klausytis šmeižikiškų naujųjų „pranašų“ ir visuomenės „gelbėtojų“ protavimų bei pareiškimų.
Kalbėdami apie buvusį rojų Kretingos rajono glėbyje, Kęstutis Oginskis ir jo idėjos šalininkai atvirai meluoja. Melą naudoja tikriausiai iš nežinojimo, jie negali prisiminti buvusios žuvininkystės tarybinio ūkio centrinės gyvenvietės realios buities sąlygų. Jie arba tais laikais Šventojoje negyveno, arba kaip sakoma, dar „pėsčiomis po stalu vaikštinėjo“.
Net nepasistengė pasitikslinti Šventosios priskyrimo Palangai datos. Šventosios priskyrimo Palangos jurisdikcijon pagrindas buvo 1970 m. birželio 30 d. LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas Nr.70016 „Dėl Kretingos rajono Šventosios apylinkės panaikinimo ir Palangos miesto ribų nustatymo“. Tų pačių metų liepos 9 d. priimtas poįstatyminis aktas- Ministrų Tarybos nutarimas dėl Palangos biudžeto patikslinimo ir perdavimo-priėmimo tvarkos. Taigi, Šventoji tapo Palangos sudėtine dalimi ne 1973 m., kaip teigia separatistai.
Iš karto priėmus Šventąją, Palangos vykdomasis komitetas sudarė komisiją, kuriai buvo pavesta įvertinti esamas realybes ir numatyti neatidėliotiniausius darbus bei paskaičiuoti reikiamas lėšas jiems vykdyti. Komisijos pirmininku paskirtas šviesaus atminimo miesto vyriausiasis architektas Albinas Čepys, aš buvau komisijos nariu ir dariau apibendrintus lėšų poreikio skaičiavimus.
Kaip atrodė tuometinė Šventoji? Asfalto danga padengtas tik įvažiavimas iš Liepojos plento (dabar Šventosios g.), gatvių tinklo nebuvo, apie kokį nors lauko apšvietimą – nė kalbos. Kultūros namai ir biblioteka buvo įsikūrę sename mediniame, krosnimis apkūrenamame, pastate. Nors kultūros darbuotojų pasišventimo ir entuziazmo dėka Šventoji garsėjo rajono meno saviveiklos apžiūrose pasiektais laimėjimais. Pasieniečių užkarda vieninteliai turėjo artezinį gręžtinį šulinį, kiti naudojo maistui rudą (nuo po visa teritorija slūgstančio durpių klodo) kastinių šulinių vandenį, todėl bent jau bakteriologiškai saugaus vandens gavimo nebuvo net svajonėse. Sanitarinių sąlygų nebuvimą demonstruoja faktas, kad žuvų perdirbimo cechuose konservavimui naudotas nevirintas, nefiltruotas vanduo buvo imamas tiesiog iš įlankos ir ten pat buvo išleidžiamos žuvų žaliavos nuoplovos.
Kretingai Šventoji buvo egzotiškas rajono kampelis, ten parodyti jūros veždavo garbius svečius, labai garbius išplukdydavo pažvejoti, įkraudavo žuvies cecho gėrybių. Tačiau finansiškai rajonas rėmė ne daugiau negu, tarkim, Jokūbavą. Darbėnams tekdavo daugiau, nes ten buvo ekonomiškai stipresnio ūkio centras. Gi žuvininkystės ūkis „Pajūris“ nebuvo pirmūnų gretose.
Praėjusio amžiaus 7-me dešimtmetyje Lietuvoje dislokuotos sąjunginio pavaldumo pramonės įmonės pradėjo aktyvią invaziją į Šventąją. Kretingos rajone nebuvo tinkamai vykdoma urbanistinė priežiūra, statybos vietą poilsinėms pasirinkdavo gamyklos vadovai, o pasirinkimą laimindavo rajono architektas. Kuo dosnesnis vadovas, tuo arčiau jūros pušynėlyje atsirasdavo kempingo tipo nameliukai.
Palanga perėmusi Kretingos rajono Šventojoje reikalus, kromelį uždarė nedelsiant, inventorizavo jau pastatytas poilsiavietes, skyrė gamykloms naujas teritorijas su sąlyga nugriauti pastatėlius miškeliuose ir kopose. Deja, ne viską suspėjo užbaigti, nepriklausomybės pirmaisiais metais apsukruoliai suspėjo įteisinti nekilnojamąjį turtą ir po juo esančią žemę.
Neteisūs prelegentai teigdami, jog Šventosios vestuvės su Palanga neįvyko. Vestuvės įvyko su didžiule Palangos pasoga. Jaunas ir energingas tuometinis vykdomojo komiteto pirmininkas Danius Puodžius drąsiai verdavo respublikinės valdžios atstovų duris su siūlymais, prašymais, netgi reikalavimais skirti dėmesio ir investicijų Šventosios vandentiekio bei nuotekų komplekso statyboms, iš gamyklų vadovų išpešdavo pinigų gatvių su šaligatviais ir apšvietimo linijomis įrengimui. Penkerių metų laikotarpyje atsirado gatvių vandentiekio ir nuotakyno linijos, siurblinės. Įrengta II-oji įvaža į miestelį. Per dešimtmetį Šventoji pasikeitė neatpažįstamai, kaimas transformavosi į miestą-kurortą. Tarybinis ūkis prarado savo dominuojančią reikšmę šventojiškių gyvensenoje. Deja, reikia pripažinti, kad Šventoji nesuspėjo tapti visus metus veikiančiu kurorto, o buvo planuojama, kad jos įtakos zonose bus visus metus veikiančios poilsiavietės su gydyklomis, tiltais į jūrą ir kt.
Naujojo ryto skelbėjai bėdoja, kad nė vieno šventojiškio nėra Palangos miesto taryboje, bet tai rodo, kad Šventosios rinkėjai nepasitiki arba negerbia savo kandidatų, jei vietos rinkiminėje apylinkėje nureitinguoja „į dugną“ savuosius, iškeldami palangiškius. Kaip folkloro klasika tapusiame gerbiamos politikės posakyje: „Miesto vadovybė „čia ne prie ko“.
Kaip pilietis, bendruomenės narys, siūlau atmesti bet kokias bendriems siekiams trukdančias ambicijas, abiejų šalių – Palangos vadovams ir Šventosios aktyvistams susitikti už bet kokios formos stalo ir aptarti situaciją, liautis juokinus Lietuvos žmones bei rasti priimtinus sprendimus.