Sunkaus darbo nesibaidantis jaunasis krepšininkas svajoja apie Eurolygą

Perspektyvus jaunasis krepšininkas Vitalijus Kozys – kol kas dar kuklus, nors jau žinantis, koks pergalės skonis. Pasiryžęs tobulėti 18-metis vaikinas krepšinio neketina apleisti ir ateityje, tačiau prisipažįsta, jog stabilumo gyvenime suteiks ir įgyta specialybė, tad Palangos senosios gimnazijos mokinys jau mąsto, kokius egzaminus kitąmet teksią laikyti.
– Teko girdėti tavo vardą skambant Kretingoje, bet tu pats esi palangiškis?
– Taip, save laikau palangiškiu, čia gyvenu jau daug metų, nors prieš tai išties gyvenau Kretingoje. Žaidžiau ir Kretingos krepšinio komandoje. O dabar žaidžiu Klaipėdoje, V. Knašiaus krepšinio mokykloje. Šiemet mūsų komanda tapo čempione Moksleivių krepšinio lygoje, pirmi Lietuvoje esame. Taip pat esu žaidęs rinktinėse – šešiolikmečių, septyniolikmečių, o šiemet žaisiu ir aštuoniolikmečių rinktinėje. Netrukus išvyksiu į stovyklą, o liepą prasidės čempionatas. O Palangoje žaidžiau BC „Palanga“ komandoje, su profesionalais.
– Ir koks įspūdis žaidžiant su profesionalais?
– Aišku, sunkiau nei su lygiaverčiais žaisti. Profesionalūs krepšininkai ir visai kitokios fizinės ištvermės, ir daugiau patirties turi, sunku man dar prilygti. Bet ką, augsiu, persilaušiu, stengsiuosi ir būsiu kaip lygus su lygiais.
– Pastebėjai savo trūkumus...
– Tikrai taip, ir reakcija dar lėtesnė, greičiai, jėga. Šie metai buvo pirmieji, kai save išbandžiau tokioje komandoje, paskui, tikiu, bus lengviau. Sieksiu patobulėti. Džiaugiuosi įgavęs tokios patirties, krepšininkai mane ir pamoko, paauklėja.
– Kaip patekai į „Palangos“ komandą?
– Prieš porą metų jau buvo mane pasikvietę pasitreniruoti kartu, bet į komandą dar neregistravo. Pernai taip pat buvau komandoje, bet negaudavau dar daug žaisti, nes buvau per jaunas. O šiemet jau žaidžiau po 20-25 minutes per varžybas. Pradžioje išties buvo sunku, komandos nariai pykdavo, jeigu ko nepadarydavau. Susigūžęs dar visas būdavau. Bet nieko, tokia jau ta naujoko duona. Visko reikia – ir barti gauti, kad paskui galėtum apgalvoti, ką negerai padarei. Kaip kitaip tobulėsi.
– Svarbiausia, tikriausiai yra neišsigąsti kokio grubesnio žodžio, nepalūžti...
– Tikrai taip. Negalima lengvai nuleisti rankų ir išgirdus kokį grubesnį žodį bėgti lauk. Būtina užsigrūdinti ir daugiau savim pasitikėti. Būna, kai treneris ką pasako. Bet emociškai stipriai nereaguoji.
– Kelintoje tu klasėje šiemet?
– Vienuoliktoje klasėje. Šiemet dar ramu, o kitąmet jau lauks egzaminai. Nežinau, kaip su tais mokslais bus. Jau dabar praleidžiu daug pamokų, vyksta daug varžybų, joms pasiruošti reikia nemažai laiko, pačios varžybos kartais vyksta labai dažnai.
Dabar kaip tik grįžau iš Turkijos, kur vyko Eurolygos jaunių (iki 18 metų) turnyras, buvau išvykęs su Kauno „Žalgirio“ jaunimo komanda. Beveik tris savaites ten išbuvom. Nelabai pasisekė mums varžybose, pralaimėjome savo priešininkams. Bet pamatėme Europos lygį, įgijome patirties.
– Kaip pavyko papulti į šios komandos gretas?
– „Žalgirio 2“ komanda žaidžia NKL (Nacionalinėje krepšinio lygoje), kurioje rungėsi ir „Palangos“ komanda, tai būtent šioje komandoje mane žaidžiantį ir pastebėjo „Žalgirio 2“ komandos treneris Tomas Masiulis.
– Vasarų kaip ir netenki, nuolat žaisdamas krepšinį. Negaila būna vasarų?
– Ne, kol kas negaila. Kol jaunas, tai negaila (šypsosi). Man patinka žaisti krepšinį. Žinoma, kartais būna tokių akimirkų, jog atrodo, kad nebenori nė atsisukt, norisi pailsėti, bet toks periodas trunka neilgai – praeina kokios trys dienos ir vėl skubi į aikštelę.
– O kokia buvo toji pradžių pradžia, kai pradėjai žaisti krepšinį?
– Prieš aštuonerius metus nuėjau į pirmąją treniruotę Palangoje. Bet po metų, kadangi treniruotės kainavo gana brangiai, treniruotes pradėjau lankyti Kretingoje, jos ten buvo pigesnės. Pagalvojau, kad kelionė netolima, pavažinėsiu. Sekėsi visai neblogai, varžėmės Moksleivių krepšinio lygoje, tačiau vėliau iškritome. Po to mane pakvietė žaisti Klaipėdoje. Nežinojau, kaip ten bus, bet viskas puikiai einasi iki šiol – prasimušiau, o šiemet tapome čempionais. Prieš finalą buvome visai „nurašyti“, nes žaidėme prieš „saboniukus“, kauniečius, šioje komandoje žaidžia keturi žaidėjai iš „Žalgirio“ dublerių. Tad niekas mūsų pergale netikėjo. Adrenalinas savo padarė, parodėme, jog galime varžytis ir nugalėti. Pernai buvome užkopę iki finalinio ketverto, tačiau likome ketvirti.
– Visada stebi, kaip žaidžia garsiausi mūsų šalies krepšininkai, ypač kai susiburia Lietuvos rinktinėje?
– Ne šiaip stebiu, bet ir analizuoju, kaip žaidžia, juda ypač mano užimamos pozicijos žaidėjai. Mano pozicija krepšinio aikštėje yra tokia pati kaip Mindaugo Kuzminsko ar Jono Valančiūno – lengvasis kraštas. Tad šie žaidėjai įprastai ir yra mėgstamiausi, patinka ir Jono Mačiulio žaidimas. Labai daug yra puikių žaidėjų daugelyje šalių komandų, atrasčiau ne vienoje, kurį kaip mėgstamą galėčiau įvardinti.
– Žadi sieti savo ateitį su krepšiniu?
– Planuoju. Nežinau, gal kitąmet jau atsiras galimybė žaisti kurioje kitoje komandoje, išvykti iš Palangos. Žinoma, mano siekiamybė – Eurolyga. Tačiau dabar turiu susitelkti žengti į priekį laiptelis po laiptelio, niekur aukštai nešokti. Kartais taip būna, jog pasiūlo žaisti aukštesnio lygio komandoje, tačiau įprastai per varžybas tenka sėdėti ant atsarginių suolelio. Tai geriau priklausyti žemesnio lygio komandoje, bet žaisti daugiau aikštėje. Sėdint ant suoliuko nėra jokios naudos. O žaidžiant tobulėji.
– Ar šeimoje dar kas nors be tavęs žaidžia krepšinį?
– Mano jaunesnis brolis, kuriam netrukus sukaks 11 metų, lanko krepšinio treniruotes.
– Įkvėptas tavęs?
– Tikriausiai (šypsosi).
– Ar tėvai – dideli sirgaliai?
– Tikrai taip, kartais net per daug. Sugrįžusį iš sėkmingų varžybų pasitinka su tortais. Bet pagalvoju, jog reikia džiaugtis, kad tėvai palaiko, nesmerkia pasirinktos veiklos, taip jaučiamas didesnis pasitikėjimas ir savo jėgomis.
– O kaip draugai?
– Draugai kartais lengvai ir pakritikuoja, jei pamato kokią klaidą, pasako aštresnį žodelį. Bet tai draugai, draugiškai, juokais priimu. Daug sunkiau priimti trenerio kritiką, bet ir tai nieko baisaus, kaip kitaip tobulėsiu. Juk iš klaidų įprastai ir mokaisi, dažniausiai iš savų. Kaip sakoma, klaida nėra klaida, tai yra pamoka. Svarbiausia, nekartoti tų pačių.
– Ar ketini pabaigęs mokslus ką nors studijuoti, ar susitelksi tik ties krepšiniu?
– Į mokslus reikia žiūrėti rimtai. Galvoju apie kineziterapiją, kuri labiau susijusi su sportu. Tokius dalykus galima pritaikyti sportuojant. Juolab, jeigu patiri kokią traumą.
– O iki šiol tau traumų pavyko išvengti?
– Neturėjau iki šiol. Vaikystėje tik gydytojai pastebėjo, jog mano Achilo sausgyslės yra trumpesnės. Būdamas vaikas vaikščiojau ant pirštų galų, tai tėvai suprato, kad kažkas ne taip. Tačiau sausgysles palaipsniui pavyko pratempti. Lankiausi sanatorijose, vaikščiojau pas gydytojus, pavyko šios bėdos atsikratyti, tačiau visada turiu būti atidus ir saugotis. Dažniausiai, esant tokiai bėdai, daromos operacijos, bet kol kas neprireikė. Kaip gydytojai sakė, jog operaciją visada spės padaryti, geriau stengtis jos išvengti.
– Ar daug tenka treniruotis savarankiškai?
– Kaip sakiau, kadangi dar atsilieku nuo profesionalų, tad tenka dar pasitreniruoti savarankiškai. Kartais dar padirbėju ir po treniruočių, mušinėju kamuolius, taip gerinu „driblingą“ (greitas kamuolio varymas staigiai keičiant kryptį ir išvengiant priešininko). Kartais po treniruočių, aišku, ir jėgų nebelieka, tad eini namo ilsėtis.
Sakoma, kad sportas – sveikata. Tikrai ne, profesionalus sportas sveikatos nepriduoda. Viską skauda – nugarą, kojas. Mamai nuolat pasiskundžiu, ji neištvėrusi pasiūlo nebežaisti krepšinio, jei taip sunku (juokiasi).
– Vitalijau, koks tavo ūgis, šeimoje dar esama aukštaūgių?
– Mano ūgis – du metrai, nesu dar toks aukštas. Kai pasižvalgai į rinktinės krepšininkus, jie aukštesni už mane, pasijaučiu žemas. Mano tėvai nėra žemi, o ir šiaip mūsų giminėje yra daug aukštaūgių.
Nuo pat mažumės būdavau aukščiausias klasėje.
– Ar lieka laiko panelėms, vakarėliams?
– Kai nori, laiko lieka viskam. Bet kartais išties nebenori, nebėra jėgų. Ypač kai dvi treniruotės per dieną būdavo. Grįžti namo ir krenti į lovą. Šie metai tokie ir buvo. Bet reikia, nieko nebus be sunkaus darbo.
– Neturi tikslo, jog Vitalijaus Kozio, kaip Sabonio, pavardė išgarsėtų?
– Apie tai nelabai galvoju. Kaip bus, taip. Dabar tik pagalvoju, jog būtų gerai, jeigu krepšinis būtų ne tik pomėgis, bet ateityje ir duonai uždirbčiau jo dėka. Kai tiek darbo įdedi, norisi ir rezultatų. Nors nesiskundžiu ir dabar, esu pastebimas, dalyvauju čempionatuose. Tikiu, jog viskas ateis savu laiku.