Patyčios mokykloje. Ar galima joms užkirsti kelią?

 Paauglys tėvams niekuomet nesiskundė, kad mokykloje kenčia patyčias. To nematė ir mokytojai, tačiau po mėnesį trukusios ligos jis labai nenorėjo grįžti į mokyklą. Tėvai vis ramino ir guodė, kad perkels į kitą mokyklą. Nesuspėjo. Tylomis, nieko niekam nesakęs, berniukas išėjo... Po vienuolikos nežinios ir viltingo laukimo dienų paauglys rastas netoli namų esančiame miškelyje. Tik po devintoko mirties imta kalbėti, kad būta ir patyčių, ir stumdymų.

Į sienas trankomos galvos, užlaužtos rankos, suspardyti inkstai ir kepenys, sutrenktos smegenys, per pamoką padegti mergaitės plaukai, mobiliaisiais telefonais nufilmuotos smurto ir pažeminimo scenos, išplatintos internete, – tokia kraupi į viešumą iškilusi tiesa apie tai, kas iš tiesų dedasi mūsų šalies mokyklose.

Tylioji liga

Spėjama, kad smurtą ir patyčias mokyklose patiria apie 70 proc. moksleivių. Bet niekas negalėtų patvirtinti, kad ši statistika yra patikima. Kodėl? Todėl, kad moksleiviai bijo apie tai kalbėti. Bijo, kad tėvai jų nesupras ir nepadės, o klasės draugai priklijuos skundiko etiketę. Išdrįsti pasakyti, kad iš tavęs mokykloje tyčiojasi, reikia drąsos. Tačiau ar kiekvienam vaikui jos užtenka?

„Patyčios – tai nuolatinis fizinės ar psichologinės jėgos panaudojimas, sąmoningai siekiant sužeisti ar įskaudinti kitą asmenį, kuris negali savęs apginti. Tai reiškia, kad vaikas, kuris tyčiojasi, dažniausiai supranta, kad savo veiksmais skaudina kitą/us ir daro tai sąmoningai. Patyčios tai yra tyčinis ir pasikartojantis elgesys. Kartais vaikai, bandydami paaiškinti savo elgesį, mėgsta sakyti, kad jie tik juokavo ir nieko blogo daryti nenorėjo. Kartais patyčios yra painiojamos su humoru, pajuokavimu, tačiau tai yra skirtingi dalykai. Patyčias nuo humoro skiria tai, kad tas, iš kurio tyčiojamasi jaučiasi blogai ir juokinga gali būti tik tiems, kurie tyčiojasi ar patyčias stebintiems vaikams. Dėl ko vyksta patyčios? Kartais vaikai kaltina save ir galvoja, kad patiria patyčias, nes nėra pakankamai protingi, gražūs ar stilingi. Tačiau klaidinga yra manyti, kad skriaudikai tyčiojasi tik iš kitaip atrodančių vaikų. Tyčiotis gali iš to, kuris yra stambesnis už kitus, bet taip pat ir iš to, kuris yra lieknesnis už kitus, iš to, kuris nešioja akinius, ir iš to, kuris jų nenešioja – prikibti galima prie įvairių dalykų. Taigi, daug svarbiau yra kalbėti apie aplinką, kurioje vaikas gyvena, mokosi, leidžia laisvalaikį ir apie tai, kaip efektyviai toje aplinkoje yra stabdomas agresyvus ir žeminantis elgesys. Jeigu kalbame apie mokyklą, svarbu, kad mokyklos darbuotojai sistemingai ir nuolat reaguotų į netinkamą elgesį bei, pastebėję, jį stabdytų“, – „Palangos tiltui“ sakė pagalbos patyčias kenčiantiems vaikams „Vaikų linija“ psichologė Marina Mažionienė.

Baimė pasirodyti silpnam

Anot psichologės, vaikai tėvams nepasakoja apie mokykloje patiriamas patyčias dėl to, kad bijo pasirodyti silpni. Papasakoti apie stebimas muštynes, patyčias yra taip pat laikoma nepriimtinu elgesiu ir vadinama „skundimu“: „Skundimasis ar skundimas yra suvokiami kaip netinkamas, netgi smerktinas elgesys. Mažesni vaikai yra daugiau linkę pasakoti apie tai, kad juos kas nors skriaudžia, tačiau ilgainiui jie išmoksta to vengti. Todėl nevertėtų stebėtis, kai paauglys neįvardina savo skriaudėjų ar nebendradarbiauja su suaugusiais, mėginant išsiaiškinti tarp paauglių įvykusias muštynes, nes jis jau yra išmokęs, kad tokiose situacijose reikia tylėti. Neretai suaugę ir patys vaikui pasako „Nesiskųsk!“, „Tvarkykis pats“, „Kiek gali skųstis“. Apie savo sunkumus vaikai vengia pasakoti ir dėl to, kad baiminasi, jog patyčios gali sustiprėti, bijo ūmių tėvų ar mokytojų reakcijų, kurios gali pabloginti situaciją. Jie gali galvoti, kad situacija ne pagerės, o tik pablogės“.

Taigi, ko imtis? „Galbūt vertėtų atsisakyti ir paties „skundimo“ termino, mat pakeisti šios sąvokos neigiamą prasmę gali būti sudėtinga. Galima būtų pradėti diegti naują nuostatą: kreiptis pagalbos, papasakoti, kad tave skriaudžia yra labai gerai – tokiu elgesiu vaikas rūpinasi savimi, savo saugumu“, – pasakojo psichologė.

 Mokykla – ne vienintelė patyčių vieta

Psichologė Marina laikraščiui sakė, kad patyčios dažnai vyksta ten, kur yra vaikų susibūrimai: „Kadangi dauguma vaikų lanko ugdymo įstaigas, žeminantis elgesys tarp vaikų dažnai pasireiškia mokykloje. Tačiau tai nėra vienintelė vieta, kur vaikai gali susidurti su skriaudėjais. Vaikai gali patirti patyčias ir už mokyklos ribų, pavyzdžiui, pakeliui į arba iš mokyklos, kieme, virtualioje erdvėje“.

Pamėginkime įsivaizduoti – kur didesnė tikimybė, kad mums užmins ant kojos – ar sausakimšam autobuse, ar erdvioje aikštėje? Kitoje aplinkoje – kieme, žaidimų aikštelėje – vaikai turi daugiau erdvės, joje būna tiek, kiek nori, gali pasirinkti su kuo bendrauti.

„Patyčių situacijoje labai svarbų vaidmenį atlieka stebėtojai – kiti vaikai, kurie matytų, kaip vaikas yra žeminamas. Pavyzdžiui, pravardė, pasakyta prieš visą klasę yra žymiai skaudesnė nei pasakyta „akis į akį“. Mokykla yra labai palanki terpė turėti tokią stebėtojų auditoriją. Mokyklose patyčios vyksta pačiose įvairiausiose vietose. Yra stebima tendencija, kad tyčiojimasis vyksta tokiu metu ir tokioje vietoje, kuomet yra mažiausiai suaugusių priežiūros. Pavyzdžiui, daug patyčių vyksta pertraukų metu, tyčiojamasi klasėse, mokyklos kieme ar koridoriuose. Patyčių atvejų pasitaiko taip pat ir kitose vietose: bibliotekose, sporto salėse, persirengimo kambariuose, tualetuose, rūbinėse, mokyklos kieme“, – nurodė M. Mažionienė.

Patyčių aukos – berniukai

„Kas dažniau, berniukai ar mergaitės patiria patyčias? Statistika rodo, kad berniukai. Blogiausia, kad vaikai patiriantys patyčias dažnai nežino ką tokioje situacijoje daryti ir pasimeta, nes nesugalvoja, ką atsakyti skriaudėjams, nežino, kur kreiptis pagalbos. Taip pat skriaudėjai gali stengtis įbauginti vaikus ir liepti nieko nedaryti, pavyzdžiui, nieko nesakyti klasės auklėtojai, kitaip primuš. Natūralu, kad tokie skriaudėjų žodžiai gali labai gąsdinti, iš kitos pusės, jeigu vaikas, patiriantis patyčias, savo išgyvenimus laikys savyje ir nebandys spręsti situacijos, skriaudėjų elgesys gali tik pablogėti“, – sakė psichologė.

M. Mažionienės nuomone, sprendžiant patyčių problemą, vaikui reikalinga suaugusiųjų  – mokytojų, tėvų pagalba ir jų palaikymas: „Patyčių situacijoje dažnai pastebima jėgų persvara – skriaudikai yra vyresni, stipresni arba jų yra daugiau, todėl vaikas, patiriantis patyčias, sunkiai gali apsiginti ir jas sustabdyti. Skatinimas vaiką savarankiškai spręsti patyčių problemą, gali priversti jį pasijusti nevykėliu, tad be suaugusiųjų įsikišimo tai padaryti bus sudėtinga“.

Tėvai turi išklausyti vaiką

Sužinojus, kad jūsų vaikas patiria bendraamžių patyčias, jums gali būti pikta arba liūdna. Marina sakė, kad kartais „Vaikų linijai“ vaikai pasakoja, kad nedrįsta tėvams prasitarti apie patiriamas patyčias, nes bijo juos nuliūdinti. „Kartais vaikai nepasakoja tėvams apie patyčias, nes baiminasi, kad šie nepatikės arba tiesiog pasakys: „Nekreipk dėmesio!“ Ką galite padaryti: išklausykite jį. Jei vaikas prasitaria jums, kad patiria bendraamžių patyčias, pirmiausia išklausykite jį. Leiskite išpasakoti viską, kas jam nutiko. Pasakodamas apie bendraamžių patyčias vaikas gali laikyti save skundiku. Būtinai pasakykite jam, kad jis gerai padarė papasakodamas jums apie tai. Patikinkite, kad vaikas bet kada gali kreiptis pagalbos į jus, ir skatinkite jį ir toliau pasakoti, kaip jam sekasi. Stenkitės kartu su vaiku ieškoti problemos sprendimo būdų. Pagalba ir pasirinktas reagavimo būdas bus veiksmingas tik tuomet, kai jį aptarsite su savo vaiku ir sprendimą, kaip toliau reaguoti, priimsite kartu. Taigi, būtinai aptarkite kartu su vaiku, ką ir kaip toliau daryti. Galbūt galite vaikui pasiūlyti užrašyti, kaip iš jo tyčiojamasi. Užrašai pravers, kai kreipsitės pagalbos į mokytojus – jie padės tiksliau įvardyti, kaip su jūsų vaiku elgiamasi. Drauge su vaiku pagalvokite, kas iš mokyklos suaugusiųjų gali jam padėti. Aptarkite galimybę drauge nueiti pasikalbėti su mokytojais. Gali būti, kad vaikas norės kalbėtis ne su savo auklėtoju, bet su kitu mokytoju, su kuriuo kalbėdamas jis jausis saugiai. Arba tiesiog būkite šalia savo vaiko“.

„Savaitė be patyčių“ ir Palangoje

Moksleivių sąjungos Palangos skyriaus narė Ernesta Jonušaitė „Palangos tiltui“ sakė, kad moksleiviai gali išvengti patyčių tik pradėję nuo savęs: „Kiekvienas būdamas bent šiek tiek tolerantiškas, galėtų sumažinti patyčias. Patyčias mūsų mieste stengiamės mažinti organizuodami įvairius renginius, kurie neskatina patyčių, o siekia bendravimo tarp skirtingų žmonių, Palangoje taip pat yra organizuojamos prevencinės stovyklos, kurios puikiai prisideda prie patyčių mažinimo. Ar patyčios egzistuoja ir Palangoje? Kaip ir kiekviename mieste, vaikų, kenčiančių nuo patyčių, yra nemažai, tad manau, kad ši problema neaplenkė ir mūsų miesto“.

Moksleiviai Senosios gimnazijos didžiojoje aktų salėje pristatys „Savaitė be patyčių“ renginius. „Organizuojame diskusijų popietę su kviestiniu svečiu iš Vilniaus V. Topol (kuris dalyvavo „Lietuvos talentuose“ „Forumo teatrą“, „Gerumo estafetę/viktoriną“. Savaitę vainikuos veiduko formos flashmobas. Visais šiais renginiais siekiame parodyti jaunimui, kad patyčių problema yra opi ir reikia apie ją kalbėti, reikia jos nepamiršti ir stengtis ją mažinti. Toks renginys Palangoje nėra pirmas, bet paprastai jis būna matomas tik mokyklos ribose, tad šiais metais Lietuvos moksleivių sąjunga prisideda prie „Savaitės be patyčių“ ir organizuoja renginius visame mieste“, – sakė E. Jonušaitė.

Palangos „Baltijos“ pagrindinės mokyklos direktorius Alvydas Kniukšta sakė, kad tarp mokinių pasitaiko visko: „Kuomet išgirstame apie patyčias mokykloje, kalbamės su mokiniais, bandome spręsti šią situaciją. Su patyčiomis kovojame ne tik savaitę, kuomet vyksta ši akcija, o visą laiką“.

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą  „Mes-juros vaikai".