Palangos tilto istorija - burių romantika

Retas šiandien viešnagę Palangos kurorte įsivaizduoja be pasivaikščiojimų ant tilto į jūrą. Daugelis žino istoriją, kad būtent su šiuo statiniu yra susijusi ambicinga Palangos grafo Juozapo Tiškevičiaus svajonė kurortą paversti patraukliu ir funkcionaliu uostamiesčiu, kurio infrastruktūra pasitarnautų ir vasarotojų susisiekimui, ir padėtų vystyti tarptautinius prekybos ryšius. Tačiau mažai yra žinančių, kad intensyviausiai laivyba, tiesa, ne prekybinė, o pramoginė, išvystyta vis tik XX a. ketvirtame dešimtmetyje, kai kurortas ėmė vis labiau klestėti. Tuomet Palanga tapo gausiai lankomu lietuvišku kurortu, o tiltas – reiškiniu: dieną vasarotojų pramogų epicentru, o vakare skendėjo, apsuptas žavinčios burių romantikos.

900 žingsnių į jūrą

Grafo Juozapo Tiškevičiaus iniciatyva 1882 m. pastatytasis 900 žingsnių arba 380 m medinis tiltas į jūrą buvo skirtas jūra gabenamų krovinių dislokacijai, tad atliko tik įprasčiausios prieplaukos funkciją. Jos grafams reikėjo, nes rūpėjo, kaip patogiau išgabenti Vilimiškės plytinės produkciją.
Vilimiškės kaime (Palangos vlsč.) grafui priklausiusioje plytinėje pagamintos plytos siauruoju geležinkeliu arkliais buvo atvežamos iki pat tilto pradžios. Čia produkcija perdedama į vežimėlius ant bėgių ir jais stumiama į prieplaukos galą, kur sukraunama į laivus. Liudas Noreika 1914 m. leidinyje „Vairas“ rašė, kad tokiu būdu prekyba truko ganėtinai neilgai: „Paskutinį, rodos, kartą senasis tiltas bepatarnavo prekybai apie 1899–1900 metus, kada vokiečių prekijai išvežė laivu į Prūsus kelius šimtus apylinkės žemaičių suvežtų akmenų ašių.“
Kodėl nutrūko ši veikla, istoriografijoje versijos yra dvi. Pirmojoje teigiama, kad XIX a. pabaigoje dėl susidariusių seklumų tiltą bandyta nesėkmingai prailginti, tačiau, nebelikus galimybės švartuotis laivams, tilto funkcija liko tik pramoginė. Šią versiją palaikė ir „Vilties“ korespondentas L. Noreika: „Jūros dugnas apie Palangą yra labai slesnas ir smiltingas, vilnys greitai prinešė aplink tiltą daug smilčių, ir laivas ilgainiui negalėjo prie jo prieiti.“ Pradžioje prieplauką dar buvo bandoma gelbėti, iš sausumos traukiant sukaltus polius ir kalant juos toliau į jūrą, o užneštus akmenis panaudojant bažnyčios statybai. Tuo pat metu buvo gilinama priekrantė. Deja, šie veiksmai prieplaukos neišgelbėjo. Antrojoje versijoje tvirtinama, kad ilgainiui Palangoje gaminamų plytų poreikis sumažėjo, ir jų transportavimas laivais paprasčiausiai sustojo. Ištuštėjusią vietą pamėgo vis populiarėjančio kurorto svečiai, kuriems tiltas į jūrą tapo pasivaikščiojimų, susitikimų vieta, neretai ir įvairių tarpusavio varžytinių vieta.
Apie prekybinę laivybą Palangoje spaudoje neaptinkama ypatingai daug žinių. Dažniausiai visur rašoma apie 1889–1890 m. pirmyn-atgal kursavusį 12 vagonų talpos garlaivį, vadintą „Phoenix“ („Fenikso“) vardu, kuris du kartus per savaitę kursavo tarp Palangos ir Liepojos, gabendamas poilsiautojus, prekes ir plytas. Apie būtent šį paties grafo garlaivį pirmąkart žinios, pasak Ramunės Lenkimaitės, pasirodė 1893 m. periodiniame leidinyje „Obzor Kurliandskoj gubernii“, kur paminėta, kad 1889 m. viduryje įsigyta 1871 m. Švedijoje statyta jūrinė transporto priemonė.
Priešingai, negu apie garlaivį „Phoenix“, rečiau viešojoje erdvėje girdėtų žinių, susijusių su laivybos istorija Palangoje, galima aptikti prieš daugiau nei 130 m. prancūzų kalba leistame rankraštiniame savaitraštyje „La Limande“ („Plekšnė“). Pirmuosiuose dviejuose numeriuose šios žinios patenka į vietos kronikos rubriką, vėliau joms išskirta atskira skiltis – Jūros kronika, tiesa, šiame leidinyje daugiau nebepasikartojusi.
1886 m. birželio 22 d. numeryje pateikta informacija leidžia daryti prielaidą, kad įplaukęs burlaivis „Lisette“ („Lizetė“) buvo pirmasis naujoje prieplaukoje. Grafo Juozapo Tiškevičiaus vaikų, greičiausiai pas tėvus vasarojančio sūnaus Vladislovo Tiškevičiaus, rengtame „La Limande“ skaitytojai informuoti: „Birželio 16 d., po ilgos ir pavojingos kelionės grafo burlaivis „Lisette“ („Lizetė“) pirmą kartą prisišvartavo Palangos uoste. Šis, atrodo, pats savaime nereikšmingas faktas pradžiugino ne tik miesto, bet ir apylinkių gyventojus. Nuo ryto iki vakaro paplūdimyje buvo matyti gausios pirmojo laivo pasveikinti susirinkusios minios. Ne tik Kuršo, bet ir Kauno gubernijų prekeiviai jam patikėjo savo prekes nugabenti į Liepoją. Pakrovus laivą ir kapitonui beduodant signalą pajudėti, sutrukdė muitinė. Būdamas vokietis, negalėjo pateikti paaiškinimų ir turėjo atidėti išvykimą. Naktį laivui ilsėtis trukdė audra, o jis, pakovojęs su vėju ir bangomis, nusileido gamtos jėgoms ir sudužo uoste. Rytojaus rytą sugadintas laivas muitinės kareivių ir žvejų buvo ištrauktas iš vandens.“ Šio burlaivio atvykimas, matyti, buvo ilgai planuotas įvykis, neatsitiktinis. Jį pasitiko ne tik vasarojanti publika, bet ir tikslingai iš tolėliau atvykę prekeiviai su prekėmis.
Kitame numeryje, išėjusiame 1886 m. birželio 29 d., pasirodė tik trumpa žinutė: „Mus prašo įspėti suinteresuotus asmenis, kad dėl nenumatytų priežasčių laivo „Lisette“ remonto iki šiol nebuvo galima baigti. Tačiau spėjama, kad jis reguliariai plaukios nuo kitos savaitės.“
Trečiajame „La Limande“ savaitraščio numeryje, išleistame liepą, įvesta viltingai skambanti Jūros kronika. Joje išsamiai aprašomas tragiškas laivo likimas: „Liepos 2 d. buvo numatytas „Lisette“ išvykimas. Nuo pat ryto buvo matoma šimtinė kareivių ir žvejų, kraunančių laivą, kuris į apvaizdos rankas turėjo būti atiduotas antrą kartą. Paties grafo atvykimas skatino kareivius, jie su įkarščiu dirbo. [...] Tačiau ant drąsaus laivo įpykęs ir įsiutęs Neptūnas nusprendė jam atkeršyti, ką netrukus ir padarė. [...] Saulė dingo, ir tamsa jau buvo užslinkusi ant paplūdimio, kai, akimirką pūstelėjus palankiam vėjui, laivas paliko mūsų krantus ir pasuko įprastine kryptimi. Tačiau Neptūnas jam neleido dingti už horizonto. Pasipūtęs iš tuštybės, jis panoro, kad visatos akivaizdoje įvyktų ši širdį draskanti drama. Staiga priešinis brizas bloškė laivą kranto link. [...] Rytojaus rytą bangų išmestos nuolaužos visiems liūdnai pranešė „Lisette“ nuskendus.“
Šios trys žinutės apie nuskendusį grafo burlaivį atskleidžia ne tik gamtos galią, bet ir Palangos valsčiaus žmonių gyvenseną, deja, dažnai priklausomą nuo jūros, vėjo stichijų. Laivo skendimas – laikraštyje mitologizuojamas, minimos dievybės Neptūnas ir Eolas (vėjų dievas). Turbūt, būtent šio laivo griaučius, kyšojusius šalia tilto iš po smėlio, straipsnyje „Palangos uostas ir tiltas į jūrą“ aptakiai mini Ramunė Lenkimaitė, rašydama, kad jie dar ilgai buvo matyti.

Čiurlionių romantiškoji promenada jūron

Neišsipildžius ambicingiems prekybinės laivybos planams, iš tilto ilgam liko Tiškevičiaus bulvaro (nuo 1924 m. – J. Basanavičiaus g.) tęsinys – promenada jūron. Ją itin mėgo kaip pasimatymų ir pasivaikščiojimų vietą vasarotojai, tarp jų ir Sofija Kymantaitė, būsima Čiurlionienė, bei Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.
Tiltas jūron, regimi saulėlydžiai, spalvingos debesų kupetos, žuvėdrų pulkai tapo genijų įkvėpimo šaltiniais: vienas – rašė, kitas – tapė, kūrė muziką. Ant jo pavakare vykdavo ir sužadėtinių pasimatymai: „Palangoje... Ir dar nepasimatę. Konstantinas atvažiavo truputį anksčiau, negu žadėjęs – ėjo ir ėjo ant tilto, o aš atėjau paskirtą valandą! Šviesus popietis, banguojanti jūra, tiltas beveik tuščias; iš tilto galo ateina dvi vyriškos figūros – viena nepažįstama... Matau, kaip Konstantinas atsisveikina su nepažįstamu, jau prie manęs, ima mano ranką, bučiuoja, ima mane už parankės, ir einame į tilto galą. Nėra žodžių. Reikia apsiprasti – juk nesimatėme bene 2 ar 3 savaites. – Pagaliau! Kada atvažiavai? – Užvakar pavakary, iš Liepojos su arkliais. ¬ Kodėl... kodėl neatėjai, juk žinojai, kur gyvensiu. – Beveik visą dieną išbuvau ant tilto ¬ tai buvo taip puikiai sugalvota pasimatyti Palangoje pirmą kartą ant tilto...“ – mena Sofija 1908-ųjų liepą įvykusį įsimylėjėlių pasimatymą.
Ir iš tiesų, tilto promenadoje, vasarodami, ypatingai mėgdavę leisti vakarus. 1908 m. liepa-rugpjūtis kūrybiškai jiems – itin vaisingi. Išsiilgęs tapybos, Mikalojus Konstantinas, ankstyvą rytą išsimaudęs jūroje, dienomis tapydavo paveikslus, o po ketvirtos valandos, vėlyvas popietės laikas skirtas tik jiems dviem: „Tolimi pasivaikščiojimai, ir vis taip, kad saulėlydžiui būtume pajūryje. [...] – Barbarai! Saulė leidžiasi – kasdien nesulyginami paveikslai debesyse, kasdien kitokia jūra, o jie lekia ryti... – Tegu, – sakau aš, – mes pasiliekame – saulė mums leidžiasi. O žuvėdrų kiek tada buvo! Dabar retai kada pamatai vieną kitą. Taip ir praslinko ta vasara kaip viena akimirka“ , – atsimena jautrias pavakares Sofija. Pajūrio spalvų grožio įjautrintai genijaus vaizduotei sunku būdavo patikėti, kad pačiomis įstabiausiomis akimirkomis visur ištuštėdavę – vasarotojai tą laiką skyrė vakarienei. Įkvėpti žuvėdrų, vakaro gaisos, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis su Sofija Kymantaite svajodavo, vaikščiodami Baltijos pakrante, stebėdami gamtos spalvas.
Vėliau, laiškuose, kuriuose dalindavosi ilgesiu, meile kits kitam ir kasdienybe atskirai, 1908 metų, tada dar tik sužadėtinių, o po pusmečio ir sutuoktinių, vasariški pasimatymai ant tilto jūron liko šviesiu, šildančiu prisiminimu. Porą lapkritį vienijo ir sumanymas kurti operą pagal Adomo Jucevičiaus užrašytą padavimą „Jūratė ir Kastytis“. Simfoniniai genijaus kūrinio etiudai, deja, ne visi išliko užrašyti, tačiau laiškuose Sofijai atskleidžiami jautrūs įspūdžiai, dirginę Mikalojaus Konstantino meninę vaizduotę. Jūros bangos ir žuvėdrų pulkai – vasaros atsiminimas iš Palangos, įkvėpęs operos kūrimui. Sofija jo vaizduotėje tapatinosi su Jūrate, pats laiškus ilgai pasirašinėjo – „Kastukas“. Panašu, kad operos kūrimas visiškai užvaldė jo mintis ir dienas.
Palangos jūros tiltas iki pat šių dienų vasarotojams yra patraukli pasimatymų vieta. Tai vienas lankomesnių objektų kurorte. Ilgainiui jį priimta laikyti miesto simboliu. 1961 metais, skvere prie jūros tilto, pastatyta dar vienu kurorto simboliu tapusi skulptūra „Jūratė ir Kastytis“ (skulptorė – N. Gaigalaitė).

Jūros šventės ištakos – Palangoje

Tarpukariu jūros reikšmė valstybei taip pat vertinta. Buvo įkurta Lietuvos jūros draugija. 1925 m. vasarą Lietuvos jūros draugija turėjo skyrius Šilutėje, Kretingoje, Dotnuvoje, Šiauliuose ir Kaune, o Klaipėdos skyriuje jau buvo net 190 narių. Draugijos veiklos programos šviečiamąjį sklaidos uždavinį tikėtasi įvykdyti, organizuojant Jūros dieną visoje Lietuvoje, pirmąją surengiant Palangoje.
Atgimė grafo Juozapo Tiškevičiaus svajonė – uostamiesčio vizija pajūryje. Tiesa, šįkart nebe Palangoje, o Šventojoje. Su tiltu į jūrą susijusi kita svarbi istorinė Lietuvos kultūros detalė – įvykusi pirmoji Jūros šventė, kurią 1925 m. rugpjūčio 2 d. suruošė Lietuvos jūros draugija. Ši šventė atsirado iš siekio ugdyti jūrinės valstybės strategiją. Jūros dienai paruošti sudarytas komitetas bei įvairios komisijos: Susisiekimo, Koncertų ir Pasilinksminimo, Loterijos ir Švietimo. Šventės programoje numatyta kelionė laivu Klaipėda-Palanga-Klaipėda, pasiplaukiojimas žvejų burvaltėmis, jūrininkų paskaitos, pristatančios Lietuvos jūros draugijos veiklą, loterija, koncertas ir šokiai.
Pirmosios Jūros dienos dalyviai susipažino su jūra ir praktiškai – tie, kurie vyko iš Klaipėdos į Palangą nedideliu garlaiviu, patyrė stipraus jūros bangavimo poveikį, kentėjo nuo jūrligės. Liūdino keleivius ir ta aplinkybė, kad kurį laiką dėl bangų nebuvo galima prisišvartuoti prie Palangos tilto. Visai kitaip nutiko per 1934 m. liepos 22 d. Lietuvos tautininkų sąjungos surengtą Jūros dieną Šventosios uoste. Į šventę susirinko apylinkių gyventojai ir keli šimtai poilsiautojų iš Palangos, dalis jų į Šventąją atkeliavo, nuo pat jūros tilto įsėdę į vietinių žvejų motorlaivius. Jūros dienoje Šventojoje apsilankė ir prezidentas Antanas Smetona.

Burių romantika tarpukaryje

Poilsiautojų pramoginis plukdymas laivu nuo Palangos tilto atgaivintas tik XX a. ketvirtame dešimtmetyje. 1929 m. Kurorto inspekcijos leidinyje duomenys apie pramogas laivu jūroje dar nepateikiami , tačiau periodiniame leidinyje „Palangos pajūrys“ 1931 m. jau rašoma, kad Kurorto inspekcija yra įsigijusi motorinę valtį, kuri skirta ir gelbėjimo reikmėms, ir poilsiautojų pramogai atviroje jūroje. Taip pat pažymima: „Be motorinės valties, visose trijose maudyklėse, kurios yra aptvertos, dežūruos geri plaukikai su valtimis ir kitais gelbėjimo įrankiais. [...] Pliaže padaryta visa eilė kitų pagerinimų, pvd. paremontuotas jūros tiltas.“ Tiesa, apie būtinybę remontuoti ąžuolinį Tiškevičių tiltą į jūrą užsimenama ir 1931 m. liepos 22 d. „Palangos pajūrio“ numeryje, kur dėstomi Palangos infrastruktūros atnaujinimo rūpesčiai. Pirmąkart pasigirsta pasiūlymas perduoti tiltą: „Atskiras šakas būtų galima atiduoti koncesionieriams pav.: jūros tiltą. Čia jūros krante pastatytų gerą restoraną, keletą pavilionų [...].“
Tačiau minties apie koncesininką atsisakyta, rasta trūkstamų lėšų. 1932 m. periodiniame leidinyje „Palangos pliažas“ Palangos kurorto inspektorius A. Jackūnas atskleidė, kad tiltas yra remontuojamas, todėl pramoginė laivyba pristabdyta: „Laiveliu pasivažinėti daugiau nėra reikalo, nes maža tesivažinėja. Be to, keblumas, kad nėra uosto: keliolika metrų keleivius tenka per vandenį iki laivelio nešti. Nėra kaip ir palikti laivelius – bangos sudaužytų. Motoriniai laiveliai, kiekvieną kartą traukiami ant kranto, gadinasi ir praplyšta. Buvo mėginta ant tilto užtraukti, net, nors ir stiprios virvės, nekartą nutrūkdavo. Tuo būdu jūra kartais nunešdavo net pas latvius. Motorinių laivų pasivažinėti pakankamai yra: ir žvejų, ir kurorto administracijos.“ Kita vertus, nors trūkstamų lėšų remontui rasta ir dažnai istoriografijoje 1932 m. minimi kaip tilto remonto metai, tačiau iš pateikto konteksto tampa aišku, kad grafo Juozapo Tiškevičiaus statytosios prieplaukos laivams nebeliko, ir jos atstatyti neplanuota. Tiltas paliktas pramoginei-rekreacinei funkcijai. Vis tik vasarotojų poreikius, susijusius su laivyba, stengtasi tenkinti iš paskutiniųjų, nors tai ir sukeldavo daug rūpesčių.
Mintys apie šiokį tokį paviljoną ant tilto į jūrą ramybės, panašu, kad valdantiesiems nedavė ne vienerius metus, kaip ir skaudžiai geliantis prieplaukos klausimas. 1935 m. birželio 13 d. „Lietuvos Aide“ rašoma, kad ant tilto galo pastatytas kioskas, o birželio 22 d. skelbimų skiltyje, nurodant kurortinius Palangos privalumus, minimi ne tik galimi pasivaikščiojimai jūros tiltu, bet ir kviečiama maloniai pasivažinėti jūroje motoriniais ir buriniais laivais, ko vasarotojams negalėjo pasiūlyti 1932 m. dėl infrastruktūros trūkumo. Dar daugiau – Palangos burmistras Vladas Kraujelis interviu 1935 m. birželio 28 d. dienraščio „Lietuvos Aidas“ numeryje atskleidė, kad kitąmet ant paties jūros tilto galugalio Palangos savivaldybė ketina statyti restoraną: „Tam reikalui bus atnaujintas visas nesutaisytas tilto galas. Žiemos metu, kai dideli vėjai ir audros, bus galima tą restoraną išardyti ir nukelti.“ Burmistro planams nebuvo lemta išsipildyti.
1935 m. liepą dienraščio „Lietuvos Aido“ puslapiuose aptariami pramogautojai, jų įvairios veiklos, minimas motorinis laivas „Bangpūtis“, kuris iš Palangos vasarotojus jūra nuplukdo iki pat Šventosios. Tačiau iš kitų žinučių aiškėja, kad tai nebuvo vienintelis laivas vasarą: „Jūroje, paskandinusioje saulę ir nurausvinusioje savo paviršių, plaukioja maži, tamsūs žvejų laiveliai. Nuo kalno matyt, kur driekiasi tinklas ir plūduriuoja plūdės. Čia vienur, čia kitur kyšo gairė, įsmeigta į jūros dugną. Tolumoje į jūrą įsikišęs senasis tiltas, romantiškiausia ir mėgstamiausia vasarotojų vieta. Ant paties tilto galo šiemet pastatytas oranžinis kioskas.“
Romantišką prieplaukos idilę, greičiausiai ir restorano ant tilto į jūrą idėją, sugriovė kaip visada nenuspėjama oro ir vandens stichija, nepavaldi žmogui. Liepos 25 d. dienraštyje „Lietuvos Aidas“ pasirodė informacinė žinutė, kad pajūryje kilo didžiulė audra: „Bangos liejosi net per tiltą, o smėlis, nors ir šlapias (tą naktį ir rytą lijo), kaip kruša lėkė ir daužė praeivio veidą. [...] Tokios audros, sako, palangiškiai nežinia ar matę.“ Kitą dieną, liepos 26 d., patikslinama, kad audra siautė dvi dienas. Vasarotojus, esą, stebino jūros stichijos stiprumas. Dar kartą visa naikinančia stichija jie galėjo pasigrožėti liepos 27 d., tačiau šioji buvo daug skausmingesnė palangiškiams, negu pirmoji, ir pridarė kur kas daugiau žalos kurortinei pajūrio infrastruktūrai: „Per tiltą sunku pereiti. Lūžtančios bangos jį užlieja iš abiejų pusių. [...] Stipriai sukibusios poros nežiūri lūžtančių bangų ir eina ant tilto. Kai gauna vandens – rėkia ir krykščia kaip maži vaikai, ir vėl eina toliau. Ant tilto galo gražus kioskas su nebrangiais ir gerais gėrimais bei užkandžiais. Ten sušlapę keleiviai sušyla ir atsigaivina. Bet buvo dienų, kai ir ant tilto stovinčiame kioske nebuvo per daug smagu ir saugu. Vanduo pradėjo atsimušti į jo sienas, vėjas pradėjo ardyti stogą, tilto poliai pradėjo braškėti. Nedaug tereikėjo kioskui nuo tilto nusikraustyti.“ Šiai audrai dienraščiuose skirta daug dėmesio. Kalbinti vietiniai palangiškiai sakė, kad tokios dar neregėję vidurvasarį. Ji aprašyta įvairiais diskursais. Pasirodė ne tik informacinių žinučių, tačiau ir meninių tekstų, dažnai lyriškai impresionistinių, ekspresionistinių.
XX a. ketvirtame dešimtmetyje vienintelis tiltas į jūrą Lietuvoje minėtas ne tik dažnose korespondentų žinutėse, spausdinamose dienraščių kronikos skiltyse, įvairiose turistinėse reklamose, bet tapo ir grožinės literatūros dalimi. Meniškai aprašyta ne tik 1935 m. liepos pabaigoje siautusi audra. Laikui bėgant, vis dažniau Palangai, o ir jos kurortiniams objektams dėmesio skyrė Lietuvos prozininkas, dramaturgas, poetas, publicistas, žurnalistas Vytautas Alantas. Pavyzdžiui, jo keliuose „Škicuose iš Palangos gyvenimo“ tiltui skiriama gana daug dėmesio – ypač poilsiautojų pamėgtai pramogai, kurią jis vadino „nardytojais nuo jūros tilto“. Apie juos daug ir meniškai rašoma 1937 m. liepos 23 d. „Lietuvos Aide“. Atskleidžiami šokančiųjų nuo tramplyno rekordai, kurie skaičiuojami „sykiais per dieną“. Autorius pasakoja, kad vienas jaunuolis per dieną į jūrą nuo tramplyno šoko 100 kartų, tačiau buvo susirūpinęs, nes jį spėriai vijosi žilagalvis senolis, tai padaręs net 90 kartų, tad jaunuolis užsibrėžė sau 150 kartų rekordą. Tiesa, ant tilto į jūrą jau nebeminimas kioskelis, tačiau kalbama apie pigią alinę, į kurią poilsiautojai žingsniuoja visą kilometrą, nes, esą, „Pajūrio“ restorane šis gėrimas kur kas brangesnis. Taigi, panašu, kad laikinojo statinio dar nebuvo atsisakyta, tačiau restorano statyti nebesiryžta.

Lankyti tiltą

Turbūt, žymiausias laivas, švartavęsis šalia Palangos, buvo Lietuvos karo laivas „Prezidentas Smetona“. Nežinia, ar pirmąsyk, tačiau pirmoji žinutė apie jo viešnagę aptinkama 1937 m. rugpjūčio 2 d. Žinoma, jis neprisišvartavo: „Laivas su karių ekskursija sustojo ties Palangos tiltu, kiek tolėliau nuo jo. Karius į tiltą pervežė motoriniais laiveliais. [...] Apie 21 val. „Prezidentas Smetona“, vėl laiveliais suplaukus kariams, išvyko į Klaipėdą. Laivui atvykus ir išplaukiant, vasarotojai kėlė didžiausias ovacijas.“ Apie šį laivą žinių pasirodė ir kitomis vasaromis. Visada panašiu laiku atvykdavusi karių ekskursija, kuri lankydavo Prezidento A. Smetonos mokslų miestą – Palangą. Vienoje iš žinučių aptakiai įvardijama ir priežastis. Panašu, kad valstybės prezidento gimtadienio proga tokia ekskursija tapo tradicija, skirta pagerbti šalies vadovą, gimusį rugpjūčio 10 d.
1937 m. Palangos Kurorto informacijos biuro leidinyje „Palangos kurorto informacija“ pateikiamame pramoginių ir kraštotyros ekskursijų tvarkaraštyje nurodoma, kad šeštadieniais 13–16 valandomis organizuojami pasivažinėjimai laiveliais jūra, trunkantys vos pusvalandį. Vienu metu galima plukdyti iki 30 asmenų. Kitoje vietoje tame pačiame leidinyje patikslinama, kad šios iškylos yra pramoginės ir vyksta motorlaiviais į jūrą. Deja, dažniau laivus poilsiautojai galėdavo stebėti tik iš tolo: „Žvejų kuteriais vasarotojai nedrįsta į jūrą leistis, o didesnieji laivai retai teužsuka. Tai nepaprastai gražiais vaizdais iš jūros Palangos į krantą retas drįsta nuvykti pasigėrėti. Didelius laivus vasarotojai mato tik pro šalį praplaukiančius.“ 1938 m. rugpjūčio 9 d. vėl atplaukė karių ekskursija su laivu „Prezidentas Smetona“. Vakare išvyko.
Vis tik, reikia pripažinti, tiltą daug dažniau lankė smalsūs pramogautojai, negu laivai. Lietuvių literatūros istorijoje galima aptikti daug inteligentų atsiminimų, susijusių su tiltu į jūrą Palangoje, vakariniais pasivaikščiojimais. Iš šio laikotarpio įvairiuose muziejų, bibliotekų fonduose galima aptikti ikonografijos.

Skaičiuoti audromis

Kaip itin svarbiai kurorto laisvalaikio infrastruktūros daliai, sovietmečiu tiltui ir toliau teko pramoginė funkcija: poilsiautojams siūlyti pasiplaukiojimai laivu, retsykiais, savo iniciatyva, plukdydavo ir žvejai. Palangos gelbėjimo stotyje sovietmečiu dirbęs gelbėtojas pasakojo, kad vakarais, leidžiantis saulei, žvejai mėgdavę papildomai užsidirbti ir ne visada saugiai plukdydavo poilsiautojus.
Iki pat 1967 m. audros, tiltą buvo pamėgę šokinėtojai nuo tramplyno. Šokinėjimas jūron būdavo viena smagesnių vasariškų pramogų. Dažniausiai tai darydavo vietiniai, lenktyniaudavę, kas atliks įmantresnį šuolį vandenin. Poilsiautojai retai pasiryždavo. Užtat stebėtojų gretos būdavo įspūdingos. Tačiau po vienos audros nebeliko anei tilto, anei tramplynų.
Tiltas po vis dažnėjančių audrų dažnai būdavo praktiškai atstatomas iš naujo. Spaudoje pasigirdo minčių, galbūt, vertėtų atsisakyti medinio tilto ir jį pakeisti betoniniu, tačiau dalis senųjų palangiškių tam nepritarė, esą medis, pasak jų, daug patvaresnis už betoną.
Iš tikrųjų, tilto į jūrą pokyčius galima skaičiuoti audromis. Būdavo paprastesnių, o būdavo, iš tilto tik lentų krūva belikdavusi. Įsimintina yra 1967 m. audra. Po jos teko praktiškai iš naujo pastatyti tiltą į jūrą, kaip ir po 1993 m. vėtros, kuomet: „[...] jūra sudaužė Palangos tiltą, jo liko gal penki metrai.“ Atstatyti tiltą imtasi 1994 m. sausio pabaigoje, tačiau 1995 m. spalį statybos buvo sustabdytos iki 1997 m., nes pritrūko lėšų. Naujasis tiltas, nors ir vizualiai panašus, tačiau suprojektuotas ilgesnis už pirmąjį. Vietoj istorinių medinių suplanuotos gelžbetoninės konstrukcijos, kurios apkaltos medžiu. Įrengtos dvi prieplaukos. Vienoje iš jų gali prisišvartuoti motoriniai laivai, o kitoje – jachtos. Ten pat įrengtos ir aikštelės žvejams. Naujasis statinys iškilo šalia senųjų polių. Įrengiant 461 metro ilgio tiltą, į jūros dugną buvo sukalta 300 gelžbetonio polių. Tačiau ne viskas ėjosi taip lengvai ir sklandžiai. Tik, priešingai, nei dėl 1932 m. darbų, šįkart spaudoje išliko gausybė įrašų apie statybas. Tiesa, nors ant tilto ir buvo įrengta prieplauka nedideliems laivams, keturios aikštelės žvejams, bet didesnė turistinė laivyba, kokia buvo XX a. ketvirtajame dešimtmetyje prie Palangos jūros tilto, ilgai taip ir neišsilingavo.
Atkurti pramoginės laivybos tradicijas pavyko palengva, ne iš pirmo karto. 2004 m. Klaipėdos įmonė laivu „Giruliai“ organizavo keliones iš uostamiesčio į Palangą ir atgal, tačiau ši paslauga nesulaukė didelio susidomėjimo ir buvo nutraukta. 2007 m. pabaigoje įregistruotoje tilto prieplaukoje buvo 45 metrų ilgio ir 3 metrų pločio krantinė, prie kurios galėjo prisišvartuoti 25 metrų ilgio, 7 metrų pločio ir 2 metrų grimzlės laivai. Galimybė išnaudoti apleistą Palangos jūros tilto prieplauką atsirado po to, kai 2008 m. pradžioje kurorto savivaldybei iš septinto karto pagaliau pavyko išnuomoti. Tačiau 2009 m. vasara buvo gana nepalanki nuo Palangos tilto į jūrą poilsiautojus plukdžiusiam laivui „Giruliai“. Dėl oro sąlygų laivas galėjo švartuotis tik tris dienas. 2010 m. tiltą uždarė rekonstrukcijai, per kurią jis ne tik atnaujintas, tačiau pasirūpinta ir jo prieplauka, kuri sėkmingai vasaromis rekreaciniais tikslais naudojama iki šių dienų. Esant palankioms oro sąlygoms, pramoginiais tikslais plukdomi poilsiautojai, kurie pasivaikščiojimą tiltu nori pratęsti kelione laivu atviroje jūroje.

Šviesti idėja

Jei ilgai tiltas buvo tiesiog vasarotojų promenada jūron, tai pastaruoju metu jis tampa ir įvairių miesto, valstybinių švenčių vieta. Pradėta palyginus ne taip seniai, tačiau jau beveik įprasta, kad per valstybines šventes ant tilto įžiebiama Lietuvos trispalvė, kuri nusidriekia jūra.
Išskirtinai gražus buvo 2018 metų pasitikimas pajūryje, giedant tautišką giesmę, šalia didžiulės, vienintelės tokios Lietuvoje, trispalvės virš Baltijos jūros. Ant tilto įžiebtos vėliavos plotas, neskaitant jos atspindžio vandenyje, siekė maždaug 35 metrus. Ši Baltijos jūrą papuošusi trispalvė nuo kranto buvo nutolusi maždaug 400 metrų.
Kur kas ilgesnę vėliavą, laikydami rankomis, palangiškiai ir kurorto svečiai tiesė J. Basanavičiaus gatve ir ant tilto į jūrą 2015 m., švęsdami karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, Lietuvos valstybės šventę. Tada kurorto gatvėmis vieno kilometro ilgio trispalvę nešė per 100 Lietuvos skautijos ir Lietuvos šaulių sąjungos narių. Iškilmingą eiseną lydėjo pučiamųjų orkestras. Šiai valstybės vėliavai išskleisti prireikė mažiausiai 400 žmonių, tačiau jų buvo nepalyginamai daugiau. Tąsyk ant tilto į jūrą susijungė du svarbūs valstybės ženklai – tautiška giesmė ir valstybinė vėliava.
Būna dienų, kai ant tilto plevėsuoja ir kelių šalių vėliavos. Viena iš tokių datų buvo 2019 m. rugpjūčio 23 d., kai ant tilto simboliškai susikibti rankomis susirinko palangiškiai ir kurorto svečiai. Švęsta 30-toji Baltijos kelio sukaktis. Simbolinė rankų grandinė apkabino tiltą į jūrą skambant dainai „Bunda jau Baltija“.
Ant tilto yra pasiekti ir mažiausiai du Lietuvos rekordai. Per 2018 m. Palangos kurorto atidarymo šventę šokių mokykla „Coda“ ir „Palangos vasaros parkas“ čia pagerino „Super špagato“ rekordą. Tąsyk Palangos vasaros sezono atidarymo renginių gausa suvienijo daugybę judesį ir aktyvų laisvalaikį mėgstančių žmonių. Organizatoriai sulaukė ne tik iš anksto užsiregistravusių kolektyvų. Renginiu susidomėjo ir J. Basanavičiaus g. praeiviai. Taigi, gegužės 26 d., 17 val., vienas už kito, špagatu ištiesę kojas, dalyviai išsirikiavo nuo Palangos tilto J. Basanavičiaus gatve, sudarydami ilgiausią Lietuvoje, net 639 metrų, špagatą. Apie jį rašė visa respublikinė spauda. Per 2019 m. Palangos kurorto atidarymo šventę nuspręsta ir vėl pradžiuginti rekordu bei gražiu reginiu – nuo jūros tilto vieną akimirką paleisti 2019 sportinių pašto karvelių.

Dainora Kaniavienė

Palangos viešosios bibliotekos vyresn. bibliotekininkė kraštotyros darbui