Ramunė Grikštaitė: kūriniai gimsta kaip mikro-makro blyksniai

„Gerbiu moteris labiau nei vyrus, gal kažkiek feministė esu, bet moterys yra vertos pagarbos. Augina vaikus, laiko tris-keturis namų kampus. Jos gali būti ir karininkėmis”, – šypsojosi Palangos Vlado Jurgučio pagrindinės mokyklos dailės mokytoja Ramunė Grikštaitė.

Linko prie karybos

Beje, ji ir pati yra buvusi karininkė, tačiau dėl sveikatos teko atsisakyti šios mėgstamos srities. Svajojo ir apie policininkės karjerą, tačiau pasuko į meno pasaulį.

„Kai studijavau Telšiuose, turėjau draugę šaulę. Brolis taip pat karininkas, todėl buvo noras pačiai išbandyti. Tačiau nesigailiu, kad pasirinkau meną, jaučiuosi savimi“, – paaiškino dar ir Kretingos rajone dailės mokytoja dirbanti 31-erių metų moteris.

Ji prisipažįsta, kad neblogai būtų dirbti ir kur aukščiau nei mokykloje, tačiau apsiprato ir puikiai jaučiasi būdama mokytoja.

Rimtai piešti ji pradėjo nuo penktos klasės, kai įstojo į meno mokyklą. Dalyvaudavo įvairiuose konkursuose, olimpiadose, gaudavo daugybę pagyrimo raštų.

Su vaikais nelengva

„Darbas su vaikais yra sudėtingas. Jie yra labai judrūs, daug kas jiems neįdomu, todėl sunku sudominti. O ir mokykloje sąlygų nėra, kad galėtume vystyti didelį meną. Kiek galime, tiek ir stengiamės”, – kalbėjo pašnekovė, kuri ir pati laukiasi pirmagimio.

Nuo rugsėjo moteris išeis motinystės atostogų. Tačiau ji pratusi prie veiklos, tai aus mintis ir idėjas naujiems sumanymams.

„Esu karjeristė. Dešimt metų studijavau, baigiau dvi aukštąsias mokyklas. Svajoju stoti į magistrantūrą – švietimo vadybą. Norėtųsi ir doktorantūrą baigti. Svajonių yra nemažai, pažiūrėsime kaip išeis. Džiaugiuosi, kad pirma baigiau mokslus, paskui – darbas, dabar galiu galvoti jau ir apie šeimą”, – nuotaikingai kalbėjo R.Grikštaitė.

Būdingas matematinis skaičiavimas

Moteris save labiau vadina grafike, o ne tapytoja. Grafika jai – arčiau širdies.

„Aš ne tapytoja, o grafikė. Galiu ir tapyti, bet piešimas grafitiniu pieštuku man yra aktualiau. Kadangi esu dar baigusi baldų dizainą, tai man būdingas matematinis skaičiavimas. Tapyba yra labiau meniškas užsiėmimas, aš mėgstu tikslumą, kas ir yra grafikoje. Kai kas pasakytų, kad aš net ne menininkė”, – nusijuokė R.Grikštaitė.

Būna, kad ji gauna užsakymų iš draugų ar pažįstamų. Dažniausiai paprašo nupiešti mažų vaikų portretus. Ji prisipažino, kad vaikus gan sudėtinga piešti, kadangi jų veiduose dar nėra susiformavę ryškūs bruožai, todėl kartais, anot jos, sunku už ko užsikabinti.

Dominuoja moteris

Menininkės darbuose dažnai pasirodo moters motyvas. Ji organizavo kelias parodas, kuriose eksponavo darbus apie moteris.

„Vienas dėstytojas yra pasakęs, kad nėra nė vieno normalaus darbo, jei jame nėra žmogaus figūros. Man tai labai užsifiksavo”, – prisiminė pašnekovė.

Jos darbuose moteris atsispindi einanti į priekį, nieko nebijanti.

„Suprantu moteris, kurios augina vaikus. Bet visgi mėgstu tas, kurios linkusios į karjerizmą. Galbūt savęs kažkiek įžvelgiu. Man graži moteris – ta, kuri yra paprasta, su kuria nenuobodu kalbėtis, išsilavinusi, siekia karjeros, kad nebūtų vadinamoji blondinė”, – pasakojo R.Grikštaitė.

Fotografijos idėjos

Jos kūryboje įsipina ir fotografija. Ir dabar moteris audžia mintį sukurti grafikos ir fotografijos kalendorių.

Ji buvo suorganizavusi parodą kariškiams. Nuotraukose buvo užfiksuotas žodis „karys” ant skirtingo paviršiaus: smėlio, sniego, nuplautas vandens ir panašiai.

Ir jos magistrinis darbas buvo susijęs su fotografija. „Mikro-makro planeta” – taip vadinosi spaudos technikos ir fotografijos darbas.

Kūrinys buvo susijęs su Palanga. Jame pagrindinis ženklas buvo gintaras. Jis išdidintas ir atrodė tarsi planeta. Darbe atsispindėjo ir baltų genties motyvai, kurie kalba apie praeitį, protėvius. Pusę šio darbo kūrinių iškeliavo į Vilnių. Pašnekovė šyptelėjo, kad šis baigiamasis darbas ir jai pačiai labai patiko.

Bet kaip užsiminė moteris, jai visgi grafika – mielesnė nei fotografija.

„Gal todėl, kad fotografuojant reikia daug vaikščioti, o aš tingiu”, – juokėsi R.Grikštaitė.

Kuria baldus

„Labai mėgstu kurti ir baldus. Norisi projektuoti, patekti į „Litexpo“ parodą. Kuriu eskizus, kai kuriuos ir įgyvendinu. Labai mėgstu medį”, – apie kitą savo aistrą pasakojo R.Grikštaitė.

Jos namuose yra pačios pagamintas baldas-dekoracija, kurią autorė pavadino savo vardu – Ramunė.

Ji šyptelėjo, kad kiti žiūrėdami galbūt nieko ir nepamato, tačiau pati įžvelgiu ramunės žiedą. Šios interjero detalės funkcija panaši kaip komodos ar dėžės.

Dėl interjero kūrimo pagalbos jos paprašo ir draugai. Ji padeda atrasti tinkamas spalvas, baldus, gėles ir panašiai.

Neparduoda meno

Kad ir kiek gauna įvairių užsakymų iš pažįstamų žmonių, R.Grikštaitė niekada neparduoda savo meno. Ji jį dovanoja. Ir namuose turi nemažai susikaupusių darbų.

Kaskart mokyklos, Kretingos pedagogų centras ar kitos įstaigos paprašo menininkės, kad ji suorganizuotų kokią parodą. R.Grikštaitė prisipažino, kad atidaryti ekspoziciją nėra pigu, tačiau tai jai suteikia malonumo.

„O jei dar kas finansuotų, tai galėčiau organizuoti ir organizuoti parodas”, – neslėpė pašnekovė.

Artimiausiu metu ji žada atidaryti parodą Palangos ar Kretingos bažnyčioje. Anot jos, darbai jau yra padaryti, reikia tik sulaukti tinkamo momento. Ji ir jos auklėtiniai piešė angelus.

Bet kol kas, prasidėjus vasaros atostogoms, mokytoja nori kiek atsikvėpti.

 Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".