Pavasaris – tinkamas metas išsitirti šulinio vandenį

Apie 30 proc. Lietuvos gyventojų kasdien vartoja šachtinių šulinių vandenį. Kaip rodo tyrimai, dalies jų vanduo yra užterštas ir maistui jo nereikėtų vartoti. Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) specialistai primena, kad pavasarį būtina ypatingą dėmesį skirti šulinių priežiūrai, apsaugai nuo taršos ir bent vieną kartą per metus atlikti svarbiausius vandens mikrobiologinės ir cheminės taršos tyrimus.

Skaidrus ir švarus – nebūtinai tinkamas vartoti
„Vis dar galioja nuostata, kad šachtinių šulinių vanduo skanesnis nei centralizuotai vandentiekiu tiekiamas vanduo – pastarasis yra neskanus, nemalonaus kvapo, „kietas“. Taip dažniausiai yra dėl per didelio geležies, mangano kiekio. Nors tai sveikatai nekenkia, visgi tokį vandenį gerti nėra malonu. Todėl neretas grįždamas iš kaimo, sodybos, į miestą parsiveža neva skaidraus, švaraus, skanaus šulinio vandens. Deja, ne visada šis sprendimas yra teisingas. Iš pažiūros švarus šulinio vanduo gali būti gana stipriai užterštas ir nesaugus vartoti. Šios taršos niekaip nepamatysi, neužuosi ir nepajusi, ją gali parodyti tik tyrimai“, – sako NMVRVI specialistai.
NMVRVI laboratorijose atliekami tiek valstybiniai, tiek pačių gyventojų inicijuoti šachtinių šulinių vandens tyrimai. Kaip rodo jų rezultatai, trečdalis ar net daugiau mėginių neatitinka Lietuvos higienos normoje HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ nustatytų leistinų taršos normų.
Minėtoje higienos normoje nurodyti geriamojo vandens mikrobiologiniai bei toksiniai (cheminiai) rodikliai, kurių jokiu atveju negalima viršyti. Taip pat nustatyti indikatoriniai rodikliai, tokie kaip bendroji geležis, amonis, spalva, sulfatas, skonio slenkstis ir kt., tiesiogiai nesietini su sveikata, tačiau kontroliuojami, kad būtų galima rasti geriamojo vandens saugos ir kokybės pažeidimo požymius, įspėti apie pavojų ir imtis tinkamų priemonių.
2014-aisiais ištyrus 469 gyventojų cheminiams tyrimams pristatytus mėginius paaiškėjo, kad 40 proc. jų viršija leidžiamas nitratų normas, 21 proc. – amonio. Iš 397 mėginių, kuriems atlikti mikrobiologiniai tyrimai, 59 proc. rasta daugiau, nei leidžia higienos norma, žarninių enterokokų, 23 proc. E. coli bakterijų, 18 proc. koliforminių bakterijų.
Į NMVRVI laboratorijas atkeliauja ir ypač prasto vandens. Pavyzdžiui, viename tirtame mėginyje nitratų kiekis leidžiamas normas viršijo 10 kartų, nitritų – 84 kartus, amonio – 5,8 karto, o permanganato indeksas – 2 kartus. Toks vanduo jokiu būdu negali būti vartojamas.

Užterštas vanduo ypač pavojingas vaikams
Bene dažniausia ir žmogui pavojingiausia yra vandens tarša nitratais. Nitratai kenkia visiems, bet labiausiai – mažiems vaikams, nėščiosioms, turintiems tam tikrų fermentų deficitą, senyvo amžiaus žmonėms, taip pat sergantiesiems kraujotakos bei kvėpavimo sistemos ligomis, anemijomis.
Patekę į žmogaus organizmą nitratai virsta nitritais, o šie oksiduoja kraujo hemoglobiną ir paverčia jį į methemoglobiną, kas ilgainiui sukelia methemoglobinemiją. Methemoglobino koncentracijai kraujyje pasiekus 10 proc., pasireiškia pirmieji klinikiniai methemoglobinemijos simptomai: pamėlynuoja, dėmėmis išmėto odą, vėliau atsiranda dusulys, traukuliai; žmogus gali mirti dėl vidinio deguonies bado. Ši liga ypač pavojinga kūdikiams – Lietuvoje būta mirties nuo methemoglobinemijos atvejų. Tad jei nesate tikri dėl vandens kokybės, neduokite jo geri mažiems vaikams, nenaudokite jo ruošdami mišinukus kūdikiams.
Kaip anksčiau minėta, sulfatai priskiriami indikatorinių rodiklių grupei, tačiau per didelis jų kiekis vandenyje gali sukelti nemalonių pasekmių: jie laisvina vidurius, sukelia dehidrataciją, dirgina virškinimo sistemą. Dar vienas iš indikatorinių geriamojo vandens rodiklių – bendroji geležis. Kai geležies koncentracija didesnė nei 0,3 mg/l (300 µg/l), pakinta jo skonis ir spalva. Geležies koncentracija iki 2 mg/l (2000 µg/l) geriamajame vandenyje nekelia grėsmės vartotojų sveikatai, tačiau jį gerti tampa nemalonu.
Didelį visuomenės sveikatos specialistų bei medikų susirūpinimą kelia mikrobiologinė geriamojo vandens tarša bakterijomis, virusais, pirmuonimis ir kitais mikroorganizmais. Jie gali tapti ūmių žarnyno susirgimų ir kitų užkrečiamųjų ligų priežastimi.
Pašalinti mikrobiologinę taršą nėra sudėtinga – mikroorganizmai žūsta virinant vandenį. Deja, nitratų ar pesticidų nepašalinsime nei virindami, nei filtruodami vandenį buitiniais filtrais.

Būtina atsakinga šulinių priežiūra
Šulinio vandens kokybė priklauso nuo šulinio vietos, aplink jį vykdomos ūkinės veiklos ir jo priežiūros. Į šulinius vanduo patenka iš arčiausiai žemės paviršiaus esančio vandeningo sluoksnio, taigi vandens kokybė labai priklauso nuo netoliese vykdomos ūkinės veiklos: kaip gausiai ir teisingai tręšiami laukai, kaip aplinkosaugos reikalavimų laikosi aplinkiniai ūkiai, ypač didieji.
Deja, ir patys šulinio savininkai neretai yra kalti dėl savo šulinio taršos. Gal ir koks gilus būtų gręžinys, dalis vandens, ypač per pavasarinį polaidį, vasaros liūtis, į šulinį patenka nuo žemės paviršiaus. Pagrindiniai taršos šaltiniai – netoli šulinio esantys tvartai, mėšlo krūvos, lauko tualetai, daržai, netvarkingai laikomos ar naudojamos mineralinės trąšos.
Į neuždengtą, netvarkingą, skylėtą šulinį ne tik priteka daugiau paviršinio vandens, bet ir prikrenta lapų, vėjo atneštų šiukšlių, į jį gali įkristi graužikai, smulkūs naminiai gyvūnai, kurie pūdami užteršia šulinį. Tokiais atvejais būtina išpumpuoti vandenį ir šulinį dezinfekuoti. Specialistai rekomenduoja periodiškai išvalyti šulinį net ir tada, kai nėra akivaizdžios grėsmės sveikatai.
NMVRVI rekomenduoja bent vieną kartą per metus, geriausia pavasarį, išsitirti savo šulinio vandenį ir įsitikinti, ar jis saugus. Jei rezultatai nepatenkinami, gėrimui skirtą vandenį reiktų atsivežti iš kitos vietos ir imtis visų įmanomų priemonių, kad vanduo būtų apsaugotas nuo taršos.

Agnietė GRUŠAUSKIENĖ
Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas