Reginai Andriekutei gintaras – didžiausia gyvenimo meilė

„Nesu aš jokia asmenybė. Galiu tik papasakoti apie senąją Palangą. Kitąmet man sukaks aštuoniasdešimt metų, ačiū Dievui, dar turiu gerą atmintį“, – savo namuose prisėdusi prie stalo prašneko palangiškė Regina Andriekutė.

Prie stalo kvailų kalbų nebuvo

Ši moteris yra laikoma tarsi šio krašto siela, primenanti kitiems senuosius Palangos žmones, jų pasakojimus, dainas, šokius.

Ji linktelėjo, kad senosios Palangos nebėra: „Tačiau kaip nori taip, laikai visgi keičiasi. Žemė tuščia nestovi, ji vis užstatoma“.

Dabar ji gyvena Druskininkų gatvėje. Senais laikais čia būdavo miestelio riba, toliau tęsėsi ganyklos. Ne veltui ir Ganyklų gatvė atsirado.

„Čia ganydavome karves. Dar skerdykla buvo. Mano gimtieji namai buvo Smilčių gatvėje. Kieme kopos buvo, kaip vasarą degdavo pėdos nuo karšto smėlio. Šokinėdavome per pušaites, o dabar kokie medžiai išaugę iš jų“, – į prisiminimus su šypsena pasinėrė palangiškė.

Ir dabar gimtasis namas tebestovi, tik visas restauruotas, pristatytas dar vienas aukštas. Jame gyvena dvi jos seserys.

Šitame name anksčiau vasarodavo intelektualai.

Reginos tėvai abu buvo amatininkai. Mama skaniai ruošdavo valgį, tėvas su mūru dirbo. Bet jie sugalvojo prasigyvenimui pristatyti verandą, įkūrė dešimties vietų pensioną su nedidele valgykla. Pailsėti čia atvažiuodavo teatralai, daktarai.

„Prie stalo kvailų kalbų nebūdavo. Mums tai būdavo kaip mokyklos, universitetai“, – pasakojo R.Andriekutė.

Metė žurnalistiką

Pati ji anksti pradėjo lankyti mokyklą – kai buvo penkių su puse metų amžiaus. Moteris iki šiol prisimena klasės draugų, mokytojų pavardes, gali papasakoti apie kiekvieną iš jų. Anot jos, mokykloje buvo įskiepytas suvokimas apie kultūrą, daug šokdavo, būdavo raiškaus skaitymo, deklamavimo konkursų.

Baigusi mokyklą, ji pradėjo dirbti bibliotekoje. Tėvas buvo politinis kalinys, tad tuometinė valdžia ne itin toleravo jos veiklą bibliotekoje.

Kai Regina atėjo, joje buvo 3 tūkstančiai knygų.

„Man tai buvo pats maloniausias darbas. Bet pamačiau, kad nieko nebus. Įstojau į žurnalistiką. Tik iš trečio kurso išėjau, pagalvojau, neiškentėsiu aš per tą savo liežuvį. Pats dekanas Jonas Bulota atvažiavo pas mane. Klausė, ką sumislyjau, liepė eiti toliau mokytis. Pasakiau, kad nenoriu. Taip viskas ir baigėsi“, – kalbėjo R.Andriekutė.

Velniška gintaro paklausa

Tačiau ji ir toliau negalėjo ramiai sėdėti.

„Pajutau, kad man reikia kažkokio amato. Nuo pat mažens mane lydėdavo gintaras. Tėvas, kai žvejodavo, taip pat parnešdavo gintaro”, – sakė R.Andriekutė.

Palangiškė pradėjo dirbti Klaipėdos dailės kombinato liaudies meistrų kūrybininkų sekcijoje. Ji darė papuošalus, megzdavo.

„Man reikėjo išmokti technikos. Ne ką daryti, o kaip. Gintaro ceche išdirbau apie trejus metus. Išmokau apdirbimą, paskui pati pradėjau dalyvauti parodose”, –  prisiminė R.Andriekutė.

Tada, anot jos, buvo velniška gintaro paklausa. Parduodavo visus savo dirbinius. Taip pat jos darbų įsigijo ir Gintaro muziejus bei Lietuvos nacionalinis muziejus.

Natūralesnis gintaras įdomesnis

Fantazijos nestokojanti menininkė pirmoji pradėjo gaminti gintaro papuošalus su oda.

Taip pat į savo darbus įtraukė ir metalą.

Ji ir pati negali dienos be gintaro. Jos kaklą puošia gintaro karoliai, geltonuoja apyrankės. Gintaras jai suteikia šilumą ir gerą energetiką. Tik žiemą ji nelabai linkusi užsidėti gintaro, geriau vasarą, kai galima laisviau apsirengti.

Iš stalčių taip pat ji traukia įvairiausius karolius, pakabukus. Labiausiai jai patinka natūralus tekintas, kampuotas gintaras.

„Geriau kuo mažiau apdirbtas gintaras. Bet dabar daro bet kaip. Gintaras nėra dramblio kaulas. Jį vis graviruoja, nori iš jo traktorius daryti. Man tai kažkokia skysta profanacija.

Dabar ir sendina, iš nebūto padaro būtą. Man natūralesnis gintaras yra kuo įdomesnis”, – prisipažino pašnekovė.

Pravertė medicinos žinios

Dirbdama su gintaru, paraleliai R.Andriekutė dar sugalvojo mokintis medicinos subtilybių.

Palangoje buvo organizuojami Raudonojo kryžiaus medicinos sesučių kursai. Ji juos lankė dvejus metus, atliko praktiką ir pabandė padirbėti.

„Daugelis iš mūsų ir tapo medicinos sesutėmis, aš taip pat truputį pabandžiau dirbti. Man buvo įdomu sužinoti apie žmogaus organizmą. Tos žinios labai praverčia iki šiol“, – džiaugėsi palangiškė.

Taip pat ji bandė padirbėti medicinos sesute ir sanatorijoje. Moteris prisiminė didįjį 1967 metų uraganą. Tą naktį jai reikėjo budėti.

„Visą naktį langai plakėsi. Iš ryto reikėjo atnešti į centrinę būstinę medicininius duomenis. Tačiau nebuvo kaip išeiti. Medžiai išvartyti, nei pralįsi, nei per viršų perlipsi, nes šakos neleido. Vėjas viską išvartė, tada jo greitis buvo 43 metrai per sekundę“ , – atsiminimais dalijosi nepriekaištingos atminties palangiškė.

Kultūrinių renginių netrūksta

Apie Andriekus rašoma, kad kaimynai, giminės mėgo jų namus. Ten būdavo smagu pasikalbėti, padainuoti ar tiesiog kortomis palošti. Reginos mamos dainos – iš jos gimtinės, Švėkšnos apylinkių. Pati Regina paskui jaunimą mokė dainų.

Ji visada žavėjo sąmoningumu, meile tradicijoms, stipria vidine kultūra.

Vingri Reginos dainų melodija, gražus tarmiškas žodis, ramus pasakojimo tonas, malonus balso tembras – tai galima išgirsti kompaktinėje plokštelėje „Ant marių krašto, Palangos miestely”.

Ji prisiminė, kiek daug ir gražių koncertų būdavo senais laikais. Suvažiuodavo visas Maskvos muzikų elitas.

„Nepraleisdavome koncertų. Jei nebelikdavo vietų, tai kur nors prie tvoros įsitaisydavome. Buvo ko pasiklausyti ir pasižiūrėti”, – šyptelėjo pašnekovė.

Anot jos, ir dabar kurorte yra nemažai kultūrinių renginių, tik reikia juos rasti.

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".