Parodoje – snieguotos Alpių viršukalnės ir lietuviški ženklai

Birželio 1 d. (penktadienį) 16 val. Palangos viešojoje bibliotekoje pristatyta Šveicarijos lietuvių bendruomenės kilnojama fotografijų paroda „Lietuvių Šveicarija“, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Parodą atidarė Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Jūratė Caspersen, vaizdingai papasakojusi apie Šveicarijos lietuvių bendruomenės gyvenimą, jų kasdienius darbus, siekius, viltis. Ekspozicija, kurią kviečiame lankyti visą birželio mėnesį periodikos skaitykloje – lyg laike sustingę istorijos inkliuzai, o iš tiesų tai pasakojimas vaizdais apie mažos tautinės bendruomenės nueitą kelią nuo Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių stovyklos iki šių dienų aktyvios lietuvių bendruomenės visuomeninės veiklos.
Istorinė retrospektyva – gausiausia. Archyvinės nuotraukos byloja lietuvių šviesuolius, nuveiktus darbus Lietuvai. Juos J.Caspersen vadino „pirmabangiais“. Po Antrojo pasaulinio karo Šveicarijoje prieglobstį rado tik apie pusė tūkstančio lietuvių. Ten nebuvo paprasta likti atvykus. Šveicarai rūpestingai pabėgėliams padėdavo atgauti jėgas, sustiprindavo, tačiau kai jie jau būdavo pasirengę savarankiškai gyventi, ragindavo vykti į kitas šalis. Čia neišvaryti likdavo tik ligoti ir studentai.Kodėl taip nutiko, tampa aiškiau iš antrosios nuotraukų dalies, skirtos Šveicarijos mentalitetui, gyvensenai. Šveicarai – uždari, nors humaniški ir svečiui mielaširdingi. Šioji dalis pristatyme sukėlė daugiausia diskusijų. Susirinkusiesiems buvo įdomu išgirsti, kodėl kiekvienas šveicaras yra pusė policininko, kaip jie supranta pilietiškumą, auklėja vaikus, sveikatos, pensijos sistemos veikimo būdą. Būta klausimų ir apie bankininkystę, šveicarų požiūrį į mokymąsi, profesinį ugdymą, atskleista, kada moterys aktyviau įsitraukė į visuomeninį gyvenimą.
Taip pat J. Caspersen atskleidė, kiek daug gali padaryti vienas žmogus, jei tik nori. Pavyzdžiui, vienos lietuvės Joanos Stasiulienės suburtame tautinių šokių kolektyve „Viltis“ iš trisdešimt jo gyvavimo metų sovietmečiu, paskutinius dvidešimt penkerius metus jame šoko vien šveicarai, kurie ne tik trepsėjo pagal tautinių šokių ritmą, bet ir lietuvių folklorą, studijuodami aukštosiose mokyklose, rinkosi tyrimo medžiagai, žavėdamiesi jo įvairumu. Lietuvių bendruomenės organizuotos Joninių šventės, dainų, šokių kolektyvai puikiai atspindi kultūrų bendrystę bei skirtingumą.
Būtent įvairovės netrūksta trečioje parodos dalyje, sujungiančioje abi pirmąsias. Joje – Šveicarijos lietuvių akimis pamatyti, užfiksuoti gamtos vaizdai. Eksponuotos Eglės Dranevičienės, Danutės Gudauskienės, Ilonos Katkienės, Dianos Bunner, Ritos Meyer, Laimos Jokimaitės-Tikuišienės,Vilmos Kinčiūtės-Kern, Lijanos Tagmann, Felikso Ostapenko, Rimo Sukarevičiaus kūrybiniai darbai, atspindintys Šveicarijos lietuvių bendruomenės inicijuotus ir įgyvendintus projektus, skirtustautinio tapatumo išsaugojimui, žinoma, gausu ir kerinčių Alpių šalies vaizdų – snieguotų kepurių, žydro dangaus, vienišų tolių.
Susitikime viešnia taip pat papasakojo apie Šveicarijos lietuvių bendruomenės ištakas. Pradžia laikomi 1898 metai. Tuomet lietuviai, studijuojantys Ciuriche, įkūrė draugiją „Draugystė lietuviškos bendruomenės“. Nuo tada bendruomenė keičiasi, tačiau jos darbai išlieka prasmingi ir matomi. Sovietinės okupacijos metais Šveicarijos lietuviai organizuotai kovojo už Lietuvos Nepriklausomybės sugrąžinimą, rūpinosi lietuviškumo išsaugojimu, puoselėjo etninę tapatybę.
Jie ir dabar mėgsta susiburti ir dovanoti Lietuvai savo darbus.Vieni iš paskutiniųjų – dovana Lietuvos tūkstantmečiui – knygos „Lietuvių rašytojų keliais Šveicarijoje“ išleidimas. Joje atrandamos sąsajos tarp Lietuvos ir Šveicarijos, Šveicarijos piliečiams perteikiama apie kuriuos rašytojus lietuviai kalbasi, ką skaito. Pasakodama apie šią knygą, J. Caspersen minėjo ir knygos mėgėjų draugijos organizuotą kelionę šios knygos keliais bei konferenciją „Laiko ženklų palytėti“, kurioje kalbėta ir apie kitą iškilią asmenybę – Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę. Skaitymas Šveicarijos lietuvių bendruomenei – dar vienas būdas lavinti kalbą, sekti aktualijas. Susirinkus būryje – būtina aptarti, ką skaitei, pasikalbėti tarpusavyje lietuviškai apie knygas, atkeliavusias pačių lagaminais, dažniau lėktuvais skridusias negu susivežtas keliais iš Lietuvos. Sekant Lietuvos aktualijas, aptariami ir metų knygos rinkimai, dažnai nuspėjant, ką išrinks tą vienintele metų knyga.
Dovana Lietuvos šimtajam gimtadieniui ir šis projektas „Lietuvių Šveicarija“, keliaujanti po miestus, miestelius, muziejus, bibliotekas, pasakojant apie snieguotas Alpių viršūnes, dažnam šiek tiek atpažįstamą iš Maironio poezijos posmų Keturių kantonų šalį, joje gilius pėdsakus palikusius Lietuvai svarbius Nepriklausomybės akto signatarus Šaulius. Plačiau kalbėta apie Lugane ir Lietuvoje pagerbtą 1918 m. Nepriklausomybės Akto signatarą, taip pat ir Palangos progimnazijos absolventą dr. Jurgį Šaulį, jaunystėje studijavusi Berno universitete Šveicarijoje. Kalbant apie jį ryškėja dar vienas pokalbių baras – kaip svarbu Šveicarijos lietuviams minėti ir švęsti Vasario 16-osios šventę.

Dainora KANIAVIENĖ
Palangos viešoji biblioteka