Rita Milinienė: „Scenoje nereikia vaidinti: joje reikia gyventi“

„Žiūrovas yra protingas. Jo neapgausi: jis supras, kas yra tiesa, ir pamils tave tik tada, jeigu pajus tą tiesą“, – įsitikinusi Palangos sanatorinės mokyklos anglų kalbos mokytoja, Palangos „Grubiojo“ teatro aktorė, šiemet mėgėjų teatro šventėje „Tegyvuoja teatras“ tapusi nominacijos „Ryškiausia aktorė“ laureate Rita Milinienė.

Tapo laureate
Kovo 27-ąją minima Tarptautinė teatro diena. Greitai bus dvidešimt metų, kai ją gali minėti ir palangiškiai: šiemet dvidešimtąjį savo gimtadienį švęsiantis Palangos „Grubusis“ teatras beveik kasmet šios dienos proga sukviečia Melpomenės globojamo meno gerbėjus į spektaklių premjeras. Ne išimtis ir šie metai – balandžio 6-ąją Senosios gimnazijos salėje palangiškiai ovacijomis sutiko kroatų dramaturgo Matės Matišičiaus (Mate Matišić) pjesę „Moteris be kūno“.
Beje, šių metų Teatro diena „Grubiajam“ teatrui ypatinga. Kovo 27-ąją Alytuje, Lietuvos liaudies kultūros centro ir Lietuvos mėgėjų teatro sąjungos inicijuotoje respublikinėje mėgėjų teatro šventėje „Tegyvuoja teatras“, kurios metu iškilmingai pagerbiami geriausi mėgėjų teatro kūrėjai, paskelbiami nominacijų nugalėtojai, įteikiami Kazimieros Kymantaitės vardo apdovanojimai, skambėjo ir palangiškių trupės vardas. Nominacijoje „Ryškiausia aktorė“ pristatyta ir diplomą bei statulėlę „Tegyvuoja teatras“ gavo Palangos „Grubiojo“ teatro aktorė R. Milinienė už motinos Birutės vaidmenį 2011-aisiais pastatytame spektaklyje Mariaus Macevičiaus „Goodbye, my love“ (režisierius Virginijus Milinis).
Pagerbti mėgėjų teatrus ir juose dirbančius kūrėjus nuspręsta prieš keletą metų – iki to laiko mėgėjai, kuriuos aktorius Valentinas Masalskis sako kartais vertinantis labiau nei profesionalus už jų nuoširdumą scenoje, gaudavo tik vienintelį kasmetinį „Aukso paukštės“ apdovanojimą. Šiemet kovo 30 d. vykusi šventė Alytuje – jau aštuntoji, o jos metu buvo paskelbti 45 diplomantai ir dešimties nominacijų laureatai.

Trečias kartas...
„Apdovanojimai teikiami ir režisieriams, ir scenografams, ir spektaklių muzikinio apipavidalinimo autoriams, ir – ryškiausiems praėjusio sezono pagrindinių ir antraplanių vaidmenų atlikėjams. Aš buvau nominuota trečią kartą: už vaidmenis spektaklyje „Paskutinis kavalierius“, „Amerika Palangoje“ ir dabar už motinos Birutės vaidmenį „Goodbye, my love“. Trečias kartas, kaip sakoma, nemelavo“, – šypsosi aktorė, „nurungusi“ penkias pretendentes į nominaciją „Ryškiausia aktorė“.
Pasak aktorės, Birutės vaidmuo jai pačiai buvęs iššūkis – žiūrovai ją įpratę matyti kituose amplua. Tačiau, kaip sako R. Milinienė, ji visada siekianti, kad jos vaidmenys būtų kuo įvairesni. Tačiau kartais vaidmenis diktuojanti pati medžiaga. O po spektaklio „Goodbye, my love“ jai tekę išgirsti tokių Palangos žiūrovų atsiliepimų: „O, negi čia jinai? Tokia neatpažįstama“.
„Vaidmuo buvo labai priešingas mano charakteriui, mano prigimčiai. Šiek tiek bijojau imtis to, ko nežinau: ar man tai pavyks? Ar neteks savęs „laužyti“? Bet ir žiūrovams patiko, ir įvertinta buvau. Tiesa, dar prieš tą įvertinimą motinos Birutės vaidmuo buvo spėjęs man tapti labai mielu. Regis, personažas neigiamas: toli gražu ne gera mama, kuri net vaiką palieka... Tačiau nėra blogų žmonių – yra tam tikros priežastys, kodėl žmogus priima vieną ar kitą sprendimą. Panagrinėjus personažės charakterį, nusprendžiau, kad nėra toji mama tokia jau ir bloga... Ir jos monologe yra paliečiama emigracijos tema, tokia skaudi ir aktuali šiandien: laikai keičiasi, negalima užsisklęsti, užsidaryti. Ir negalime juk mes žmogaus smerkti, jei jis pasirenka štai tokį gyvenimą“, – pasakoja aktorė.

Aktorystės moko Miliniai
O kaip buvo eita iki nominacijos, iki „Ryškiausios aktorės“ apdovanojimo? „Eita buvo dvidešimt metų, – atsako R. Milinienė. – Visą tą laiką, kiek yra įsikūręs „Grubusis“ teatras. Ir dar šiek tiek – nuo studijų metų“.
Pati Rita – iš Šiaulių. Ir, kaip pati sako, besimokydama mokykloje rengėsi studijuoti anglų kalbą, net papildomai lankė užsiėmimus, kad geriau pasirengtų stojamiesiems egzaminams. Ir dabar ji dirba anglų kalbos mokytoja Palangos sanatorinėje mokykloje ir dar – turi teatrą, kuriame gali save išreikšti.
„Aš niekada nevaidinau jokiuose mokyklos ar ne mokyklos dramos būreliuose. Buvau labai nedrąsi. Tačiau kiek save atsimenu, buvau skaitovė: skaitydavau eilėraščius, dalyvaudavau konkursuose, net ir laimėdavau. Ir kai galvojau, kuo norėčiau būti – be anglų kalbos – kartais pasvajodavau: norėčiau būti diktore. O paskutinėje vidurinės mokyklos klasėje kažkaip netyčia atsiverčiau „komjaunimo tiesą“ – buvo toks laikraštis. Ir ten buvo pateiktas aukštųjų mokyklų sąrašas bei ten dėstomų specialybių aprašas. Skaitau: Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose baigę lietuvių kalbos ir režisūros specialybę jūs galėsite būti ne tik lietuvių kalbos mokytojai, tačiau įgausite ir teatrinį išsilavinimą ir galėsite būti, pavyzdžiui, diktoriai. Man tai iškart užkliuvo, nulėkiau pasižiūrėti. O ten: teatras, etiudai.... Baisu, bet įdomu. Įdomiausia, ko gero, ir tai, kad teatru niekada pernelyg nesidomėjau: nei pati, nei mano šeima į spektaklius labai jau dažnai nevaikščiodavome. Žodžiu, sfera visiškai nežinoma. Tačiau, kai įstojau – kaip bebūtų keista, visas aktorines disciplinas per stojamuosius be didelio vargo įveikiau, – įsitraukiau. Beje, kursą tada rinko režisierius Antanas Milinis. Va, kaip gyvenimas susiklostė: aktorystės paslapčių mane Miliniai visą gyvenimą moko“, – nusijuokia pašnekovė.

Tapo profesionali aktorė
„Kai baigiau lietuvių kalbos ir režisūros studijas, labai norėjau patekti į teatrą, – prisimena R. Milinienė. – Tuo metu kaip tik kūrėsi profesionalus Marijampolės teatras, kurio trupės pagrindas – vėliau atsiskyrę „Keistuolių teatro“ aktoriai. Važiavau, stojau, ir įstojau, man buvo suteikta aktorės kategorija. Pirmasis vaidmuo – premjeriniame spektaklyje J. O‘Nilo „Elektrai skirta gedėti“.
Aktorė prisimena ir tai, kiek dėmesio besikuriančiam teatrui skyrė miesto valdžia. Buvo sudarytos puikios materialinės sąlygos: butai, talonai prekėms, kas 1989 metais buvo itin svarbu.
„O paskui – visi pabiro ir išsiskirstė: atsiskyrė „Keistuoliai“, Eglė Barauskaitė ir Darius Meškauskas atvažiavo į Klaipėdos dramos teatrą. Visi po truputį išsivaikščiojo – išėjau ir aš. Jau draugavome su Virgiu, tad ir atvažiavau į Palangą“, – sako pašnekovė.
Palangoje R. Milinienė pradėjo dirbti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja V. Jurgučio pagrindinėje mokykloje. Ir tuo pačiu metu Virginijus Milinis ėmė Palangoje kurti teatrą. Rita ir dabar prisimena pirmąsias repeticijas kartu su Rosita Januliene ir kitais „Grubiojo“ teatro aktoriais – smagu buvo. Nors ir neturėta kur repetuoti: „Teatrą turime, režisierių irgi, o patalpų ne. Ir dabar tik kambariuką „Anapilyje“ per 20 metų esame „užgyvenę“, – sako aktorė.

Jaunimas teatrą pats suranda
O darbas mokykloje? „Tiesą sakant, pirmasis susidūrimas su mokykla teigiamų prisiminimų nekelia. Bet – išėjau dekretinių atostogų, o po jų perėjau dirbti į „Gintaro“ sanatoriją. Ten pradėjo kurtis mokykla. Tačiau kadangi lietuvių kalbos mokytojų buvo apsčiai, o nuo anglų kalbos niekur toli pabėgusi nebuvau, ėmiau dėstyti anglų kalbą“, – pasakojo Rita.
Tačiau juk ne vien anglų kalbos moko R. Milinienė. Į „Grubųjį“ teatrą ateina jaunų aktorių – net visai mažų. Tad kaip dirbama su jais? Kaip juos „prisiviliojama“ ir kas daugiau dėmesio augančiai kartai scenoje skiria: Rita ar Virginijus?
„Žinot, jaunieji aktoriai patys mus suranda. Suranda bežiūrėdami spektaklius. Po spektaklių sulaukiame skambučių: „Režisieriau Milini, gal kartais galima pas jus į teatrą?“ Ir nors atskiros jaunimo teatro trupės mes neturime – repetuoja bendrai ir moksleiviai, ir suaugusieji – jeigu mums tuo metu reikia jaunų žmonių, jeigu statome spektaklį, kur reikia jaunų aktorių – labai mielai priimame“, – sako R. Milinienė.
Pasak jos, labai smagu visiems – ir didiesiems, ir mažiesiems – kai tenka kartu būti scenoje. Antai spektaklyje „Pasaka apie angelus“ vaidino tiesiog kartos – nuo visai mažučių iki septyniasdešimtmečių. Jaunieji palangiškiai vaidino ir spektakliuose „Amerika Palangoje“, ir kituose. Jie auga, ir nuolat skambina: gal jūs kuriate spektaklį, kuriame mūsų reikės?
„Per jaunimą labai išsiplėtė žiūrovų įvairovė, jų ratas. Labai smagu žiūrėti, kai gimnazijos salė, kurioje mes vaidiname, pilna tiek suaugusių, tiek jaunų. Ir moksleiviai ateina ne todėl, kad, tarkim, jiems pasakoma: pamokų nebus, eikite į spektaklį. Ne, jie ateina ir po pamokų, ir savaitgaliais, kai vyksta spektakliai. O kai būna teatro improvizacijos, tai jau prieš pusvalandį jaunimas prie durų rikiuojasi, vos ne kaip O. Koršunovo teatre. Pasirodo, teatras jiems įdomus, jie pajunta džiaugsmą“, – džiaugiasi R. Milinienė.

Ne vaidinti, o gyventi
Su jaunaisiais aktoriais daugiau dirba Rita. Anot jos, Virginijus prisipažįsta, kad jam kiek trūksta kantrybės. Tad ir scenos kalbos pradmenys, ir etiudai, ir improvizacijos – R. Milinienės globoje.
„Tiesą sakant, neturime daug laiko jaunimą „auginti“. Lipame visi į sceną. O situacijų būna labai net kuriozinių. Pavyzdžiui, kai statėme spektaklį „Pasaka apie angelus“, buvo epizodas, kai tėvą vaidinantis aktorius išsitraukia diržą ir grasina vaikui uždrožti. Tai mergytė aktorė taip patikėjo, kad net ašaros akyse sublizgo. O po repeticijų sulaukėme mergytės mamos skambučio: vaikas nebenori vaidinti, nes manė, kad teatras – tik žaidimas, o ten ją barė ir mušti ketino“, – atsimena pašnekovė.
Taip ir auga vaikai: žiūrėdami, kaip vaidina vyresnieji jų kolegos, klausydami, kokias pastabas aktoriams sako Virginijus ir Rita, ir persiimdami teatro dvasia. O sunkiausia būna tiek mažiesiems, tiek dideliems išaiškinti, kad scenoje nereikia vaidinti. Joje reikia gyventi. Kaip ir skaitant eilėraštį: ne beždžioniauti reikia, o suprasti, ką skaitai, ką sakai. Tada ir žiūrovas tave supras, kai pamatys tave esant scenoj, be jokio parodomojo teatrališkumo ir „perspaustos“ vaidybos.
„Žiūrovas yra protingas. Jo neapgausi: jis supras, kas yra tiesa, ir pamils tave tik tada, jeigu pajus tą tiesą“, – įsitikinusi R. Milinienė.

„Palangos tiltas” vykdo Spaudos, Radijo ir Televizijos rėmimo fondo projektą „Mes – Baltijos jūros vaikai”.