Niekur nemačiau tokių žiaurių vaikų kaip Maroke

Inga ŠVIESAITĖ

Palangoje žurnaliste dirbusi Inga Šviesaitė dabar sėkmingai dirba dizainere Klaipėdoje, o laisvalaikiu mėgsta fotografuoti ir keliauti. Inga toliau dalijasi savo kelionės į Maroką potyriais su „Palangos tilto“ skaitytojais.

Mūsų pirmoji tikroji diena Maroke, Fese. Nors miegojau ne itin gerai (vietoj antklodės turėjau tenkintis paklode, o tie, kas mane pažįsta, žino, ką tai reiškia!), tačiau nuotaika buvo tikrai gera – ypač, kai pamačiau pusryčių stalą. Dviejų rūšių keptos tradicinės apvalios duonelės, nuostabiai marinuotos alyvuogės, puri kiaušinienė, jų gaminamas abrikosų džemas. Ant stalo buvo ir šiokių tokių europietiškų akcentų, kaip trikampis lydytas sūris su karvutės atvaizdu ar margarinas. Pusryčiavome kokią valandą – neskubėdami mėgavomės valgiu, mėtų arbata bei kava.
Prisivalgę iki soties leidomės pakeliauti po senąją Maroko sostinę. Siauromis klaidžiomis gatvelėmis žingsniavome žemyn nuo kalno. Mūsų tikslas – aplankyti odos raugyklas. Tačiau pakeliui dar užsukome į mažą maisto turgelį ir nusprendėme išbandyti mums nežinomų vaisių. Iki šiol neįsivaizduoju, ką ten valgėme, bet buvo labai saldu, sotu ir skanu.
Pasirodo, vaikščiojant Feso labirintais galima ne tik aikčioti iš nuostabos, tačiau ir nuo daiktų, mėtomų į tave. Galiu pastebėti, kad niekur dar nemačiau tokių padykusių ir kartais net žiaurių vaikų, kaip čia – Maroke. Besileidžiant žemyn gatve du berniukai susimokė sekti mane ir apmėtyti Mikimauzo ženkliukais. Atvirai pasakius – nelabai smagi patirtis. Bet šiandien vaikai man dar nespėjo taip sugadinti nuotaikos, kaip tai padarys rytoj...
Mažas siauras senamiesčio gatveles pakeitė didžiulė aikštė. Toji vieta – labai sena, visai netoli įspūdingos mečetės, tikriausiai žymėjo turgaus pradžią. Vėl nukeliavome į jį – šį kartą didesnį ir daug įvairesnį. Tiesą pasakius, dar niekada gyvenime man neteko būti tokiame didžiuliame turguje. O ten – visko. Nuo čia pat kalamų ir formuojamų varinių puodų, vietinio siuvėjo, įmantriausių sidabro dirbinių iki čia ir dabar ranka drožinėjamų baldų, kalamų antkapių, gaminamų batų ar tiesiog prekiautojo dujų balionais.
Šiek tiek nusukę nuo nesibaigiančio turgaus šurmulio, atsidūrėme vietoje, kurią gaubiantis kvapas perspėjo, kad artėjame odos raugyklų link. Gatvės pakraščiuose besimėtančios gyvūnų dalys ir išnaros, besiplaikstantys pavieniai vilnos kamuoliai nuteikė ne itin maloniai. Kaip visame mieste, taip ir šiame kvartale, kur buvę, kur nebuvę išdygo vietiniai „gidai“, kurie saldžialiežuviškai siūlėsi palydėti odos raugyklų link. Žinoma, ne už ačiū... Tačiau mes nusekėme žmogų, kuris prisistatė kaip šio kvartalo sargyba. Vos pora dešimčių metrų, vis labiau aštrėjantis tvaikas ir mes jau buvome ant odos dirbinių parduotuvės stogo, nuo kurio atsivėrė visas odos apdirbimo procesas: didžiuliuose moliniuose ir keramika dengtuose kubiluose vieni odas mirkė kalkėse, kiti jas apdorojo balandžių išmatomis, treti jas dažė natūraliais dažais. Ar žinojote, kad, pavyzdžiui, norint išgauti žalią spalvą, jie naudoja mėtas?! Tikrų tikriausias natūralumo rojus! Tačiau jei ne tų pačių mėtų lapeliai užpildę visą mano nosies ertmę, šioje vietoje būtų neįmanoma išbūti. Kvapas, labai riečiantis nosį!
Apžiūrėję visą odos apdirbimo procesą, turėjome grįžti atgal į savo viešbutuką pasiimti kuprinių ir keliauti į kitą. Tiesa, dar apie odos raugyklas, tiksliau apie gaminius, kuriuos gamina iš fantastiškos kokybės odos. Nulipę nuo parduotuvėlės stogo, buvome palydėti apžiūrėti pačių gaminių – rankinių, batų, striukių, piniginių... Pasidarė taip liūdna – 92 procentai gaminių buvo „Gariūnų“ turgaus dizaino. Koks nusivylimas – tokia puiki oda, o taip netinkamai panaudota...
Taigi, grįžome pasiimti kuprinių ir ieškoti naujų šios nakties namų. Suradę buvome daugiau nei maloniai nustebinti. Patekome į pasaką „Tūkstantis ir viena naktis“: dviejų aukštų apartamentai su dviem miegamaisiais, poilsio zona, didžiule vonia su VONIA! Net nebesinorėjo eiti į miestą – tiesiog drybsoti karališkose lovose ir jaustis sultonais.
Tačiau kad ir kokie nuostabūs būtų mūsų laikini namai, grįžome atgal į Feso baltąjį labirintą. Neturėjome aiškaus tikslo – tiesiog ėjome ten, kur veda akys. Vėl patekome į didžiulį turgų – gėrėme garsus, žmonių veidus, jų emocijas. Mano Zorki spragsėjo nesustodamas. Turgus mus taip įsuko į savo karuselę, kad net nedvejodami sutikome pavalgyti tiesiog gatvėje gaminamų sumuštinių su jautiena ir žolelėmis. Skaniausias kelionėje valgytas sumuštinis, kuris tekainavo vos 10 dirhamų!
Kuo ilgiau klaidžiojome po turgų, tuo labiau jis mus įtraukė. Net ir pasukdamas, rodos, į nuošalią gatvelę vėl atsiduri turgaus sūkuryje – jokios galimybės pabėgti – visiški burtai ir magija. Čia sudarytos visos sąlygos būti: begalė rankų darbo dirbinių, rūbų, šviežiausio maisto, kvapniausių prieskonių. Net maldos namai čia kone kas 100 metrų. Vieni kuklesni, paprastesni, mažesni, kiti – įspūdingi ir traukiantys akį. Stovėdama priešais vienos mečetės atviras duris stebėjau kaip vietiniai čia ateina apsiplauti, pasimelsti ar tiesiog pasėdėti. Tai taip nuostabu! Juk tai vieta, skirta ne tik sukalbėti maldą, tačiau ir poilsio, atokvėpio kampelis. Tai erdvė pabūti ne tik su Dievu, bet ir su pačiu savimi. Laikas sau tampa neatsiejamas kasdienybės ritualas. Neabejotinai išeini ramesnis ir „švaresnis“.
Po „n“ valandų turgaus labirinto, pagaliau pasiekėme medinos pakraštį ir pro vartus išėjome į didžiulę aikštę. Mus užliejo erdvė: absoliučiai fantastinis jausmas, atrodo išėję iš mažų ir žmonėmis perpildytų Feso gatvelių net kvėpuoti pradėjome giliau. Pasidžiaugę erdve, prisėdome ant senų aikštės laiptų. Nereikėjo ilgai laukti – vietiniai vaikai jau šokinėjo apie mus ir prašė pinigų. „Un dirham, un dirham“ – skandavo jie. Kaip ir rytinis susitikimas su vietiniais berniukais, taip ir šis nebuvo labai malonus. Iš pradžių kauliję pinigų, paskui pradėjo juoktis ir šaipytis iš mūsų, rodyti nepadorius gestus, kai vėjas vos vos kilstelėjo mano ilgą (!) sijoną. Bet tai dar ne viskas. Neilgai mano vėjo plevėsuojamas drabužis šiems berniukams buvo įdomus, netrukus jie rado kitą auką – netoliese sėdintį benamį. Jei jie mus erzino tik žodžiais, tai benamiui senukui pasisekė mažiau – prisirinkę krūvą akmenų jie pradėjo juos į jį mėtyti. Negalėdamas apsiginti senolis rankomis dengėsi galvą, stengėsi vaikigalius nuvyti. Visa tai matydama bandžiau šaukti, kad liautųsi, tačiau nei jie suprato mano prašymus, nei iš tiesų norėjo juos suprasti. Jaučiausi bejėgė, bandžiau suvokti, ką dar galėčiau padaryti šioje situacijoje. Ačiū Dievui, neilgai trukus pasirodė vietinis vyras, kuris eidamas vaikigalių link pamėtė porą akmenukų jų pusėn ir sudrausmino balsu. Išsigandę berniūkščiai spruko tolyn ir benamis galėjo lengviau atsikvėpti. Po šio reginio tarp manęs ir jo užvirė diskusija – kaip tokioje situacijoje pasielgti yra teisingiausia. Mano pozicija buvo tokia: vaikigalius reikėjo pamokyti jų pačių ginklais. Nežinau gerai, tai ar ne, bet aš net sūnų auklėju taip – kad jis įsijaustų ir į kito kailį bei suprastų, kaip tam tikras netinkamas jo elgesys gali kitą žeisti ar nuliūdinti. Manau, kai geriau supranti, kad kitam irgi skauda, dingsta noras daryti bloga. Jo versija buvo kiek kitokia: negalima atsakyti tuo pačiu, nes tai veda į dar didesnį konfliktą. Negaliu tvirtinti, kad šiuose žodžiuose nėra tiesos. Tačiau, mano galva, reikia nepamiršti įvertinti ir pačios situacijos. Jei konfliktas kiltų tarp dviejų kaimynų, kurie nuolatos vienas kitam kerštauja, manau, čia jis būtų teisus, tačiau šioje situacijoje berniukams reikėjo pamokos, kad jie susivoktų ir apmąstytų savo žiaurų ir nehumanišką elgesį. Aš jau nekalbu apie pagarbą kitam. Tačiau viskas gerai, kas gerai baigiasi – vaikigalių nebėra, benamis senolis saugus, mes ramūs.
Vakarėjo. Patraukėme atgal į medinos sūkurį. Paėjėję šiek tiek nuo turgaus, patekome į aikštę. Čia, kaip ir turguje, virė gyvenimas – vyrai, moterys, vaikai sėdėjo ant aikštės laiptų, šnekučiavosi, mėgavosi skanėstais, vietinių gaminamu limonadu ir tikriausiai pačiu vakaru. Aikštės viduryje vyko žaidimas: didžiulės „meškerės“ pagalba ant limonado butelio žaidėjas turėjo užmaukšlinti žiedą. Atrodė labai paprasta. Tačiau! Pabandžiau vieną, antrą, trečią kartą... Po pusvalandžio pastangų supratau, kad tai ne man. O jam beveik pavyko! Ta proga atsigaivinome vietiniu limonadu ir patraukėme savo apartamentų link. Vėl per turgų, vėl per mažas siauras gatveles – mėgavomės tuo labirintu, grožėjomės netikėtai atrastais užkaborėliais.
Visai netoli namų leidomės į dar vieną intrigą – užsukome į 3 kvadratinių metrų dydžio kirpyklėlę. Jis specialiai prieš kelionę visą mėnesį nesikirpo plaukų, kad galėtų išbandyti vietinių meistrų žirklių miklumą. Vos tilpome patalpoje – aš, jis ir ponas kirpėjas bei 100 mažų smulkmenėlių – pradedant nuo jam reikalingų įrankių darbui, baigiant nuotraukomis iš jaunystės studijų laikų, jau seniai nebenaudojamo akvariumo, televizoriaus, kampe besimėtančio dujų baliono, krūva laikraščių ir kitų niekučių. Visiškai kosminė kosminio žmogaus vieta. Mikliais judesiais, vien žirklių pagalba jis įvykdė jo stilistinius pageidavimus. Rezultatu buvome daugiau nei patenkinti. Patenkinti buvome ir kaina – 30 dirhamų lygu 3 eurams...
Pakeliui namo nusipirkome kaktusų vaisių – labai skanus, gaivus ir naudingas virškinimui dalykas. Tik svarbu jų nepadauginti! Taip pat neatsispyrėme sluoksniuotos tešlos skanėstams su medumi, kurie šiek tiek priminė mūsų lietuviškąjį „Skruzdėlyną“.
Grįžę į savo rūmus planavome pasidaryti karališką vakarą: prisileisti vonią, užsidegti žvakes, gurkšnoti mėtų arbatą su mūsų parsineštais saldėsiais. Tačiau buvome tokie pavargę, kad romantikai vietos nebeliko – greitai sukramsnojome vaišes, nusiprausėme ir kritome į savo prabangias lovas. Tiesa, 2 žvakes vis dėlto užsidegėm. Na, kad vis šiokia tokia romantikos ugnelė surusentų... O po to – saldžių sapnų...

(Bus tęsinys)