Palangos literatų klubas: žodžiai patys pasiekia kūrėją

Su jais tiesiog gera pabūti, gera jų klausytis, – toks jausmas užplūsta pabuvus su Palangos literatų klubo „Takai per kopas“ nariais. Pernai jų klubui sukako penkeri. Per šį laikotarpį daug nuveikta: daug kur lankytasi, daug kur sudalyvauta ir labai daug sukurta.

Susikūrimo pradžia
Palangos literatų klubas veiklą pradėjo 2013 metais. Tuomet klube buvo nemažai žmonių – daugiau kaip 30, vieni liko, kiti išėjo, bet tas vadinamasis klubo „branduoliukas“ liko. Būtent su šiais žmonėmis „Palangos tiltas“ ir kalbėjosi: su klubo vadovu Vytautu Jurgiu Lukšu, Alma Viskontiene, Janina Vambutiene, Adele Daukantaite, naujausia klubo aktyviąja nare Asta Brazaitiene. Beje, susitikime nedalyvavo dar viena aktyvi klubo narė Nijolė Fultinavičienė.
„Pradžioje rinkdavomės reabilitacijos centre „Vyturys“, kai pats tuo metu ten dirbdavau bibliotekoje, tačiau apribojus ten veiklą, netekome vietos susitikti. Šiuo metu susitinkame Palangos neįgaliųjų draugijos patalpose Smilčių gatvėje. Žinome, kad restauruojama medinė Kurhauzo dalis, kuri bus skirta meno kolektyvams, tikimės, kad ir mums gal ten liks vietos. Juk ir mes esame kurorto šviesulėliai, kurie neužgęsta, vis judame, dalyvaujame įvairiuose renginiuose, kur esame kviečiami“, – kalbėdamas apie susitikimus pasvarstė V. Lukšas.
A. Viskontienė pasakojo, jog krūvon susibėgę literatai kūrė kiekvienas kas sau, o biblioteka kartą sumanė, jog reikia išleisti Palangos kūrėjų rinktinę „Takai per kopas“. „Aš pati 2013 metais išleidau knygą „Jūros akmenėlių šokiai“ ir sulaukiau bibliotekos direktoriaus pavaduotojos Auros Banevičienės skambučio, ji domėjosi, gal turiu dar kažko. Visi mes kuriantieji tuomet susiuntėme pluoštelį savo literatūros“, – prisiminė Alma. Tai ir buvo pirmasis žingsnelis literatams susiburti, įkuriant savo klubą.

Kiekvienas ieško savo jausmo
Palangos literatai visuomet mielai dalyvauja bendraminčių renginiuose kaimyniniuose miestuose, patys sulaukia svečių savame mieste.
„Nesame pamiršti. Kviečia, vis skambina mums“, – džiaugėsi literatai.
Pašnekovai atskleidė, jog literatų susibūrimai jiems – širdžiai atgaiva. „Mes jau esame tarsi „susicementavę“, – šypsojosi Janina.
Pirmieji klubo nariai džiaugiasi, kai jų gretas papildo vis nauji kūrėjai. Viena iš tokių buvo ir Asta, į Palangą persikrausčiusi iš Mažeikių. „Kai tik čia įsikūriau, iškart ėmiau žvalgytis, ką veikti, kur jungtis. Man reikia žmonių, negaliu gyventi be meno. Pirmasis šviesos taškas, apie kurį pagalvojau, buvo biblioteka – informacinis centras. Ten ir radau skelbimą apie literatų popietę. Galvoju, viskas, aš einu ten. Ir atėjau. Paklausiau poezijos, dainų, ir supratau, kad man reikia čia būti. Po renginio priėjau prie vadovo, šis tik paskatino ateiti“, – papasakojo apie savo pažintį su klubo nariais A. Brazaitienė.
Klubo vadovas Vytautas pripažino, jog kai kurie kuriantys žmonės neišdrįsta dalintis savo kūryba, bet bijoti tikrai nėra ko. Literatai pripažino, jog nei vieno kūryba nėra peiktina, priešingai, susirinkę klubo nariai dar vienas kitam ir padeda, paskatina vieni kitus.
„Mes ir neskirstome, kas rašo gerai, o kas blogai. Kiekvienas ieškome to, ko norime, ką norime pasakyti. Kiekvienas kūrėjas yra savitas, o skaitytojai atsirenka. Visi vienodi tikrai negali būti“, – tikina literatai.
Kaip tikino A. Daukantaitė, jai patinka išmąstyti, A. Brazaitienė sakė, kad jai patinka išjausti, o Almai eilėraštis turi skambėti. Tai tik įrodo, kokie skirtingi yra kūrėjai ir kaip kiekvienas vadovaujasi savo suvokimu.
„Pažiūrėkit, B. Brazdžionis, jis taip gražiai rašo, jo poezija – man šventa. Atrodo, paskaitai ir ištirpsti. Lyg ir nieko ypatingo, sudėlioti gražiai žodžiai. Tas pats P. Širvys – kokia įdėta energija, pats eilėraštis spinduliuoja energija“, – palygino Adelė.
„Sakoma, kad eilėraštis turi skambėti. Jeigu jis neskamba, eilėraštis lieka negyvas. Dabar šiuolaikinis jaunimas rašo kitaip, mano amžiaus žmonės poeziją suvokia dar kitaip“, – svarstė Vytautas.

Kada ateina įkvėpimas
Palangiškiai mielai pasidalino savo kūryba, kurioje esama visko – energingo jausmo, persmelkto ilgesiu, prisiminimu, laukimu, meile, – visko, kas telpa žmogaus širdyje. Išreikšta eilėmis ir meilė savo tėvynei, savo miestui, supančiai gamtai, kuri įkvepia ir suteikia polėkio.
„Žinot, aš galiu pasakyti, kad nieko nesukursi, jeigu nėra įkvėpimo. Gali galvoti, kiek tik nori, nieko nebus. Bet jeigu tik tau mintis šovė, arba ji vis galvoje zyzia ir zyzia, sukasi ir sukasi, iš tos mintelės gaunasi eilėraštis. Nesigaus eilėraštis, jei kas nors išdėstys, ką tau reikia parašyti – taip nevyksta su kūryba“, – patikino A. Viskontienė.
Dėl minties „įšokimo“ galvon pritarė ir Adelė. „Mano vyras galėtų papasakoti, kaip man ateina mintys. Būna, kad jau ruošiuosi miegoti, atsigulu į lovą ir vos užmerkiu akis, imu girdėti žodžius. Atsikeliu iš lovos, užsirašau. Užsirašiau taip šokinėdama iš lovos keturias eilutes. Ryte atėjo ir likusios eilutės“, – savo patirtimi pasidalino A. Daukantaitė.
Kiti literatai patvirtino, kad visus kūrybinės mintys aplanko netikėtai, tačiau joms jie nelieka abejingi – kad nepamirštų, brūkšteli popieriaus lape. „Aš taip rašiau haiku eilėraščius“, – nusišypsojo Asta. Palangos literatų klubo „Takai per kopas“ nariai antrus metus dalyvauja Palangos kurorto muziejaus paskelbtame japonų eilėraščių kūrimo konkurse. Pernai kai kurie kūrėjai buvo apdovanoti.
„Man palangiškis rašytojas Gediminas Griškevičius yra sakęs: „Žinai, Almute, tu turi dievuliukui dėkoti kiekvieną dieną, nes jis tau atsiunčia SMS“. Tiesa, nes kitaip gali sėdėti ir galvoti kiek nori, nepadės“, – pasidalino palyginimu A. Viskontienė.

Pyktis poetui netinka
Kūrėjas negali būti ir piktas – pyktis užkerta kelią kūrybai, patikino V. Lukšas. „Nieko neparašysi, jei viduje kunkuliuos pyktis. Pirma turi išsivalyti, pats būti švarus ir kad mintys būtų švarios, ateitų nepravaikščiotų takeliu. Nesu sutikęs pikto literato. Kiek daug yra šviesių žmonių, skleidžiančių aplink save tikrą šviesą, kiek daug tokių žmonių jau yra iškeliavusių Anapilin, šviesa lydi jų atminimą“, – sakė Vytautas.
Adelė pripažino, jog poetai yra sudėtingos asmenybės. „Poetai nėra tokie harmoningi, kaip mums kartais atrodo. Jie yra kaprizingi, su jais kartais sunku susikalbėti. Kiti yra labai laisvi, atsilapoję savo dūšią atveria. Tokių poetų irgi niekas nesupranta. Galvoja, kad jam kažko trūksta“, – nusišypsojo kalbėdama apie poetų skirtingas sielas Adelė.
Palangos literatų klubo nariai ragina visus šalia esančius kūrėjus atsiliepti. Visi laukiami bendraminčių rate.
„Žinote, man atrodo, kad kiekvienas žmogus savaip kūrybiškas. Vienas moka kurti poeziją, o kitas gali pasakyti puikią kalbą. Argi tai – ne menas?“ – sakė klubo vadovas.
Palangos literatų klubo nariai renkasi pirmadieniais Palangos neįgaliųjų draugijos patalpose, esančiose Smilčių gatvėje. Visi, kurie kuria ir nori būti išgirsti, puikiai realizuos save kurorto suburtame literatų klube.