Nijolė Paulauskaitė: lyg žvirblis, nepaliekantis savųjų namų

Rasa GEDVILAITĖ, 2010-06-02
Peržiūrėta
1674
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Itin poetiška, nepaprastą ramybę spinduliuojanti palangiškė, žvejo dukra Nijolė Paulauskaitė – kūrybiška asmenybė, savąja praeitimi, nuolat gimstančiomis puikiomis mintimis mielai besidalinanti su visais bendraminčiais. „Džiaugiuosi, kad gimiau būtent šiame pasaulio kampelyje, esu arčiau žemės, arčiau gamtos“, - savo širdį atvėrė palangiškė, pasakodama apie savąjį „neišsenkantį kūrybinių minčių šulinį“. Nuolat besišypsanti moteris – tikra optimistė, todėl retai aplankančius juoduosius šešėlius sugeba greitai nustumti. Jos sukurtos eilės taip pat ypatingai skaidrios, suteikiančios sielai atgaivą.

 

Lyg žvirblis

Užaugusi žvejo šeimoje, kurioje augo septyni vaikai, N.Paulauskaitė vaikystę prisimena kaip patį gražiausią laikotarpį. „Gyvenom Maironio gatvėje, tuo laikotarpiu, kuomet dar nebuvo tiek daug poilsiautojų, apsupti gamtos. Lakstydavom basi, nebuvo dar tuomet ir asfaltuotų kelių“, - prisiminimais pasidalino palangiškė. Kaip ji pasakojo, tėtis, gabus žvejys Leonas Paulauskas, buvo davęs jai prasmingą pravardę – vadindavo ją žvirbliu, mat žvirbliai ištikimi savo namams ir savo susuktos gūžtelės taip lengvai nepalieka. „Aš tokia ir esu, čia užaugusi, pamilusi mane supančią gamtą niekur iš čia nenoriu vykti“, - nuoširdžiai kalbėjo N.Paulauskaitė, nors prisiminusi savo vaikystėje dar aprašytą Ispanijos vaizdelį, talentinga moteris paminėjo, jog galbūt kitame gyvenime ji gyveno būtent šioje šalyje.

 

Visi kaip viena šeima

Kaip pasakojo N.Paulauskaitė, žvejų šeimos būdavo labai draugiškos ir visuomet vienos kitas paremdavo, dalindavosi savuoju gėriu su visais. Gal todėl palangiškei visuomet gera sugrįžti, nors ir prisiminimuose, į anuos laikus. L.Paulauskas, kaip ir kiti kaimynystėje gyvenę žvejai, priklausė Palangoje buvusiai žvejų artelei. „Žvejai turėdavo ir savų paslapčių, kurių, mes, vaikai, negalėdavom išduoti“, - apie tuometinį žvejų gyvenimą pasakojo palangiškė. Puikiai moteris atsimena ir tuometinius žuvų paruošimo būdus. „Seniau šaldiklių neturėdavom, tad bijodami, kad žuvis nesugestų, ją vyniodavom į diemedžio lapus“, - kalbėjo. Ji prisiminė ir Kastyčio gatvėje pastatytą rūkyklą, kuria naudodavosi visi žvejai. Darbo būdavo ne tik suaugusiems, bet ir mažiesiems, visi bendrai kibdavo į darbus, jog žuvis būtų greičiau paruošta. Žiemą, kuomet neplaukdavo į jūrą, žvejai taisydavo tinklus. „Mano tėvelis labai nemėgdavo vėjažuvių, nes jos savo ilgom nosim išdraskydavo tinklus. Jų niekas ir nevalgydavo, mama sukapodavo ir atiduodavo kiaulėms, šiuo metu jos yra labai mėgstamos“, - pasidalino savo ankstesnio gyvenimo detalėmis N.Paulauskaitė.

 

Jausmingos eilės

Su nostalgija prisimenanti savo šeimos trobelę, palangiškė pripažįsta, kad labiausiai jos ir ilgisi. „Šiuose daugiabučiuose visi gyvenam kaip inkiluose“, - pabrėžė moteris. Baltai katytei murkiant šalia N.Paulauskaitė teigė jau pripratusi ir prie tokios erdvės, tačiau prisiminimai niekuomet neapleidžia. Savo laisvalaikį ji praleidžia su anūkais, o taip pat mielai ir kurdama. Užrašydama visas savo mintis į sąsiuvinį, moteris tikisi, kad jos eilės išliks vaikams ir anūkams, kurie supras, apie ką galvojo ir kuo gyveno močiutė. Jos eilėse daug jautrių eilučių, siekiančių pačias sielos gelmes. Moteriškumu dvelkiantys eilėraščiai pasakoja visus palangiškę užklupusius stipresnius išgyvenimus. „Mano galvoje daugybė minčių, todėl ne visas spėju užrašyti“, - savo gražią paslaptį išdavė N.Paulauskaitė.

Puikiai išmananti raštvedybą, dirbusi švietimo srityje, peržengusi 40-mečio slenkstį, ji pajuto savyje turinti poetės gyslelę. Pirmasis eilėraštis buvo skirtas J.Marcinkevičiui. Jam ji dedikavo savo sukurtas eiles, pavadintas „Beržų valsas“. Dar ir šiandien jos galvoje skamba įsirėžusios jausmingos eilės, kuriomis mielai pasidalina ir su kitais.

 

Optimizmas nugali

„Ėmiau rašyti būdama 40-ties, vėliau baigiau ir pedagogikos mokslus, ilgai dirbau darželyje“, - patirties stoka nesiskundžianti moteris pasakojo savo nueitą kelią. Iki šiol jos daugelis prašo sukurti įvairius sveikinimus, dedikacijas, o tai padaryti gabi moteris gali labai greitai. Ją užklumpančios mintys – itin jaudinančios. „Esu sulaukusi ir kritikos dėl ištęstumo, tačiau aš – moteris, mėgstanti išsiplėsti, viską išsikalbėti. Vyrams būdingiau rašyti kur kas konkrečiau ir trumpiau“, - nuoširdžiai išsipasakojo moteris. Su anūku keliaudama po miestą ji pamato ir opiausias problemas, kurių nevengdama mielai atspindi popieriaus lape. Taip gimė novelė apie skurstančiuosius ir neturinčius gyventi, kitaip vadinamus „bomžais“. Savo širdį ji išlieja ir baimindamasi dėl savo anūkėlių išvykimo iš mylimo miesto, tačiau didžiulio optimizmo, gėrio įžvalgų jos kūryboje kur kas daugiau, todėl klausant užklumpa šilčiausi jausmai.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

„Mano kaktusinė gėlė žydi labai retai ir ji niekada nežydėjo tokia ryškių žiedų gausa. Man tai – kaip stebuklas. Mano kaimynai, visi eina ateina pasižiūrėti ir stebisi,“ – sakė „Palangos tiltui“ paskambinusi ilgametė „Palangos tilto“ skaitytoja, palangiškė Ramutė.


Palangos miesto globos namai turi naują direktorę, Vaidą Bendikę, kuri juose dirba nuo 2008 metų. Pirmiausia – socialine darbuotoja, vėliau – užimtumo specialiste, įstaigos duomenų apsaugos pareigūne, buvo vidaus audito komisijos pirmininkė, EQUASS kokybės sertifikato koordinatorė. „Manau, kad esu įvairiapusiškai susipažinusi su įstaigos veikla,“ – „Palangos tiltui“ sakė V. Bendikė, pridūrusi...


Gegužės 13 - 26 dienomis Palangos viešosios bibliotekos skaitykloje eksponuojama lietuvės režisierės, žurnalistės Dianos Marios Olsson fotografijų paroda „Laikyk mane arčiau". 


Sulaukti 100 metų pavyksta toli gražu ne kiekvienam. Vis dėlto Lietuvoje yra net apie 350 šimtamečių, o ilgiausiai mūsų šalyje gyvenusios moters amžius yra išties įspūdingas. 


Klaipėdoje sausio 26-ąją surengtoje konferencijoje „Vartai į jūrą. Lietuvos uostų proveržis“ Palangos meras Šarūnas Vaitkus sukėlė gyvą diskusiją, atvirai papasakojęs apie Palangos dedamas pastangas atstatyti Šventosios jūrų uostą. „Ar tikrai esame jūrinė valstybė? Arba kodėl plojame estams ir ar toliau Šventosios ir kitus uostus bei uostelius statysime su nuolat ištiesta ranka?“ – visų klausė...


Šių metų pradžioje Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija (LNTPA) kartu su Darnios plėtros akademija paskelbė apie kasmet vykstančio konkurso „Už darnią plėtrą“ pradžią. Konkurso komisija jau pradėjo vizitus po jame dalyvaujančius NT projektus.


Į LRT.lt kreipėsi sukrėsta palangiškė, kurios mama, keliaudama iš darbo namo vėlų rugpjūčio 14 dienos vakarą, žuvo nukritusi nuo „Rimi“ nuomojamų pagalbinių patalpų laiptų Palangoje.


Mieli mokytojai, Jūs dirbate nepaprastą darbą, dalindamiesi savo žiniomis, meile, tikėjimu. Mokytojo vaidmuo kuklus, tarsi nepastebimas, dažnai jis lieka savo ugdytinių šešėlyje. Bet jis niekuo nepakeičiamas, – tai liudija pasaulio kultūra ir mokslas, didžiųjų žmonių


Komunalinio darbuotojai labiausiai pastebimi, kai dūzgia tarsi bitelės besisukdami mieste, kad tik visur būtų gražu, tvarkinga. O kai kurie tyliai dirba nematomą, tačiau itin svarbų darbą. Tokia yra UAB „Palangos komunalinis ūkis“ kasininkė-buhalterė Renata Bučmienė, vos prieš keletą dienų galėjusi minėti darbo komunaliniame sukaktį. Čia ji dirba jau 20 metų.


Itin poetiška, nepaprastą ramybę spinduliuojanti palangiškė, žvejo dukra Nijolė Paulauskaitė – kūrybiška asmenybė, savąja praeitimi, nuolat gimstančiomis puikiomis mintimis mielai besidalinanti su visais bendraminčiais. „Džiaugiuosi, kad gimiau būtent šiame pasaulio kampelyje, esu arčiau žemės, arčiau gamtos“, - savo širdį atvėrė palangiškė, pasakodama apie savąjį „neišsenkantį kūrybinių...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius