Susitikimas su rašytoja, atskleidusia lietuvių klasikų paslaptis

Praėjusią savaitę Palangos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje vyko Nacionalinė bibliotekų savaitė, kurios metu skaitytojai turėjo galimybę sudalyvauti įvairiuose renginiuose. Vienas iš tokių buvo susitikimas su rašytoja, poete, muziejininke Aldona Ruseckaite, išleidusia populiarumo sulaukusius biografinius romanus apie Maironį, Žemaitę ir Vytautą Mačernį.

Laiškai atskleidė gražią meilės istoriją
Autorė pasidalino prisiminimu, kaip prieš kurį laiką Gintaro muziejuje pristatė biografinę knygą apie Maironį „Šešėlis JMM“. Po šios knygos pasirodė jos dar dvi knygos apie Žemaitę „Žemaitės paslaptis“ ir pernai išleista knyga apie V. Mačernį „Dūžtančios formos“.
„Maironiui Palanga buvo be galo mylima vieta, čia leidęs daug laiko, tyrinėjęs, laikęs mišias. Galima tarsi įsivaizduoti, kaip gatvelėmis iš stoties riedėjo jis arkliuko traukiamu vežimu“, – pasidalino įžvalgomis rašytoja.
Apie Žemaitę rašyti, prisipažino rašytoja, buvo tikras malonumas, kadangi 19 amžiaus kūrėjos ją labai žavi. Aktyvi, visuomeniška Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė tapo pavyzdžiu, kaip galima siekti savo svajonių nepaisant nieko. Dėmesio centre atsidūrė ir rašytojos laiškai, skirti 30 metų jaunesniam Konstantinui Petrauskui, kuriam puoselėjo šiltus jausmus.
„Manęs neglumino jų megztas ryšys, net kai aš buvau ir jaunesnė nei Žemaitė, susirašinėjusi su Konstantinu. Aš ir jauniems žmonėms sakau, kad mes nesame tik kūnas, kūnas, tarsi mūsų lukštas, sensta, vysta, bet mes vidumi išliekame visuomet jauni. Konstantiną ir Juliją siejo labai daug dalykų, jie turėjo apie ką kalbėti. Toji jų meilė buvo abipusė, tik gaila, kad nėra išlikusių K. Petrausko laiškų, tačiau išliko Julijos rašyti laiškai, kuriuose ji ir džiaugiasi, gavusi Konstantino laiškus, aprašo savo jausmus. Jeigu ir šie laiškai nebūtų išlikę, mes būtume turėję didžiulę duobę. O taip galėjo nutikti, kadangi Julija Konstantiną vis skatino sudeginti visus jos rašytus laiškus, ji tą patį darė su jo laiškais. Konstantinas, laimei, to nepadarė“, – pasakojo A. Ruseckaitė.

Viena iš didmoterių
Žemaitės gyvenimas – tikras trileris, pripažino rašytoja. Nors ji patikino, jog ne itin norėtų, jog būtent taip būtų pastatytas filmas apie žymiąją mūsų tautos klasikę.
„Filmą galima sukurti jau nuo pat Žemaitės šeimos kūrimo pradžios, tačiau didžiausias trileriškumas pasireiškia tuomet, kai jos mylimasis Konstantinas, praradęs viltį, pasiperša jos anūkei Elzei. Tačiau ji, jauna mergina, žinoma, nežiūri rimtai į 40 metų vyrą ir nė nesvarsto apie galimybę kurti šeimą būtent su šiuo žmogumi. Bet yra kita moteris, kuri jį mylį – Elzės mama, Julijos dukra Juzefa. Dukrai pranešus apie tai, jog jie ketina tuoktis, Julija iš pradžių prieštaravo, bet paskui su šia mintim susitaikė“, – meilės vingius pasakojo A. Ruseckaitė, palyginusi Konstantiną tarsi tarp giminės moterų pakliuvusį į voro tinklą.
Meilė, anot knygos autorės, buvo labai svarbi šioje biografijoje, tačiau ji troško ne tik tai aprašyti, bet visą aktyvų rašytojos gyvenimą, per kurį ji tikrai daug nuveikė.
„Žemaitė yra viena iš mūsų didmoterių. Ji buvo lyg ir bemokslė, bet to mokslo jai užteko, jos kūryba buvo tikrai puiki, buvo labai drąsi moteris, norėjo rašyti ir rašė, keliavo, sėdėjo kalėjime, viską ištvėrė. Užaugino septynis vaikus. Ir toji skarelė, kurią ji taip mėgo ryšėti, nereiškia, jog ji bobutė, toks buvo jos įvaizdis. Visos mes galėtume jai pavydėti nepaprasto gyvastingumo“, – teigė A. Ruseckaitė.

Išskyrė visam laikui
Apie literatūros klasiką V. Mačernį rašytoja ilgą laiką rinko archyvinę medžiagą, važinėjo į ekspedicijas, lankėsi ne tik jo gimtinėje, bet ir vietose, kur poetas gyveno, bendravo su poeto artimaisiais ir jį pažinojusiais. Poeto pasaulėvoka, jos atspindžiai poezijoje, ir ypač – jausmų pasaulis, neįvykusi santuoka, dilema: emigruoti be mylimosios ar likti – V. Mačernio gyvenimo slėpiniai ir žinomų menininkų Juozo Miltinio, Donato Banionio ir Vaclovo Blėdžio vienos karo vasaros atsiminimai gyvai ir jautriai kalba apie poeto likimą.
„Kaip muziejininkė buvau keletą kartą ir ekspedicijoje, atlaiduose, bet turbūt nebūčiau rašiusi knygos apie intelektualaus jauno žmogaus gyvenimą, jeigu ne kita pusė. Draugavęs su mergina Brone Vildžiūnaite, su ja ketino susituokti ir būtų taip nutikę, bet taip likimas nulėmė, jog jiems nepavyko sukurti šeimos. Tuomet abu pasvarstė, jog dar jauni, spės susituokti. Bet kas galėjo pagalvoti, jog juos pats likimas išskirs visam laikui. Vytautas žuvo būdamas 24 metų. Jų meilės įrodymu tapo laiškai, kuriuos išsaugojo jo sužadėtine taip ir likusi Bronė. Ji dar gyvena, jai – 98 metai sukaks gruodžio mėnesį, tačiau yra gana uždara, niekuomet netroško labai bendrauti su aplinkiniais. Man pavyko su ja susidraugauti“, – pasakojo A. Ruseckaitė.
Rašytoja paminėjo, jog V. Mačernio sužadėtinei liko didžiulė graužatis, jog ji taip ir neištekėjo už savo mylimojo.
Daug ir Vytauto kūrybos neišliko. Laimei, jog išsaugota jo eilėraščių buvo per kurso drauges, kurios visos buvo įsimylėjusios Vytautą, joms patiko ir jo eilės, kurias rašytojas leisdavo persirašyti. Taip buvo galima atkurti ir jo kūrinius, palyginus, jog eilėraščiai – tikrai autentiški, jie nurašyti ne viename sąsiuvinyje.

Skirtingi, viens kitą papildantys
Išties Vytautas ir Bronė buvo labai skirtingi žmonės, kadangi vienas – menininkas, kita – realiau žiūrinti į gyvenimą. Tad visi ūkiški reikalai daugiausiai būdavo ant Bronės pečių. Tokie pat menininkai Vytauto draugai nesuprasdavo, kaip ji priverčia Vytautą imtis įvairių namų ruošos darbų.
„Kadangi Bronė yra visų įvykių liudininkė, nedrįsau knygoje rašyti jos tikrojo vardo, daviau jai slapyvardį, tiesiog negalėjau kalbėti už ją. Įgavau jos pasitikėjimą, nors labai retai kuo ji pasitiki. Įdomu tai, jog Bronė jai rašytus Vytauto laiškus Maironio muziejui atidavė tik sulaukusi 95 metų, juos saugojo sau. O kai sužinojo, jog leidžiu knygą, ji kelis kartus pakartojo, oi, kaip jūs čia sugalvojot, juk Vytautas jau pamirštas, niekam nežinomas. Aš dar bandžiau sakyti, jog niekas jo nepamiršo, ir mokinių programose jo kūryba įtraukta, tačiau jos laikmatis kitaip rodo“, – pastebėjimais pasidalijo A. Ruseckaitė.