PALANGOS KURORTO RAIDA 1921–1940 METAIS

Palanga nuo XIX a. pr. garsėja kaip patraukli vasarvietė. Jos kurorto infrastruktūrą žymiai pagerino ir žinomumą padidino nuo 1824 m. Palangą valdę grafai Tiškevičiai. 1921 m. pradėjus organizuoti demokratinę Palangos savivaldą ir grafams Tiškevičiams praradus įtaką miesto gyvenimui, naujajai valdžiai išliko aktualūs kurorto infrastruktūros ir įvairių paslaugų vystymo klausimai. Šiame straipsnyje trumpai apžvelgiama kaip keitėsi Palangos kurortas ir jo administravimas tarpukaryje, kokios buvo svarbiausios tuo metu kurorto vystymo problemos bei aktualiausi klausimai.

Svaiginantys gėrimai ir vasarotojų apskaita

1921 m. kovo 20 d., po ilgų ir įtemptų derybų tarp dviejų kaimyninių šalių, Palanga, tarptautinės arbitražo komisijos sprendimu, atiteko Lietuvai. Netrukus po to, birželio 19 d., įvyko pirmieji savivaldos rinkimai į Palangos valsčiaus tarybą ir jau birželio 25 d. organizuotas pirmasis tarybos posėdis, o antrasis – nepraėjus nė dviems savaitėms – liepos 5 d. Ir jau šiuose pirmuose posėdžiuose, ką tik išrinkta 12 narių valsčiaus taryba, be ūkinių valsčiaus rūpesčių, sprendė ir su kurorto reikalais susijusius klausimus. 

Vienas iš aktualiausių ir dažniausiai posėdžiuose keliamų klausimų – užeigų su svaiginančiais gėrimais atidarymas, nors galimų pardavimo vietų (bufetų, restoranų) Palangoje tuo metu veikė vos keletas. Klausimas buvo gana opus, nes jis dažnai svarstytas Palangos valsčiaus taryboje ir valdyboje. Nepavykus teigiamai išspręsti klausimo vietinei valdžiai, diskusijos persikeldavo į apskritį ir buvo svarstomos Kretingos apskrities valdybos posėdžiuose, o kai kuriais atvejais pasiekdavo net Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybių departamentą. 

Panašu, kad Palangos valsčiaus savivaldybininkai svaiginančių gėrimų atžvilgiu buvo nusiteikę priešiškai. Jau pirmajame posėdyje pirmu klausimu svarstyta ar leisti Palangoje atidaryti „traktierių su svaiginančiais gėrimais“. Balsų dauguma nuspręsta, kad atidaryti valgyklą leidžiama, tačiau prekiauti joje alkoholiu – ne. 

Artėjant 1922 m. kurortiniam laikotarpiui, Mečislovas Monkevičius nuomodamasis Kurhauzą kreipėsi į Palangos valsčiaus tarybą išduoti leidimą prekiauti vasaros sezono metu alkoholiu, bet leidimas neišduotas, apeliuojant į tai, kad yra rūpinamasi vietos gyventojų dora ir blaivumu. Beje, kaimyninėje Kretingoje tokie draudimai negaliojo. M. Monkevičius, matydamas, vietos valdžios užsispyrimą ir, kad neišpręs klausimo Palangoje, kreipėsi tiesiogiai į Vidaus reikalų ministrą. Jam pritarė ir Kretingos apskrities nuovados viršininkas, manydamas, kad neteisinga neleisti Kurhauze pardavinėti alkoholinius gėrimus, nes jame lankysis inteligentai atvykusieji į kurortą, o ne vietinė neapsišvietusioji visuomenės dalis, kurios tarpe gali plisti girtuoklystė. Anot jo, šis draudimas netgi galėjo paskatinti kontrabandą, dėl ko Palangos kurorto prestižas nuvertėtų ir nukentėtų. Šie argumentai įtikino Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybių departamentą ir nepaisant vietinės valdžios nuomonės M. Monkevičiui leidimas bufetui buvo išduotas.

Padėti išspręsti šiuos opius alkoholio prekybos klausimus vietos valdžia pasitelkė ir pačius Palangos gyventojus. 1922 m. gruodžio 29 d. – surengtas visuotinis Palangos valsčiaus piliečių balsavimas, dėl svaigiųjų gėrimų pardavinėjimo maitinimo įstaigose. Atrodo, palangiškiai nebuvo tokie priešiški, nes atsižvelgiant į šio balsavimo rezultatus, 1922 m. gruodžio 30 d. įvykusiame posėdyje tarybos nariai vis dėlto nutarė 3 leidimus išduoti: 2 smuklėm ir Kurhauzui.

Palangos savivaldybininkai, savo darbo taryboje pradžioje, sprendė ir kitą labai svarbų Palangos kurorto administravimo klausimą, dėl atvykstančiųjų poilsiautojų registravimo ir kurortinės rinkliavos surinkimo. Šiam tikslui sukurta markučių sistema. 1921 m. liepos 5 d. posėdyje taryba patvirtino markutes, kurios tapo privalomomis atvykus į kurortą. Tuomet pagaminta 30000 vnt. kurorto markučių ir jos ilgą laiką naudotos renkant mokesčius už poilsį Palangoje. Tvarka buvo tokia: atvykę poilsiautojai registruodavosi policijoje, susimokėdavo atitinkamą mokestį ir jų pase būdavo įklijuojama savotiška viza – markutė. Ja poilsiautojai galėjo pasinaudoti net metus laiko. 

Kurorto administravimas

1922 m. balandžio 8 d. Palangos valsčiaus tarybos posėdyje vieningai sutarta, kad norint tinkamai tvarkyti kurortą reikia intensyviai juo rūpintis. Tam iš tarybos narių ir vietinių kompetetingų asmenų, išrinktas 9 narių kurorto komitetas. Jam priklausė: daktaras Liudas Vaineikis, grafas Feliksas Tiškevičius, daktaras [?] Gutmanas, daktaras [?] Barauskas, kunigas Julijonas Kasperavičius, viršaitis Feliksas Paulauskas, Pranas Vilimas, vaistininkas Vilhelmas Bertingas ir klebonas Juozapas Šniukšta. Neaišku ar tokioje pat sudėtyje, bet komitetas veikė ir tvarkė kurorto reikalus iki 1927 m. 

Opiausia kurorto tvarkymo problema buvo nuolatinis finansų trūkumas. 1922 m. vasaros sezono metu nutarta imti 10% nuo kiekvieno pasilinksminimo ar programos, jei yra pardavinėjami bilietai į juos. Ir nors surinktos kurorto rinkliavos būdavo įnešamos į bendrą savivaldybės iždą, nutarta surinktas lėšas už kurorto mokesčius, naudoti tik miesto ir kurorto reikalams gerinti.

1926 m. balandžio 10 d. išleistos Svetimšalių atvykimo ir apsigyvenimo Lietuvos kurortuose taisyklės. Jose apibrėžta, jog kurorto sezonas nustatomas nuo gegužės 15 d. iki rugsėjo 15 d. Atvykę į kurortą svetimšaliai per 24 val. turėdavo prisiregistruoti policijoje ir sumokėti 5 litus už atvykimo vizą.

Daug pokyčių į Palangos kurorto administravimą įnešė 1928 m. išleistos „Kurortams tvarkyti taisyklės“. Jose nustatyta, kad kurortus tvarko ir eksploatuoja Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamentas. Jis tai galėjo daryti per kurorto inspektorių arba per kurią nors kultūros organizaciją. Kurorto inspektorių sezonui arba visiems metams siūlydavo Sveikatos departamentas, o paskirdavo Vidaus reikalų ministras. Kurorto inspektoriaus pagrindinis uždavinys buvo tvarkyti kurortą ir vesti jo ūkį. Tam jis, atsižvelgdamas į finansines išgales, galėjo samdyti kitus tarnautojus. Inspektorius buvo atsakingas už kurorto pramogų organizavimą, skelbimų ir reklamos sklaidą, sanitarinę būklę, jūros maudyklių priežiūrą. 

Vadovaujantis šiomis taisyklėmis Palangos kurortui tvarkyti buvo įkurta Kurorto inspekcija ir paskirtas inspektorius. Taip valsčiaus savivaldybei nebeteko rūpintis kurorto reikalais. Atskyrus dvi institucijas pradėtos vesti ir atskiros valsčiaus bei kurorto finansinės apyskaitos. Pagrindinės kurorto inspekcijos pajamos buvo surenkama kurorto rinkliava. Nors pajamos nebuvo didelės, teko skolintis iš Kretingos apskrities savivaldybės, bet per laikotarpį, nuo 1928 m. iki 1933 m., kada Sveikatos departamentas tvarkė kurortą, buvo sukaupta nemažai įvairaus turto už 46641,07 litų. Turbūt svarbiausias pirkinys – 1931 m. iš grafo F. Tiškevičiaus įsigytas Palangos jūros tiltas ir 11 ha parkas, kurie paskirti kurorto reikalams. Sukaupta nemažai ir kito inventoriaus: 37 persirengimo kabinos, 2 pintos kabinos (dar kitaip vadintos Strandkorbais), 1 motorinė ir 2 irklinės valtys, teniso varžybų ir orkestro pasirodymų inventorius, šiukšliadėžės, skelbimų lentos, stalai, kėdės, J. Basanavičiaus gatvės elektros tinklas su stulpais ir elektros lempomis, ir kt. Tarp sukaupto inventoriaus – net ir 55 geležiniai bėgiai, kurie buvo grafų Tiškevičių valdymo laikotarpiu įrengto siaurojo arklinio geležinkeliuko, ėjusio nuo plytinės iki tilto, dalis. Vis dėlto kurorto inspekcija neturėdama pakankamai lėšų vertėsi gana sunkiai. Ne kartą Sveikatos departamentas svarstė galimybę kurorto reikalus perleisti tvarkyti kokiai nors visuomeninei organizacijai, nors to ir nepadarė. 

O spręstinų problemų kurorte būta įvairių. Vasarotojai nuolat skundėsi, kad nėra sportui tinkamų aikštelių ir vietų. Dėl to 1932 m. sezonui buvo įrengtos dvi teniso aikštelės. Įrengimui lėšų skyrė ir pati savivaldybė. Deja, bet didelio džiaugsmo jos poilsiautojams nesuteikė, nes pradėjus jose sportuoti, paaiškėjo ir tikroji jų kokybė. Aikštelių paviršius buvo netolygus duobėtas, pagrindas minkštas molis, o ant jo užpiltas žvyras su šlaku, kurie nuolat dulkėjo ir dėl kurių kamuoliukai atsimušinėjo nenuspėjama trajektorija. O galiausiai ir pats aikščių estetinis vaizdas buvo abejotinas, mat jos aptvertos raudonai dažyta tvora.

1932 m. gruodžio 22 d. išleistas Kurotų įstatymas ir juo remiantis, 1933 m. balandžio 21 d. Ministrų kabinetas, Vidaus reikalų ministrui pasiūlius, Palangą ir dar kitas 7 Lietuvos vietoves, pripažino kurortais. Šis ministrų kabineto sprendimas Palangos atžvilgiu galima sakyti buvo tik formalumas, nes ir prieš išleidžiant įstatymą, Palanga jau buvo laikoma kurortu. 

Iki 1933 m. Palangos kurortą tvarkė Sveikatos Departamentas per Kurorto inspekciją. Palangai suteikus miesto teises ir pradėjus organizuoti miesto savivaldą, vietos valdžia buvo suinteresuota perimti savo žinion ir Kurorto inspekciją. Dėl to jau antrajame Palangos miesto tarybos posėdyje, įvykusiame 1933 m. sausio 25 d. buvo nutarta kreiptis į Kretingos apskrities viršininką su prašymu, kad Kurorto inspekcija būtų kuo greičiau perduota. Vidaus reikalų ministras, pasiremdamas 1932 m. gruodžio 22 d. išleistu Kurortų įstatymu, 1933 m. balandžio 10 d. kreipėsi į Ministrą pirmininką su prašymu leisti Palangos kurortą pavesti tvarkyti miesto savivaldybei ir jai nemokamai perduoti visą Kurorto inspekcijos sukauptą turtą. Toks leidimas ir įgaliojimai buvo duoti ir nuo 1933 m. balandžio 21 d. Palangos kurortas pavestas tvarkyti Palangos miesto savivaldybei. Kurorto inspekcija buvo panaikinta, o kurorto inspektoriaus pareigos patikėtos Palangos miesto burmistrui dr. Jonui Šliūpui. Burmistras už kurorto reikalų tvarkymą gaudavo ir papildomą 150 lt atlyginimą, prie burmistro algos.

1937 m. artėjant Nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmečiui ir numatant Palangoje sulaukti rekordinio svečių skaičiaus, kurie atvyks dalyvauti įvairiuose sąskrydžiuose, regatose, suvažiavimuose, Jūros, Dainos ir studentų šventėse, sudaryta nauja kurorto administracija. Ją sudarė: Kretingos apskrities valdybos pirmininkas ir apskrities viršininkas Juozas Vaišnys, Kretingos apskrities valdybos narys, tautos atstovas C. Stankūnas, inžinierius V. Rimgaila ir Palangos miesto burmistras Antanas Vizbaras. Nutarta šešiolikoje Palangos gatvių sutvirtinti važiuojamąją zoną, pravesti taką į Naglio kalną, išasfaltuoti tris gatves ir Vytauto gatvėje išgrįsti šaligatvius, apželdinti kopas, kad jos nenyktų, sureguliuosti Rąžės upės vagą, iš esamų vietų iškelti elektros stotį ir turgavietę, padaryti kitų smulkesnių darbų pagerinant miesto gatvių ir švaros būklę.

Tvarkant kurortą, administracijai tekdavo gana įvairios užduotys. Viena iš aktualiausių tiek atvykstantiems, tiek poilsio patalpas nuomojantiems – maudymosi zonų paskirstymas paplūdimyje. Namų savininkai, būdavo suinteresuoti, kad bendrojo pliažo ribos, būtų nustatomos kuo arčiau jų nuomojamų patalpų. 1939 m. paplūdimys suskirstytas į 8 zonas, kurias sudarė ne tik moterų, vyrų ir bendrosios maudyklės, taip pat rezervuota vieta maudyklėms stovyklų metu bei vieta kopose, esanti administracijos žinioje, kurioje gali lankytis tik turintieji burmistro leidimą. Nors pliažo suskirstymas pasižymėjo įvairove, bet kurorto administracija neišvengdavo nepatenkintų. Jei jų skundai nebūdavo išsprendžiami Palangoje, vėl tiesiogiai kreiptąsi į Vidaus reikalų ministeriją. 

Infrastruktūros plėtra

1921–1932 m. Palangai turint valsčiaus statusą, jos taryba stengėsi visomis išgalėmis sutvarkyti miestelį. Tiesa, darbai slinko lėtai ir jie nebuvo apimtimi labai dideli, didžiausias dėmesys, žinoma, buvo nukreiptas į kurortinę zoną, o ne į valsčiaus kaimus. Iš to meto spaudos sužinome, kad 1928 m. kurortas dar buvo visiškai apleistas ir 1929 m. mažai kas pagerėjo. 1930 m. jau pradėtas šioks toks tvarkymas, o 1931 m. jis buvo žymiai labiau pastebimas. Tais metais laukiant daug vasarotojų, imtasi rimtų priemonių gatvių dulkėjimui sumažinti, kas labai vargindavo tiek pačius gyventojus, tiek atvykusiuosius. Gatvės buvo sulygintos, o joms laistyti įsigytas motorinis vežimas. Taip pat sutvarkyti šaligatviai ir pasivaikščiojimo takeliai. Patobulintas susisiekimas telefonu: pertvarkytos linijos, įvesta kabelio sistema. 1931 m. iš grafo F. Tiškevičiaus nupirkus tiltą ir 11 ha pušyno, link tilto nutiestas elektros apšvietimas, o pušyne ruoštasi įrengti dar vieną rekreacinę zoną – pasivaikščiojimų parką. Kurorto inspekcija taip pat prisidėjo prie kurortinio gyvenimo pagerinimo. Pramogai ir skęstančiųjų gelbėjimui įsigijo motorinę valtį, maudyklėse pasamdė gelbėtojus, juos aprūpino gelbėjimo valtimis ir kitais reikalingais įrankiais. Sutvarkė bendrųjų maudyklių patalpas, jose įrengė verandą, kurioje poilsiautojai dėvėdami maudymosi kostiumus galėjo mėgautis gėrimais ir užkandžiais. Taip pat paplūdimyje buvo įrengti gimnastikos įrenginiai ir netgi įtaisytas telefonas. 1932 m. planuota atidaryti pirmąją oro liniją Kaunas–Palanga. Ir nepaisant nuveiktų darbų, Palangai dar trūko cementinių šaligatvių, estrados orkestro reikmėms, patalpų bibliotekai, knygynui ir laikraščių skaityklai. Didžiausias minusas kurorte – neįvesta kanalizacija.

1932 m. lapkričio 5 d. suteikus Palangai antraeilio miesto teises, jos statusas pakilo, todėl imta kur kas daugiau dėmesio skirti aplinkos tvarkymui, infrastruktūros gerinimui bei palangiškių ir vasarotojų gerbūviui. J. Šliūpui tapus burmistru ir perėmus kurorto inspektoriaus pareigas, jau iki 1933 m. sezono pradžios buvo nuveikta nemažai darbų. Pats J. Šliūpas interviu laikraščiui „Baltijos pliažas“ dėstė ką nuveikė per pusmetį burmistraudamas nors ir neturėdamas pakankamai finansų: „Kiek įstengiau turimomis lėšomis ir kiek suskubau, tiek padariau. Papuošiau kai kurias gatves, prisodindamas daugiau kaip 150 naujų medelių. Išžvyravau takus, alėjas. Užlyginau duobes. Patiesiau per griovius tiltus ir išvaliau prišiukšlintą pušyną. Beje, nudžiūvusius ir vėjo palaužtus medžius iškirtau ir daugiau šį bei tą padariau. Pušyno aikštėje prie estrados pakankamai suolų pristačiau. Manau, kad šiemet suolų nestigs nei pušyne, nei kitose vietose“. 

Artėjant 1934 m. vasaros sezonui, palangiškiai burmistro nurodymu buvo įpareigoti sutvarkyti gatves ir šaligatvius, privežant molio ir žvyro, šaligatvius sutrombuojant, kad būtų lygūs ir kieti. Įsakyta pasodinti naujų medelių, o senesnius apkarpyti ir nuo jų nuvalyti samanas. Šunis laikyti pririštus, o jei jie lakstytų palaidi, tai tik su antsnukiais, kitaip jie bus naikinami. Gyventojai įpareigoti sutvarkyti kiemus ir tvoras, bei palaikyti švarą gatvėse nuo pavasario iki rudens. 

Vietos infrastruktūros tvarkymo darbai paspartėjo 1936 m. Su Vyriausybės pagalba gatvės išlietos smala, tad gyventojams ir poilsiautojams nebereikėjo kęsti žvyruotų kelių keliamų dulkių. Parkas praplatintas ir naujai išplanuotas, įrengti nauji takai ir alėjos, naujai perstatyta orkestro estrada, įrengtos vaikų žaidimo aikštelės. 

1938 m. Palangai teko išgyventi vieną rimčiausių tarpukario išbandymų – didijį gaisrą, kurio metu sudegė 118 gyvenamųjų namų ir apie 200 kitų ūkinių trobesių, apie 1000 žmonių neteko gyvenamojo būsto, padaryta 2 milijonų litų žala. Ši nelaimė žinoma, atnešė didžiulius nuostolius, bet nepaisant to, turėjo ir teigiamų rezultatų miesto plėtrai. Po gaisro užsimota Palangos kurortą iš pagrindų pertvarkyti ir padaryti, taip kaip seniai norėta, „europinio“ lygio. Tų pačių metų birželio mėn. Kauno vyriausioji statybų inspekcija parengė naują Palangos planą. Jame numatyta, kad miesto centre leidžiama tik mūrinių pastatų statyba, atsirado kelios naujos gatvės.

Apibendrinant galima teigti, jog 1921–1940 metais Palangos kurortas, jo administravimas ir vystymas buvo gana intensyvus. Palangos kurortinių sąlygų gerinimas rūpėjo ne tik vietinei, bet ir respublikinei valdžiai. Leidžiami įstatymai turėjo tiesioginės įtakos kurorto administravimui, o su Vyriausybės finanasine pagalba buvo užtikrinta kurorto infrastruktūros plėtra ir priežiūra.

Virginija Paluckienė

Palangos kurorto muziejaus direktorė