Parkūro propaguotojai mokosi valdyti kūną ir nugalėti baimę

Dar neteko susidurti su žodžiu „parkūras“? O jei ir pasitaikė, ko gero, ne kiekvienas žino, kas tai yra. Ši sąvoka kilusi iš prancūzų kalbos – parcour – distancija, kliūčių ruožas – ir apibūdinama kaip sportinė veikla – daugybės fizinių sugebėjimų mišinys, mokėjimas puikiai valdyti savo kūną. Parkūras – savo kūno judesių kontroliavimas ir jų pritaikymas įvairiose savo gyvenimo situacijose. Pagrindiniai veiksniai, kuriuos naudoja treiseriai (taip vadinami tie, kurie užsiima parkūru): jėga ir teisingas jos panaudojimas, mokėjimas greičiau kitų atsidurti reikiamoje miesto vietoje. Parkūro šūkis – nėra ribų, yra tik kliūtys, kurias galima įveikti. Parkūras – gyvenimo filosofija ir judėjimo menas. Ši veikla paplito 1987 metais, o jos pradininku laikomas prancūzų kaskadininkas bei aktorius David Belle.

Keletas parkūro aistruolių yra ir Palangoje

Keletas šio sporto-gyvenimo būdo atstovų yra ir Palangoje. Keletą jų pakalbinau.

Septyniolikmetis moksleivis Rolandas Pronckūnas parkūru užsiima jau trejus metus, gimnazistas Antanas Reinikis – dvejus, trečiasis, šešiolikmetis Vincas Valachavičius pradėjo prieš metus, o taip pat šešiolikmetis Andrius Bovinas pradėjo prieš pusę metų.

Dingtelėjo, kas „parkūrinant“ yra svarbiausia bei įdomiausia? „Saugumas ir savo galimybių žinojimas – svarbiausia, o įdomiausia tai, kad gali įveikti savo baimes, besitreniruodamas atrandi naujus iššūkius-kliūtis, kurias vėliau sieki įveikti. Kliūtys „gimsta“ mūsų galvoje – jas renkiesi tiesiog eidamas. Toks užsiėmimas taip pat padeda susirasi naujų draugų“, - pasakojo Rolandas.

„Svarbiausia – žinojimas ir pasitikėjimas, kad galiu įveikti kliūtis, o įdomiausia – naujų triukų mokymasis ir išmokimas“, - teigė Antanas. „Noras tai daryti – svarbiausia, o įdomiausia tai, jog tu išsiskiri iš kitų žmonių, savo bendraamžių – nebėra tau neįveikiamų kliūčių, kai tuo užsiimi. Be to, malonu klausytis, kai ant tavęs rėkia kiti dėl tavo padaužiškumo“, - šypteli Vincas. „Svarbiausia nugalėti savo baimę, o fizinės jėgos „parkūrinimui“ daug nereikia. Reikia tik noro ir ryžto! Kas be ko, svarbi yra ir aplinka, žmonės, su kuriais juo užsiimi, o įdomiausia tai, jog išmoksti kažką naujo, sugebi įveikti bet kokias kliūtis“, - teigia Andrius.

Smalsumas atsirado stebint draugus

„Kas paskatino tuo užsiimti?“ - klausiu vaikinų. Andrius teigia, kad paskatino parkūru užsiimti draugas. „Jis mane „įtraukė“ ir daug ko išmokė“. „Sudomino klasės draugas prieš keletą metų, bet aš tada tuo nesusidomėjau, tačiau pamačiau draugo rezultatus ir panorėjau pats užsiimti parkūru“, - sako Antanas. Rolandas tegia: „Pirmiausia, visai atsitiktinai perskaičiau straipsnį žurnale apie parkūrą, o vėliau internete suradau daugiau informacijos apie tai. Sužavėjo ne tiek patys triukai, o pati parkūro filosofija“.  „Informaciją radau internete, sudomino, kaip kiti tai daro ir norėjau pats pakartoti“, - sako Andrius.

Ar daug vaikinai patiria traumų? Į šį klausimą vaikinai atsakė skirtingai. Pasak Rolando, jis niekada nebandė peržengti savo galimybių ribos, nebandė prieš ką nors pasipuikuoti, todėl traumų nepatyrė. Vincas teigė, kad traumų patyrė labai mažai, nes prieš darydamas judesius, ištyrinėja vietą, apgalvoja kiekvieną žingsnį. Antanas sakė, kad yra turėjęs porą traumų – prisipažįsta, kad buvo per daug išsiblaškęs. Tik Andrius sakė, kad patiria nemažai traumų dėl to, kad suklysta darydamas triukus.

„Bet, regis, vaikinai kol kas ranka numoja į traumas. Svarbiausia, kad užsiimdamas parkūru, sugebi pamatyti aplinką – gali ją pamatyti kitaip negu kiti, sugebi joje įžvelgti kažką įdomesnio“, - teigia Vincas.  Prisipažinsiu: pati pabandžiau porą triukų ir galiu pasakyti, kad tai tikrai nėra paprasta. Net patiems paprasčiausiems veiksmams reikia nemažai ryžto ir drąsos. Vaikinai taip pat kalbėjo, kad mielai kviečia visus, kas susidomėjo parkūru, prisijungti prie jų, šie mielai padės naujokams, pamokys įvairių triukų.

Kartais nukenčia ir mokslai

Vaikinai, paklausti, ar dėl šios veiklos nenukenčia mokslai, beveik vienu balsu atsakė, jog ne. „ Mums svarbiausia vistik mokslai, o parkūras – tik laisvalaikio užsiėmimas. Mūsų užsiėmimas kaip tik skatina viską suspėti“, - teigė Rolandas. Tačiau Andrius šypsodamasis atsakė, kad dėl tokio užsiėmimo kartais ir mokslai nukenčia. „Parkūrinimui“ skiriu daug laiko – kitąkart nebelieka laiko namų darbams“, - prisipažino vaikinas. Parkūru užsiiminėjantys vaikinai mėgsta ir kitas sporto šakas. Pavyzdžiui, Antanas, Vincas ir Andrius dar lanko karatė bei mėgsta būti su draugais. Rolandas domisi dvasine žmogaus būtimi, Vincas, be sporto, žavisi Japonija bei, kaip ir dažnas paauglys, žaidžia kompiuterinius žaidimus. Andrius mėgsta važinėti dviračiu ir taip pat domisi Japonija.