Šventoji: balandų ir kreivų veidrodžių karalystė

Praėjusį savaitgalį visa graži ir pasipuošusi Lietuvos kultūros sostinė Palanga ūžė ir šurmuliavo, sukvietusi į spalvingą sezono atidarymo šventę gausybę svečių. Kai kurie jų, atvažiavę iš kitų miestų, apsistojo ne pačioje Palangoje, o Šventojoje. Ir, kaip sakė viena miela vilniečių pora, buvo nustebinti: toks įspūdis, kad kurortinis miestelis net nežino, kad didžioji Palanga sezoną jau atidarė. Kontrastas, jų žodžiais tariant, iš koto verčiantis.

Kad neperpasakotume jų žodžių, trečiadienį apsilankėme Šventojoje. Kad savomis akimis pasižiūrėtume, kas per kontrastai taip nustebino į Kultūros sostinę atvykusius šalies sostinės gyventojus.
Tiesa, prisipažįstame, prieš važiuodami susiskambinome su seniūnaičiu Ramučiu Šeštoku, kuris, kaip visada, emocingai supasakojo, kur labiausiai skauda.
„Suprantu, kad miesto vadovai labiausiai rūpinasi didžiąja Palanga. Kai Tarybos posėdžiuose ar per mero ataskaitas užduodu klausimus apie Šventąją, vis išgirstu atsakymą: negalime per metus visko padaryti, negalime per pusantrų visko padaryti, visų pirma Palanga, paskui Šventoji. Va taip ir yra: paskui, paskui, o kada bus dabar?“ – retoriškai teiravosi R. Šeštokas.

Balandų karalystėje
Vilniečių minėtieji kontrastai nemaloniai baksteli jau įvažiuojant į miestelio teritoriją. Prie išties gražaus ženklo su Šventosios herbu ir perspėjančio užrašo, kad teritorija stebima vaizdo kameromis, stovi trys persikreipusios medinės daugiakampės dėžės. Su žeme. Iš vienos galveles sarmatlyvai kaišioja balandų daigeliai.
Miestelio centras. Naujasis Mokyklos g. šaligatvis. Gražus ir mielas. Čia pat, už kampo, nei gražu, nei miela. Nei akis pakelt apsidairyt, kas naujo Šventojoje nuo pernai, nėra kaip – maktelsi koja į išsikraipiusias šaligatvių plyteles. Gerai, jei tik suklupsi.
Centrinė aikštė – bent jau turėtų tokia būti pagal savo, taip sakant, geografinę padėtį. O iš tikrųjų čia kaip buvo, taip ir tebėra didžiulis asfalto lopas. Ak, atleiskit, neįvertinau centrinės klombos. Tai, kad kol kas ją sunku ir klomba pavadinti: iš žemių kalno nedrąsiai kalasi kaži kokios pernykštės kultūros.
Malonia vešlia žaluma iš tolo pasitinka dvi didelės klombos prie kultūros centro „Eldija“. Priėjus arčiau, paaiškėja, jog toji žaluma – drąsesnės balandų, bandžiusių dygti prie Šventosios herbo, sesės.

Duobės, griuvenos,
vaiduokliai
Toliau – žvilgsnis Jūros g. link. Duobės – kaip ir praktiškai visose Šventosios gatvėse. Šaligatviai – ta pati melodija. Eina mama, vežimėlyje vaiku vežina. Vežimėlis krypuoja taip, jog baisu, kad vaikutis neiškristų.
O štai, ir centrinis tualetas. Tupykla tokia. Kokia bebūtų, yra reikalas į ją užsukti. Bet ne – užrakinta. Sezonas dar neprasidėjo.
Teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad vietomis palei gatves žolė šviežiai nušienauta. Prie numirusio Šventosios uostelio, šalia sustatytų persirengimo kabinų vyksta intensyvus judėjimas: kabinos rengiamos kelionei į paplūdimį.
Čia pat skaudžią nelaimę atnešusieji griuvėsiai. Kaip riogsojo, taip riogso. Ir dilgteli širdį išvydus ant vieno iš tinklo tvoros, juosiančios tragediją menančią vietą, kabantį vainikėlį...
Šventosios griuvėsiai – atskira tema. Tokios „vaiduoklių“ koncentracijos palyginti nedidelėje teritorijoje turbūt niekur daugiau Lietuvoj nerasime. Ypač kurortinėse vietovėse...
Sujaudina prie Vilties tako išvystas Europos Sąjungos ženklais pažymėtas stendas. Stovi jis, akmenimis bei išluptomis šaligatvio plytelėmis paremtomis kojomis, tokioj neaiškioj plynėj su statybinio laužo požymiais šalia neaiškios paskirties griuvenos. Užrašas jame skelbia: „Sveikatinimo paslaugų komplekso „Šventosios guboja“ rekonstrukcija ir statyba. Darbų pradžia – 2012 m. sausio mėn., pabaiga – 2013 m. lapkričio mėn.“ Statybininko – nė vieno. Na, bet laiko iki 2013 m. lapkričio dar yra...
Akis atsigauna tik Kopų gatvėje – bene vienintelėje, kuri miestelyje sutvarkyta per 20 metų. Ir žvelgiant į Švč. Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės bažnyčią. Bet už ją dėkoti reikia ne Palangos miesto savivaldybei ir ne Šventosios seniūnijai...
 

Šventoji labai apleista
Žmonių miestelyje taip pat – vienas kitas. Ir tie patys, išgirdę, kad norima juos pakalbinti laikraščiui, arba numoja ranka, arba, pasidalinę savo pasvarstymais apie tai, kaip Šventoji pasirengusi vasaros sezonui, kuris, kaip žinia, Palangoje atidarytas praėjusį savaitgalį, griežtai atsisako fotografuotis.
„Ar pasirengusi Šventoji sezonui? O jūs apsidarykite, – plačiai mosteli link jau aprašytosios centrinės klombos iš Skuodo kilęs Aurelijus. – Ir taip – kasmet. Palanga tai visada „išsičiustija“, Šventoji – užmirštas kampas. Ar gali būti kurorto centre tokie šaligatviai? Gatvės, kuriomis važiuoti bijau? Žodžiu, Palanga rūpinasi tik savimi“.
„Tai kad aš nelabai domiuosi, kaip ten rengiasi tam sezonui, kas pinigus duoda. Tiek galiu pasakyti: netvarka. Va, dabar per miškelį ėjau, pilnas skardinių, kitokių šiukšlių“, – dalijasi pastebėjimais Kostas.
„Man atrodo, kad nuo Palangos iki Šventosios tais kilometrais sezono pradžia dar neatėjo. Tik dabar pradėjo žolę pjauti. O daugiau tvarkos nėra. Gal netvarkė, kad pavasaris labai jau vėlavo? Palangoj gerokai daugiau dėmesio ir tvarkai, ir švarai skiriama. Čia, jei pinigų nuo Palangos lieka, šiek tiek gatves palopo“, – sakė Iruta.
„Šventoji labai apleista. Metų metus apie tai šnekam, bet...“, – atsidūsta kartu su Iruta dviračiais važiavusi Marija.

Kreivų veidrodžių
karalystėje
Sezoną jau atidarė kavinė „Du malūnai“. Prie kavos puodelio susėdame su vietos gyventojais ir smulkiaisiais verslininkais – Šventojoje juk stambių nėra – save pavadinusiais Gintautu Rekašiumi, Algirdu Rušinsku ir Domininku Jurevičiumi.
„Nematome nieko pozityvaus tiek kalbant apie tai, kaip Šventoji pasirengusi vasarai, tiek kalbant apie tai, ar užtenka miesteliui dėmesio ir rūpesčio iš Palangoje esančios valdžios pusės. Net seniūnas mūsų – te neįsižeidžia – labiau butaforinis, o reikėtų tikro, ir būtinai vietinio. Vienu žodžiu: Šventoji nėra Palanga, ir, kiek kas bedeklaruotų kitaip, taip buvo visą laiką, tęsiasi ir dabar. O jeigu mėgini tai garsiai pasakyti, bandoma įžvelgti kažkokių interesų, jeigu mėgini kviesti dialogui – neprisikvieti. Tik humoro jausmas kartais gelbsti. Juokinga iki ašarų, kad ir apie Šventosios uostelį kalbant: Klaipėdos uostas giriasi, kad įplaukos kanalas pasiekė 14,5 metro, Šventoji gali atsakyti, jog pas mus pasiekė 65 centimetrų gylį. Žodžiu, gyvenam kreivų veidrodžių karalystėje“, – sakė verslininkai.
Kalbant apie pasirengimą sezonui – ką šiandien atvykęs į Šventąją gali pamatyti svečias? Palangoj gėlynai žydi, čia gi – lenda tai, ką pernai pamiršo išrauti. Viešojoj erdvėj skelbta, kad gėlynams skirta 220 tūkst. Lt – daugiau nei Klaipėdoje. Kur tos gėlės? Ir kodėl kažkas nusprendė, kad Palangoje sezonas atidaromas gegužės vidury, o Šventajai užtenka Joninių? Ar tai ne eilinis įrodymas, kad Šventoji – ne Palanga?

Identifikuoti problemas ir jas spręsti
Kokį įspūdį gali iš miestelio išsivežti poilsiautojai? Yra tik jūra, į kurią investuoti nereikia. O daugiau – duobėtos gatvės ir takai.
Kas bus centrinėj aikštėj – karuselės ar automobilių stovėjimo aikštelė – niekas, net seniūnas, nežino. Ir apskritai – jokios koncepcijos, ir net nebandyta ta tema kalbėti.
Kultūros centras, kuris lyg ir turėtų organizuoti renginius, daugiau rūpinasi, kaip šalia esančiame sklype išnuomot žemę kokiam kioskeliui. O kur nueina lėšos, jeigu renginių nematyti? Seniau bent per Užgavėnes kokią sulūžusią būdelę iš paplūdimio sukūrendavo, dabar ir to nebėr. Tiesa, neužmirštama padėkoti verslininkams, kavinių savininkams, kad ten sezono metu koncertai ir kiti renginiai vyksta.
Palanga šiais metais tapo Lietuvos kultūros sostine. O kiek renginių bus Šventojoje po šia vėliava? Vienas koncertas „Energetike“.
„Šventoji, kaip kurortas, niekur net pažymėtas nėra. Žodžiu, mes neegzistuojame“, – tarstelėjo A. Rušinskas.
Šventojiškiams įdomu, kiek pinigų Šventoji sumokėjo „pagalvės“ mokesčio ir kur jie nuėjo. Įdomu, kodėl 61 mln. Lt biudžetą turinti Palanga Šventajai skyrė kiek per milijoną.
Verslininkai sakė suprantantys, kad Palanga ir jos meras turi savų rūpesčių ir reikalų. Bet juk Savivaldybės administracijoje daugybė darbuotojų bei specialistų, kurie galėtų atvykti, pabendrauti su miestelio bendruomene – tegu ji nėra labai aktyvi, bet jau bunda, – identifikuoti problemas ir paieškoti kelių joms spręsti.
„Kalbama, kad Palangai su merais nesisekė. Atėjo Šarūnas Vaitkus, ir miestas ėmė akyse keistis. Kada mes sulauksime pokyčių? – retoriškai klausė verslininkai, pridūrę, jog norint, kad Šventoji neatrodytų kaip šiukšlynas, kuriame niekas nedaroma, reikia kad abi pusės – Palanga ir Šventoji – pradžiai norėtų bent jau vaisingo dialogo.