Nepriklausomybė ir kultūra – ką jos turi bendro?

Livija GRAJAUSKIENĖ , 2014-07-29
Peržiūrėta
2720
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Nepriklausomybė ir kultūra – ką jos turi bendro?

„Palangos tilto“ puslapiuose tęsiame jaunimo sambūrio „Aš esu kultūra“ leidžiamo to paties pavadinimo laikraščio trečiojo numerio, kurį galite rasti ir mūsų redakcijoje, pristatymą. Prieš tai rašytuose straipsniuose teigėme, jog šis „Aš esu kultūra“ numeris išsiskiria ne tik temų įvairove, bet ir straipsnių autorių įžvalgų gilumu. Šiandien jūsų dėmesiui – jaunosios žurnalistės Skaistės Miceikaitės pamąstymai ieškant, ką bendro turi Nepriklausomybė ir kultūra.

                                                    

Nepriklausomybė ir kultūra  

 

Šalies arba valstybės nepriklausomybė reiškia visišką jos gyventojų savivaldumą arba suverenitetą. „Nepriklausomybės“ sąvoka vartojama kaip priešinga „priklausymui“, kai regionas arba teritorija politiškai ir kariškai yra kontroliuojama išorinės vyriausybės. Būtent tokiu apibrėžimu į rėmus yra įspraudžiama sąvoka nepriklausomybė.

Tačiau ką iš tiesų reiškia visiškas gyventojų savivaldumas ir suverenitetas? Ar tai tik sąvokos, kurių prasmė aiški, tačiau reikšmė neapčiuopiama?

Palangos senojoje gimnazijoje paklausėme mokinių ką jiems reiškia nepriklausomybė ir daugelis atsakė, jog tai laisvė daryti tai, ką nori, laisvė kalbėti sava kalba, laisvė išsakyti savo nuomonę, laisvė kurti kultūrą, gražią ateitį.

Na, o kas yra kultūra? Kultūra yra sudėtinė visuma, apimanti žinias, tikėjimą, menus, moralę, teisę, papročius ir kitus vertingus, gerbiamus ir puoselėjamus gebėjimus, kuriuos žmogus įgyja kaip konkrečios visuomenės narys konkrečiu istoriniu laikotarpiu.

 

Praeitis ir dabartis

 

Taigi - kuo svarbi nepriklausomybė ir kultūra; koks jų santykis praeityje ir dabartyje?

Jei nebūtume iškovoję nepriklausomybės, šiuo metu mūsų kultūra būtų kitokia. Daugelis senelių ir tėvų kartoja, jog tarybiniais laikais kultūra buvo kitokia, galbūt jiems artimesnė. Nebuvo mobiliųjų telefonų, kompiuterių ir, žinoma, interneto. Žmonės daugiau bendravo vieni su kitais, jautėsi savotiškai saugūs dėl tuometinės vykdomos politikos (pabaigus mokytis tam tikroje mokymosi įstaigoje - profesinėje mokykloje ar universitete - žmonės iškart gaudavo galimybę įsidarbinti, o vėliau ir vietą gyventi, nors eilėse būstui gauti reikėdavo laukti iki dvidešimt penkerių metų).

Vis dėlto, jei būtume likę Tarybų Sąjungoje, viskas būtų buvę taip, kaip buvo ir iki atgaunant nepriklausomybę. Planinės ekonomikos varžomi, verslininkai negalėtų be korupcijos laisvai bendradarbiauti su kitomis užsienio šalimis ir vystyti savo verslo, žmonėms, kaip ir tada, trūktų įvairių maisto produktų, drabužių, baldų, o ką jau kalbėti apie kažkokią pasirinkimo laisvę.

Žinoma, maistas bei drabužiai, bendrine prasme, nėra svarbi kultūros dalis, tačiau reikalingiausių prekių turėjimas formuoja tam tikrą požiūrį į valdžią, į ekonominę santvarką. Jei politinė ir ekonominė sankloda netenkina, vadinasi, žmonės siekia šią padėtį ištaisyti, protestuoti, siekti geresnės ateities sau ir savo vaikams. Šią laisvę mes pasiekėme, todėl ir turime progą elgtis taip, kaip norime. Mes turime galimybę siekti savo tikslų, nebijodami, jog neįtiksime rusų valdžiai, mes turime galimybę rinktis kalbas, kurias norime mokintis, ir nepriklausyti nuo rusiakalbių pageidavimų. Būtent ši laisvė leidžia pasijusti laimingiems, o tik laimingi žmonės gali prisidėti prie gražios ir modernios kultūros kūrimo.

 

Kalbos kelias

Jei nebūtume iškovoję nepriklausomybės, neturėtume savo kalbos. Prieš dvidešimt tris metus, mokyklose buvo privaloma tvarka mokoma rusų kalbos nuo pat paruošiamosios grupės darželiuose. Tokia tuometinės švietimo ministerijos prievole buvo stengiamasi priminti lietuviams, jog jie yra Tarybų Sąjungos prieglobstyje, todėl rusų kalba turi tapti neišvengiama kasdienybe, būtent šia kalba turi būti kuriami eilėraščiai, meilės dainos, visi Rusijos vadovai turėjo būti apdainuoti, pagerbti, o rusų kalbos nemokėjimas reiškė, jog dar nesi pasiruošęs gyventi “kosmopolitiškoje” visuomenėje.

Tik atgavus nepriklausomybę, valstybine kalba buvo paskelbta lietuvių kalba. Tokia, kokia ji yra dabar – nesuteršta kirilicos, rusiškų posakių ir išsireiškimų bei rusų rašytojų, kurie dažnai užimdavo svarbesnę vietą literatūros pamokose bei paskaitose nei lietuvių poetai ir rašytojai. Būtent atgavus nepriklausomybę, mes galime džiaugtis savo kalba, ją  garbinti, ją mylėti, ją puoselėti. Žinoma, tai galima daryti ir rusų kalba, tačiau jau nebeprivalome klausytis pastabų, jog būtent Rusijos žemėse užgimė gražiausia pasaulyje kalba, o mūsiškė - tik nevisavertis bandymas sujungti keletą veiksmažodžių ir daiktavardžių. Atgavus nepriklausomybę, mes atgavome ir kalbą, o kalba – vienas svarbiausių kultūros elementų.

 

Tradicijos ir tikėjimas

Jei nebūtume iškovoję nepriklausomybės, neturėtume savo tradicijų. Tikriausiai žinote, jog Tarybų Sąjungos laikais nebuvo galima išpažinti katalikybės ir švęsti religinių švenčių, pavyzdžiui, Kalėdų. Vietoje jų,  žmonės paminėdavo naujuosius metus, o šią gražią ir šiltą šventę buvo stengtasi užglaistyti naujųjų metų fejerverkais ir vaikų pilnomis “Eglutėmis” (naujametinis renginys).

Atgavus nepriklausomybę, į Lietuvą atgužėjo ir Kalėdų senelis, žalios ir kalėdiniais žaisliukais puoštos eglės, dvylika patiekalų, vaizduojantys dvylikos apaštalų skaičių ir, žinoma, religija. Kaip Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino laikais, Lietuvoje egzistuoja išpažinimo laisvė, todėl valstybinės religijos čia nėra. Vis dėlto, didžioji dauguma lietuvių (net devyni iš dešimties) išpažįsta katalikybę ir laikosi jos tradicijų bei apeigų. Nors religija ir nebėra tokia svarbi dabartiniam jaunimui, visgi smagu žinoti, jog galima laisvai išreikšti savo pozicijas tikėjimo klausimais, jog galima laikytis savo apeigų, savų tradicijų ir būti nevaržomiems tarybų sąjungos primestų nutarimų, kurie savotiškai žlugdo žmogaus asmenybę, neleidžiant jam tobulėti, atimant pasirinkimo laisvę ir galimybę tapti kitokios, modernesnės kultūros dalimi.

 

Neatsiejamos sąvokos

 

Taigi moderni, lietuviška kultūra ir nepriklausomybė yra dvi neatsiejamos sąvokos. Gera žinoti, jog nebereikia vadovautis pamąstymais „Jeigu iškovotume nepriklausomybę“, nes ją lietuviai jau turi.

Dabar mes visi esame laisvi prisidėti prie dabartinės kultūros kūrimo ir puoselėjimo, mes galime ir privalome mylėti, tausoti savo kalbą, mielai ja kalbėti ir vartoti, laikytis tradicijų ir galbūt jas atnaujinti, sukurti aktyvios gyvensenos modelius ateities kartoms ir papasakoti, kiek daug mums reiškia laisvė, nepriklausomybė, kultūra ir be abejonės – Lietuva.

 

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Spalio 25 dieną BĮ „Palangos investicijų valdymas“ pradėjo kultūros įstaigų darbuotojams skirtą mokymų ciklą „Praktiniai mokymai: kultūra, aš ir tu.“


Visiems gerai žinomas posakis – konkurencija skatina progresą. Jo teisingumu galėjome įsitikinti visai neseniai – JAV prezidentas Donaldas Trumpas savo įsaku „Amerikos dirbtinio intelekto (DI) iniciatyva“ nurodė administracijai visus federalinės vyriausybės išteklius skirti inovacijų dirbtinio intelekto srityje skatinimui. Atrodo natūralus žingsnis, nes visas...


„Palangos tilto“ puslapiuose tęsiame jaunimo sambūrio „Aš esu kultūra“ leidžiamo to paties pavadinimo laikraščio trečiojo numerio, kurį galite rasti ir mūsų redakcijoje, pristatymą. Prieš tai rašytuose straipsniuose teigėme, jog šis „Aš esu kultūra“ numeris išsiskiria ne tik temų įvairove, bet ir straipsnių...


  Birželio pabaigoje neformali Palangos jaunimo grupė „Aš esu kultūra“, nuo praėjusių aktyviai įsijungusi į mūsų miesto visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą, pati organizuojanti renginius ir savanoriškai padedanti juos rengiantiems kurorto kultūrininkams bei visuomenininkams, išleido jau trečiąjį laikraštį, kuris taip pat pavadintas...


Birželio pabaigoje neformali Palangos jaunimo grupė „Aš esu kultūra“, nuo praėjusių aktyviai įsijungusi į mūsų miesto visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą, pati organizuojanti renginius ir savanoriškai padedanti juos rengiantiems kurorto kultūrininkams bei visuomenininkams, išleido jau trečiąjį laikraštį, kuris taip pat pavadintas „Aš esu...


Moksleiviai: kultūra ir jos šaltiniai Palangoje

Livija GRAJAUSKIENĖ , 2014 02 27 | Rubrika: O man ne dzin

Antrajame Palangos jaunimo leidžiamo laikraščio „Aš esu kultūra“ numeryje be straipsnių apie moksleivių savivaldą, savanorystę, „Sniego gniūžtę“ bei tekstų kitomis aktualiomis kurorto moksleivijai bei jaunuomenei temomis publikuota ir apklausa, kurios tema gražiai persipina ir su paties laikraščio pavadinimu: „Kas yra kultūra?“. Jaunoji žurnalistė Giedrė Urnikytė bendraamžiams uždavė du...


Į Lietuvos kultūros sostinės 2013 – Palangos – kultūrinį gyvenimą originaliai įsiliejęs kurorto jaunimas, „Palangos stalo“ šventės metu palangiškiams ir svečiams pristatęs jaunųjų miesto bendruomenės narių pajėgomis išleistą laikraštį „Aš esu kultūra“, ties tuo nesustojo. Susibūręs į neformalią grupę „Aš esu...


Į Lietuvos kultūros sostinės 2013 – Palangos – kultūrinį gyvenimą, kuriame gausu renginių, koncertų, parodų bei įvairioms sukaktims skirtų leidinių, originaliai įsiliejo kurorto jaunimas. „Palangos stalo 2013“ šventės metu palangiškiams ir svečiams pristatytas jaunųjų miesto bendruomenės narių pajėgomis išleistas laikraštis...


„Kiekvienas vaikas, kiekvienas jaunuolis skirtingai suvokia, kas yra valstybė, nepriklausomybė, kokią reikšmę Lietuvai turi Vasario 16-oji. Ir pats suvokimas ateina per laiką. Tik nereikia pykti ant vaikų, kad jie visa tai – ir pačią šventę – suvokia ir mato kitaip nei mes“, – Lietuvos valstybės atkūrimo dienos išvakarėse sakė Palangos...


Visai neseniai, lapkričio 6-ąją, laikraštyje „Palangos tiltas” išspausdinta „sprindinė“ informacija „Gimtinė vaiko akimis ir lūpomis”. Maža informacija apie „kilometrines“ diskusijas tebekeliantį ir šiandien Palangos miesto lopšelio-darželio „Gintarėlis” pilietinio ugdymo projekto „Gimtinė vaiko...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius