Palangiškio jūrų vaizdai – tarp geriausių pasaulyje

Vilniuje įsikūrusio palangiškio fotomenininko Pauliaus Makausko vardas šiemet nuskambėjo itin plačiai – jis buvo pripažintas vieno prestižiškiausių pasaulyje fotografijos konkurso „International Photography Awards“ (IPA) nugalėtoju. Konkursui pristatęs keletą savo kuriamo ciklo „Naujos jūros“ nuotraukų, tarp 13 tūkst. darbų iš daugiau kaip 120 pasaulio šalių jis laimėjo pirmą vietą analoginės fotografijos kategorijoje.

Su „Pajūrio naujienų“ skaitytojais P. Makauskas sutiko pasidalinti pamąstymais apie kuriamą jūros vaizdų ciklą, kas jį inspiravo ir kokią žinią pasauliui jis siunčia savo naujausiais darbais.

– Pauliau, papasakokit apie IPA konkursą: kaip manote, kuo komisiją patraukė Jūsų darbai?

– Dar besimokydamas Vilniaus dailės akademijoje pirmąsyk dalyvavau šiame konkurse. Tada laimėjau ne profesionalams skirtoje subkategorijoje. IPA konkursas labai platus ir įvairus – nuo reportažų iš karinių konfliktų kamuojamų Žemės taškų iki reklaminės fotografijos.

Kuo komisijai patiko manasis projektas, negaliu pasakyti. Nuoširdžiai kuriu ir kalbu apie tai, kas man atrodo labai svarbu: tai – gana komplikuoti ekologiniai klausimai, žmogaus įtaka jį supančiai aplinkai. Iš esmės – dalykai, kurie vienaip ar kitaip susiję su žmonija ir visa gyvybe.

– Kuo svarbus šis pripažinimas Jums pačiam? Ir kas toliau?

– Paties laimėjimo fakto nesureikšminu – esu dėkingas už tai, kad mano skleidžiama žinia gali plisti plačiau. Ne tam, kad pakeistų pasaulį. Bet kad bent šiek tiek pakeistų mūsų požiūrį į gamtą. Taigi ir į save. Mano mąstymo pamatas labai paprastas – gamtą sudaro nesuskaičiuojama daugybė tarpusavyje persipynusių, lygiaverčių dalių. Niekas nėra svarbiau už kažką kitą. Taip pat ir žmogus nėra tų gamtos dalių valdytojas. Jis yra dalyvis. Šiame projekte su jūra aš bendradarbiauju – mudu kuriame kartu.

Projektu „Naujos jūros“ aš dar tik įsibėgėju, nors seriją plėtoju apie vienerius metus. Norisi pasiekti bent tarpinį etapą – surengti fotografijų parodą. Bekuriant vis daugiau, pildosi visuma.

– Kodėl ciklą pavadinote „Naujos jūros“ – kokią jūrą per fotoobjektyvą matote Jūs pats?

– Pavadinimas tarsi aliuzija į naujai atsiradusį geografinį objektą Žemėje. Kaip kad staiga iš vandens išnyra nematytos salos. Jūros tampa naujos, nes nebeatpažįstamai ir labai greitai kinta. Jūros, vandenynas yra didžiulė vientisa sistema ir dabartinė jos metamorfozė iškelia labai daug įvairiausių klausimų. Gimiau ir užaugau prie Baltijos jūros, kuri yra jauniausia jūra pasaulyje, bet jau dabar viena labiausiai užterštų. Todėl ši problema mane kamavo labai asmeniškai ir natūraliai. Tačiau idėjos vizualiai ką nors nuveikti tiesiog subliūkšdavo. Desperatiškai bandžiau užfiksuoti tai, ko nesuprantu. Po ilgų ieškojimų perskaičiau Timothy Mortono mintį, kad klimato kaita yra „hiperobjektas“ – nesuvokiamai didelis objektas, ištįsęs erdvėlaikyje. Pažinus tik dalimis, bet niekada visas vienu metu. Supratau, jog turiu įžiūrėti dalį, kad pradėčiau suvokti visumą.

Paradoksaliai prisiminiau mikroplastiką, vos pastebimas daleles, bet tuo pačiu esančias visur vandenyne. Įsivaizdavau jas kaip sintetinį įvairiausių spalvų planktoną, nematomai klajojantį iš vienos vietos į kitą. Taip radau atspirties tašką. Prie jūros praleidau labai daug laiko, todėl man buvo lengviau pamatyti, kad baltos bangų keteros erdvėje ir laike tįsta į neaprėpiamą, baltai pilką lapą. Man beliko jį užpildyti šviesa.

Pagrindinis Visatos principas yra reliatyvumas, arba visa ko tarpusavio priklausomybė. Kai tai sąmoningai suvokiau, fotografijų atlikimo procesas įgavo lengvumo. Manasis popierius – jūra, bangavimo intensyvumu nulemia rezultatą – vaizdą – lygiai tiek, kiek ir aš. Analoginėje skaidrėje šviesos įspausto vaizdo nebekoreguoju kompiuteriu. „Kontroliuojamo atsitiktinumo“ principu nebevalau ryškinimo metu atsiradusių dulkių, šuns plaukų, netiesinu vandens paplauto stovo „nukreivintos“ horizonto linijos. Nesiekiu nuasmenintos estetikos, kaip ir dualizmo idėjoje „žmogus tai padarė gamtai“.

Žmogus – gamtos dalis. Taigi gamta keičia pati save. Tik jau nebe spontaniškai – kaip milijardus metų iki šiol. Aš vaizduoju dabartinį kitimo procesą – ne galutinį apokaliptinį tašką ateityje. Jūros kis dar ilgai po to, kai mūsų nebebus. Drumzlinas vanduo greičiausiai nuskaidrėja, kai yra paliekamas ramybėje. Galbūt jau pasiekėme lūžio tašką, kai tik bejėgiškai galėsime stebėti nenuspėjamus gamtos pokyčius. Galbūt tam, kad kurtume visai naują ateitį, turėsime susitaikyti su tragišku dabartinio gyvenimo būdo žlugimu. Ir man tai yra optimistiška, vilties teikianti mintis. Todėl ši fotografijų serija tyli ir meditatyvi. Tarsi erdvė ramiai apmąstyti ir pajausti. Galiausiai, tikiuosi, ji simbolizuoja ne tik naujas jūras. Tai vizija apie dabartinių žmogaus susikurtų sistemų ir santvarkų ribotumą, bet tuo pačiu galimybę naujiems ir tvariems modeliams kurti, kur visiems gyventi būtų gerokai saugiau.

Pradėjęs šį projektą prieš metus, net neįsivaizdavau, kad drastiški pokyčiai užklups taip staiga. Bet tuo pačiu dar aiškiau suvokiau nedalomas gamtos jungtis. Pauzė, kuri buvo niekaip neįmanoma, atsitiko. Visiems, kurie dabar stojasi iš naujo, matyti per nuskaidrėjusį orą visai nesunku.

– Papasakokit apie save: ar fotografija yra Jūsų pomėgis, ar darbas. Kokie nauji projektai sukasi Jūsų galvoje?

– 2009-aisias baigiau audiovizualinių menų bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Nuo tada dirbau reklaminės, reportažinėje fotografijos srityje. 2013m. laimėjau „Auksinį kadrą“ Lietuvos spaudos fotografijos apdovanojimuose. Nemažai laiko praleidau kine: kelerius metus dirbau kino aikštelių fotografu, kūriau filmų plakatus. Kartu su bičiuliu Audriumi Solominu surengėme dvi aktorių portretų parodas festivaliui „Kino pavasaris“. 2019-aisiais kartu dalyvavome grupinėje kino fotografijų parodoje „24 kadrai per sekundę ir lėčiau“ Vilniaus fotografijos galerijoje.

Dabar laikinai dirbu Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus ir M. Mažvydo Nacionalinės bibliotekos projekto „Visuomenės poreikius atitinkančios virtualios kultūrinės erdvės vystymas“ fotografu-skaitmenintoju. Visą tą laiką norėjosi plėtoti ir asmeninius projektus, nes vis neapleido gana abstraktus jausmas – kad norisi kažko kito ir kad nedarau dalykų, kurie išties rūpi. Po įvairiausių paieškų būdų bei formų iš lėto atsirado ir „Naujos jūros“. Tikiuosi – tai tik pradžia.

Irena ŠEŠKEVIČIENĖ,

"Pajūrio naujienos"