Smagu, kai sode pragysta paukštis

Dainininkas Vilis Tokarevas, TV programoje „Naedine so vsemi“, vedančiosios paklaustas apie tai, kaip sulaukus gražaus ir garbingo amžiaus išlikti tokiu pozityviu ir besidžiaugiančiu gyvenimu, atsakė: „Jeigu žmogus praranda energiją – jis miręs“.

Ilgos naktys, trumpos dienos
Turbūt ne vienas galėtų sau prisipažinti, jog kai rytai panašūs į naktį, nesiliaujame ant visų niurzgėję, o jei nerandame prie ko prikibti, keikiame tamsą, ji viskuo kalta. Kaip pasakytų mano buvęs mokytojas, Palangos sveikatos mokyklos vadovas Dainius Kepenis, juodžiausia tamsa – prieš aušrą. Šiuos žodžius svarbu prisiminti tamsiausiu žiemos periodu, kai iš tiesų žmogui trūksta šviesos, saulės ir jis pasimetęs adrenalino paieškose.
Kai kas dabar bando man prieštarauti, sakydamas, jog labai paprasta būtų tai padaryti, jei tai gulėtų ant prekystalio (ištiesei ranką, ir esi laimingas). Ir vėl į galvą man ateina aštuoniasdešimt penkerių sulaukusio populiarių „šlagerių“ atlikėjo V. Tokarevo (tėvai sūnui suteikė sutrumpintą tautos vado – Vladimiro Iljičiaus Lenino vardą), žodžiai: „Aš visada gyvenau pozityviai ir žinojau, jog gyvenime būsiu didis žmogus“. Anot Vilio, su penkiais doleriais kišenėje pradėjęs gyvenimą Amerikoje, niekada nebuvo nusiminęs. Dirbdamas kroviku, kepdamas duoną ar vairuodamas taksi automobilį Niujorko gatvėse jis rašė dainas, o susitaupęs pinigų išleido savo pirmąją kompaktinę plokštelę, kuri atnešė jam šlovę. Kai jo dainos pradėjo skambėti ne tik tarp emigrantų, bet ir pačioje tėvynėje, sunkiu prakaitu uždirbti pinigai atnešė dividendus. Jis tapo populiarus ir turtingas žmogus. Šiandien puikiai atrodantis vyras džiaugiasi savo šeima (trečioji Vilio santuoka su keturiasdešimt metų jaunesne žmona ir dviem jo vaikais – pati laimingiausia), o dainininko pasirodymai įvairiuose Rusijos miestuose – visada laukiami.

Svarbu tai žinoti
Kaip bepykčiau ant elektroninių prietaisų (turiu jiems alergiją), tačiau kartais tenka juos pripažinti. Neseniai savo elektroniniame pašte suradau straipsnį, kuris turėtų sudominti, manau, ne vieną interneto skaitytoją. Taigi, straipsnis apie dvasines ligų priežastis, kurios kyla dėl to, jog žmogus nesusitvarko su savo psichika. Suskaudus skrandžiui dažnai galvojame, jog esame kažką negero suvalgę. Deja, jis byloja visai ką kitą: „Žmogus turi neharmoningą santykį su moteriškuoju pradu“ (pyktis motinai, moteriai, kūdikiui). Skrandžio ligų problemos susijusios su Vėžio zodiako ženklu ir Mėnuliu: „Jeigu yra piktos mintys, panieka, neigimas arba kenkimas moteriškajam pradui, gali tuoj pat pradėti skaudėti skrandį“, – sako straipsnio autorė, astrologė Nijolė Gabija Wolmer.
O štai tikėjimas „netgi nežinau, kuo tikėti, vis tiek randu kuo tikėti“ tapatinamas su mūsų pagrindiniu kraujo nešėju – kepenimis. Dvasine prasme, šis organas susijęs su mūsų pasaulėžiūra, religija, autoritetu. Kad kepenys funkcionuotų puikiai ir gyvenimas būtų prasmingas, N. G. Wolmer pataria visada gyvenime turėti pavyzdį, arba jo ieškoti. „Kad gerai funkcionuotų kepenys, ne mažiau svarbus organas – tulžis. Šie organai negali gerai funkcionuoti, jeigu nėra gerumo. Gerumo energija labai svarbi pačiam žmogui: „Atleisti suvokiant, kad vis dėlto buvo padaryta žala, ir yra gerumas. Jei gerumo nebėra, nutrūksta blokuojamas proto ryšys su siela“, – teigia N. G. Wolmer.

Pabaigai
Šiuos žodžius užrašiau atsikėlusi labai anksti ryte, kai mano lange galėjai įžiūrėti nebent juodąjį Malevičiaus kvadratą, o pabaigiau, kai tamsa išsisklaidė ir sode pragydo  paukštis. Aušra nugalėjo tamsą.

Irena VALUŽĖ