Stebuklų nakčiai – skirtingas Jonų ir Janinų dėmesys

Šiąnakt bus ilgesingai palydėta ilgiausia diena bei trumpiausia naktis, o rytoj bus ypatingai pagerbti visi Jonai ir Janinos. Dėl visuotinės sumaišties dažnai vardadienis būna nustumiamas į „antrąjį planą“, tačiau niekuomet nepamirštamas ir visuomet paminimas bent jau šeimos rate. Prieš penkerius metus Jonines paskelbus nedarbo diena šią šventę švenčia visa Lietuva, nepaisant to, ar giminėje esama Jono ar Janinos vardu pakrikštytų artimųjų. Ši naktis – ypatinga, mat tikima įvairiausiais įvyksiančiais stebuklais, o reikšmingiausiu simboliu tampa paparčio žiedas, kurio visi labai trokšta, nes tikima, jog radęs paparčio žiedą žmogus tampa aiškiaregiu. Palangos bei Šventosios gyventojai kasmet švenčia Jonines, nepamiršdami svarbiausių aspektų.

 

Joninių burtai

Kadangi Joninės – šv.Jono diena, dabar yra paplitęs paprotys birželio 24 dieną sveikinti Jonus ir Janinas. Jie neretai puošiami vainikais. Birželio 24 dienos išvakarėse moterys nuo seno rinkdavo įvairiausias gydančias žoleles, nes tikėta, kad šios dienos vakarą surinktos žolelės įgyja ypatingų gydymo galių. Vėliau iš žolelių verdama arbata, jomis apkaišomos palubės, įmetama į tvartus, kad gyvuliai būtų sveiki. Šis moterų veiksmas vadintas kupoliavimu. Netekėjusios merginos šį vakarą apsivilkdavo baltais lino drabužiais ir dainuodamos eidavo į pievas pinti vainikų. Vainiką jos pindavo iš devynių arba dvylikos skirtingų žydinčių žolynų. Nusipintais vainikais merginos pasipuošdavo galvas, o vėliau iš jų spėdavo ateitį. Manyta, kad šią naktį stebuklinga ir rasa. Ją surinkus reikia duoti karvėms, kad būtų pieningos, pabarstyti į daržus, kad būtų derlingi, kad neželtų piktžolės.

 

Nepamirštama šventė

Visgi, Joninės minimos kiekvienoje, kad ir retoje šeimoje, kurioje yra Jonas ar Janina. „Pas mus būna didelė šventė, nes supuola dvi šventės tądien“, - papasakojo Palangos senosios gimnazijos direktorius Algirdas Karačionka, visuomet minintis Jonines dėl žmonos Janinos, kuri Janinos vardą nešioja tik oficialiai, mat mamos pageidavimu ji buvo pakrikštyta kitu, Aldonos, vardu, tačiau Joninės ypatingos dėl tądien švenčiamo gimtadienio.

Pasak buhalterio Jono Paulausko, Jonines švenčiamos tik todėl, nes atvažiuoja vaikai. „Nelabai pavadinčiau tai šventimu, tiesiog susėdam prie vakarienės stalo ir tiek“, - teigė J.Paulauskas.

Kai kurie palangiškiai švenčia, nes priverčia užimamos pareigos. Pavyzdžiui, tautinių šokių ir dainų ansamblio „Bočiai“ bei „Banguolis“ vadovė Janina Serapinienė su savo vadovaujamais kolektyvais turi progą ir padirbėti, ir drauge atšvęsti. Jos pasveikinti ir vainiką uždėti niekuomet nepamiršta, juo labiau, kuomet patenka į patį šventės sūkurį.

Ypatingai linksmai švęsdavo Šventosios gyventojai kuršiai. Šventės tradicijas prisimena ir verslininkas Vytautas Grišinas, kuris augdamas kuršių šeimoje patyrė visas smagiausias Joninių šventimo tradicijas. „Kuršiai švęsdavo visą savaitę, tai visuomet būdavo savaitinė, ypatingai svarbi šventė, kurios metu visi aktyviai linksmindavosi, šokdavo, kūrendavo laužus, gerdavo, valgydavo“, - prisiminimais pasidalino V.Grišinas.

 

Laikomasi tradicijų

„Mes visuomet per Jonines koncertuojam“, - savo šventimo tradicijas apibūdino J.Serapinienė. Todėl, kaip ji pasakojo, niekuomet nebūna pamiršti laužai, vainikai, gėlės. Kaip pati vadovė juokavo, švęsti Jonines ji yra priversta. Šeimos rate švenčiantis J.Paulauskas sakosi jokių tradicijų nesilaikąs: nei laužų, nei vainikų tądien jis neregi. Kaip jis pats teigė, Joninės apskritai vargina, nes tai nebėra asmeninė šventė, tai būna šventė visiems. „Ne visada norisi tokio dėmesio“, - pripažino J.Paulauskas. Labai gilios tradicijos išliko Šventojoje, kurioje jos įsišaknijo kuršių dėka. Ypatingai šią šventę mini ir V.Grišinas, kuris turi anūką, pakrikštytą Jono vardu. Tądien kaip gražiausia dovana jauniausiam šeimos nariui bus kūrenami laužai. Laužai visuomet turėdavo svarbią reikšmę, švenčiant šią šventę. „Kiekvienas turėdavo savo kompaniją ir kiekviena kompanija degindavo savo laužiukus, tad jų susidarydavo labai daug“, - apie latvių senąsias šventimo tradicijas pasakojo V.Grišinas. Kaip jis prisiminė, būdavo rengiamos didžiulės gegužinės, žmonės aktyviai jose dalyvaudavo, ragaudavo įvairiausių žuvų, kurių tuo metu buvo gausi įvairovė. Šiuo metu žmonės ne itin linkę ragauti gardumynų, nes švenčių metu prekeiviai trokšta užsidirbti ir užkelia kainas. „Visur vyrauja pinigai, ne taip, kaip anksčiau, kuomet viskas būdavo kukliai, tačiau labai linksmai“, - reziumavo V.Grišinas.

 

Ant kalno

Laužais nušvis padangė, vainikais pasidabins Jonai ir Janinos Joninių dieną, kuomet visi entuziastingai drauge su varduvininkais išlydės trumpiausią naktį. Žmonės tikėjo, kad tą naktį siausdavo raganos ir kitos piktos dvasios. Jos norėdavo pakenkti žmonėms, gyvuliams ir augalams, todėl ant kalnų ir kalnelių ir bendrai ant aukštų vietų be paprastų laužų buvo kūrenamos ugnys ant karčių – stebulės, beržo tošis, derva ir kt. Nuo kalno ridenami degantys „Saulės ratai“. Ne veltui Joninės švenčiamos ant pagonių kalno.