Sovietiniu laineriu Tu-154 ir Vilniaus „Žalgiriu“ – į Gruziją

1966 metų rugpjūtį dėl visai netikėtų likimo aplinkybių patyriau ligi šios dienos šviesiausiai menamą įspūdingą kelionę. Galingu oro laineriu „Tu-154“ su Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkais, su sporto žurnalistui skirta komandiruote, kurią pasirašė Šurka, o tiksliau – tuometis, humaniškas „Komjaunimo tiesos“ atsakingasis sekretorius, jaunų studentų ir senų spaudos „asų“ mylimas, Gerbiamas Aleksandras Icikavičius (1923-2011), pirmąsyk pamačiau didingąjį Kaukazo kalnyną, baltos magnolijos švytėjimu puošnią snieguotą Kazbeko viršūnę, rizikingų kelių per „Kaukazyną“ nuo Tbilisio iki Leninakano spirales, kai bet kada su visa komanda, kamuoliais, treneriais, žaidėjais ir studentu – pasiryžėliu kopti į žurnalistines-poetines aukštumas, autobusu gali nuriedėti kūliais iki sraunios kalnų upės žemai-žemai, – tad ir „be persėdimo į dangų...“
Bet kai žmogui – tik 18 metų, bet kokia rizika, naujo pažinimas, smalsumą ir aistras tik stiprina, o vardan malonumų galima kantriai ištverti ir gyvenimo keliuose gyvatiškai tykančių nemalonumų, – juk už „vieną muštą dešimt nemuštų duoda...“
Beje, ne ką vyresnis už mane tais 1966 metais buvo ir nūnai toli garsus futbolo profesionalas, aukštos prabos žaidėjas ir treneris Benjaminas Zelkevičius. Su juo po vienų rungtynių Tbilisyje, sauso vyno „Cinandali“ vietoj sriubos ieškodami, pasiklydome visai arti viešbučio ir 200 metrų „įveikti“ susistabdėme „Volgą – taksi...“
Pirmoje tolesnėje kūrybinės komandiruotės kelionėje arčiau pažinau Juodąją jūrą iki TSRS valstybinės sienos, už Leninakano su Turkiją siekiančia Širako upe, Gruziją, Armėniją, Rusijos federaciją, Krasnodaro, Tbilisio, Rostovo prie Dono, Gudautos, Suchumio, Batumio miestus. Kelionės į Pietus tada gyvybiškai reikėjo mano ligai – kaklo limfinių liaukų tuberkuliozei įveikti.
Vyresnysis kolega iš respublikinio jaunimo laikraščio Aleksandras „Šurka“ Icikavičius (Aleksaitis) tėviškai mane suprato ir padėjo.
Už šešias publikacijas – pašto telegrafu siunčiamas į Vilniaus redakciją telegramas – reportažus apie TSRS futbolo čempionato rungtynes, jis dar ir idealų kelių mėnesių studentiškų stipendijų didumo honorarą užrašė, pasidžiaugdamas: „Šaunu, Gediminai, kad buvai operatyvus ir radai įdomių detalių. Mes, sykiu ir „Komtiesa“, nušviečiant rungtynes Kaukazo respublikose, aplenkėme net „TASS-ą“ – Maskvos telegramų agentūrą. Fain. Dar šampaną gersim“.
Iš tos kelionės mane pakerėjo Batumis. Ypač egzotiškasis Botanikos parkas Žaliajame iškyšulyje. „Rojaus prieigos“, kurias protilsiui gali prisiminti ir sapnuoti ne tik poetiškų pasakų rašytojai. Šitiek spalvų! Kaip ir „2013 metų gegužę-birželį mūsų Palangoje:
Pasaulis smagiau atrodo,
Kai sniegas atgimsta soduos,
Kai net šimtametis rodo:
„Gyventi ne-nu-si-bo-do“.  
Palangos grožiui abejingų nėra nei Lietuvoje, nei visose šalyse palei Maskvos-Vilniaus-Berlyno geografinį meridianą. Pastarąjį penkmetį populiariajame kurorte prie Baltijos atgijo mano, „Brežnevinės“ kartos lietuviams pažįstama „Rusomagija“ – bendražmogiškų vertybių mainai su slaviškųjų kraštų gyventojais. Turistai iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Kazachstano, apkeliavę daug pasaulio kurortų, simpatijų ir, žinoma, pinigų vėl negaili Palangai, Baltijos paplūdimių ekologijai, gaivinančiai jūrai, kur, pasak jų, teko maudytis, kai su tėveliais Palangoje viešėjo, dar būdami... pirmokai. O juk beveik mėnesį, nuo gegužės 8-osios Palangoje viešpatavo nerealiai sodrūs, gyvastingi, žaluma vešlūs ir puošnūs tropiniai „kaukazietiški“ orai. Kaip 1966 metų Batumio uoste-kurorte, kur gatvėse gali pasiskinti lauro lapelių, mandarinų, o nuo Saulės atsigaivinti po palmėmis. Mažumėlę iš arčiau per 28 metų Palangą pažinęs, taip pat daug kartų braidęs Lietuvos ežerynus, upes, pievas visuose mūsų valstybės regionuose, sąžiningai liudiju, jog Palanga savo delnuose sukaupusi visas „Vaivorykštės spalvas apskritimu“: mėlyną, su dangum susivienijančią Baltijos jūrą, kavaspalvius smėlynų paplūdimius, priejūrius, pušynėlius su Anykščių šilelio samanėlėm, Birutės parką – gyvąjį mylinčios, kuriančios, darbščios vietos gyventojo širdies liudininką, pelkynuose sukūrusį dvarą – prigimtinį civilizuotosios, šiandieninės Palangos lopšį... Kam Palanga svetima?
Yra sąvoka „Lietuvos gamta“. Bet yra (neabejotinai!) – atskira eilute! – ir „Palangos gamta“. Ir visi mes – čia dieviškai besijaučiantys žmonės.
Gal kituose rajonuose gyventojai ir turi teisę paverkšlenti dėl „sunkesnio“ gyvenimo, tik ne palangiškiai. Jeigu kitur lietuvis įskaudina lietuvį nesąžiningumu ir nuoskaudos depresyviai, ilgai persekioja, slegia, tai Palangos gamta užglaisto sielos stigmas, nuramina, ir suteikia galimybę žmogui prie jūros suprasti... save. Atgauti fizines ir dvasines jėgas.
Palangoje žavu kaip Batumyje, Kaukaze. Palanga – literato religija. Ir net žiemiška „tremtis“, kai visi vasarotojai, visi svečiai čia mus palieka vienus, metai iš metų klausinėjančius: „O kas ir koks iš tiesų yra... palangiškis? Argi tik godus žmogus, kuriam terūpi... „Nepaleiskim svečio į namus su pinigais?“
Palangiškis yra... sluoksniuotas pyragas. Visi lietuviai „Vieno kambario bute“. Su savo ydom, pretenzijom, ambicijom, su savo geismais perrėkti pašnekovą – „Mulki, klausykis, šūdą tu išmanai“.
Palangiškis visada paslaptis, nes palangiškiui jūra, erdvynai, smėlynai, atrakcijos ir malonumai yra VIENAM: tai VASAROTOJAS su pinigais JO kieme. Visa kita – dzin, trava, papūskit į „dujų ūkį“.
...Palangoje per 28 metus man dar nenusibodo svečius lydėti „Vaivorykštės spalvų apskritimu“.
Pasiilgstu to švento, pramogų išsiilgusių vasarotojų šurmulio, žinių iš Pasaulio, kuriame visi dirba, kad galėtų atostogas leisti Palangoje. Štai, čia nejučia priėjom ir šio teksto išvadą: palangiškiai todėl neturi gėrėtis jūros grožiu, debesimis, vasaros žiedų spalvomis, kvapais, kad jiems duoną atneša kurortinis svečių priėmimas, švara ir tvarka kieme, namuose... nepakeliant galvų. Tai – tiesa. Ne mokinuko svajonė rašinyje – „Noriu būti poilsiautoju“.
Tačiau Palangos ore, tarp Anaičių-Nemirsetos-Būtingės plevena Poezija. Patartina eiti palei jūrą, siela jaučiant bangų mūšą. Tėvo dieną vieną eilėraštį paskyriau labai lauktai mūsų namuose, Saulėtekio take viešniai iš Kulautuvos, Tulpių gatvės – nuoširdžiai vaikų pedagogei pusseserei Aldonai Pocevičiūtei-Gecevičienei:
Birželis perdega, kaip žvakė
Žiedų spalvota ugnimi,
Vaikai, anūkai tęs mūs taką –
Gyvenimui nesvetimi.
Šiame take vis nešam, rašom lapus... ar bus kas skaitys?
... Ištirps vėl žiemos. Net neprašęs naujas gėles atskleis Pietys.
Tegul 2013-ųjų kurortinė vasara Palangoje Ramybės medaus lašais atgaivina visų svečių iš visur širdis. Kad ji liktų ir senjoro prisiminimuose, kaip šių eilučių autoriu – 1966 metų Batumis.