Mokytojo specialybė jaunai mokytojai padėjo atrasti savo vietą

„Pajutau, jog esu toje vietoje, kur man ir dera būti“, – apie pasirinkimą dirbti mokytoja kalbėjo V. Jurgučio pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Eglė Survilaitė. Tai – pirmoji pedagoginė jaunos mokytojos patirtis, kuri, kaip ji pati sakė, ją džiugina ir kasdien skatina tobulėti. Su ja kalbėjomės apie viską. Darbšti, kruopšti, neseniai tik pradėjusi savo kaip mokytojos kelią Eglė entuziazmu tiesiog spinduliuoja, tad neabejotinai nusipelno „Palangos tilto“ darbštuolės bitelės vardo.

Puiki praktikos vadovė
Kretingiške savo pristatanti Eglė, į šį miestą prieš daug metų su tėvais persikėlusi iš Klaipėdos, Palangoje darbą rado neatsitiktinai – čia ji atliko praktiką. Jai tuomet, dar studentei, labai pagelbėjo lietuvių kalbos mokytoja Rima Šalkauskienė.
„Esu labai dėkinga šiai mokytojai, kuri savo darbą atlieka labai rūpestingai, kruopščiai, skyrė savo nemažai laiko ir man, suteikė daug naudingų žinių. Kiek teko kalbėtis su kitomis studentėmis, joms taip nepasisekė praktikos metu. Nuostabu, kai yra tokių mokytojų, kurie tikrai yra idėjiniai“, – pripažino E. Survilaitė.
Ir taip nutiko, jog atlikus praktiką mergina į V. Jurgučio pagrindinę mokyklą grįžo jau kaip ne studentė, atliekanti praktiką, o mokytoja, pasiruošusi kuo efektyviau išnaudoti savo įgytas žinias.
„Iš pat pradžių, dar atliekant praktiką, supratau, kad šis darbas man patiks. Nesuklydau, man išties patinka. Bent jau kol kas galiu sakyti, kad jaučiuosi save atradusi šiame darbe“, – neslėpė jaunoji mokytoja savo pirmosios patirties dirbant su mokiniais. Ji padėką išreiškė ir mokyklos direktorei Laimutei Benetienei, kuri patikėjo jauna mokytoja be patirties.
„Juk būtų daug lengviau buvę priimti žmogų su patirtim, dėl to labai džiaugiuosi, kad direktorė nepabūgo. Jauni mokytojai gali įpūsti naujų vėjų“, – dėkinga buvo lietuvių kalbos mokytoja. Ji prisipažino, jog praktikos metu lyg ir niekuo itin stipriai nepasižymėjusi, tiesiog atlikusi savo darbą. Neabejojama, jog kruopšti mokytoja galėjo daug kuo sužavėti mokyklos vadovybę.
Pasiteiravus, ar kada vaikystėje svajojusi dirbti mokytoja, Eglė paneigė. Nors mokykla jai visada asocijavosi su pačiais geriausiais prisiminimais.
„Man iki šiol metai, praleisti mokykloje, atrodo patys geriausi. Man ten labai patiko, puikiai jaučiausi. Kai kurie mokiniai labai laukia, kol pabaigs mokyklą, man buvo priešingai“, – atskleidė Eglė.

Gimus dukrytei sukirbėjo mintis
Eglė papasakojo, jog Klaipėdoje krimtusi lietuvių filologijos ir režisūros mokslus. Vėliau gimė dukrytė, tad jai ėmė kirbėti mintis, kuriuo gi keliu pasukti.
„Tik susilaukus vaiko, man kilo noras pasukti pedagoginiu keliu. Iki to laiko net nebuvo tokių minčių visiškai. Galvojau, jog gal dirbsiu žurnaliste, redaktore, dar kažkuo, bet ne mokytoja. Kai pradėjau auginti savo vaiką, pradėjau domėtis, kaip jį ugdyti, tuomet ir supratau ko noriu“, – atskleidė mokytoja.
Jai prireikė vienerių metų, kad įgytų mokytojo kvalifikaciją, o minėta praktika, kuomet labiau susipažino su visom mokytojo pareigom, Eglės norą dirbti mokytoja tik sustiprino.
Praktikantai mokyklose nėra itin pageidaujami, kadangi mokytojai jiems turi skirti papildomai savo laiko, juos mokyti, stebėti, tad Eglė itin džiaugėsi, kai buvo maloniai priimta Palangos V. Jurgučio pagrindinėje mokykloje.
„Dabar, kai pati dirbu, suprantu, jog mokytojai labai užimti, jiems veiklos išties netrūksta. Tad nėra paprasta dar užsiimti ir praktikanto reikalais. Man pasisekė, jog ne tik radau vietą, kurioje buvau laukiama, bet dar ir mane mokiusi mokytoja pasitaikė labai šauni. Nesitikėjau, kad mūsų bendradarbiavimas ir toliau tęsis – grįšiu čia dirbti. O aš tiesiog pabandžiau. Susiklostė tokios aplinkybės, jog jiems kaip tik reikėjo mokytojo“, – džiaugėsi E. Survilaitė.

Visą gyvenimą patiko mokytis
Mokytojo specialybės, ne paslaptis, dažnas jaunas žmogus kratosi – per sunku su šiuolaikiniais vaikais susikalbėti, per daug įtampos, per mažai atlygio. Tačiau, panašu, „Palangos tilto“ pašnekovė neišsigando. Kodėl?
„Man visą gyvenimą patiko mokytis. Mokausi ir dabar, tikriausiai ir ateityje dar mokysiuos. Todėl aš save pradėjau įsivaizduoti kokioje nors mokslo įstaigoje. Žinoma, ne visiems tokie dalykai tinka, visi esame skirtingi. O kalbant apie vaikus, tai, žinoma, nereikia norėti, kad jie būtų tokie patys, kokie buvome mes. Kai mes mokėmės mokykloje, tėvai taip pat vis kartojo, kad mes jau kitokie, tad natūralu, jog dabartiniai vaikai yra ir vėlgi kitokie. Nežinau, tiesiog reikia prisitaikyti. Nemanau, kad dabartiniai vaikai yra kažkuo blogesni nei ankstesni, tiesiog jie yra kitokie“, – svarstė E. Survilaitė.
Mokytoja jau spėjo pastebėti, kad visokių vaikų būna, tačiau kol kas dar nesusidūrė su tokiais, kad nesugebėtų kurio suprasti.

Kaip sudominti vaikus
Šiuolaikinio mokytojo užduotis – sudominti vaiką jo mokomu dalyku, dažnai pasitelkiant šiuolaikines technologijas. Lietuvių kalbos mokytoja pripažino, jog ji taip pat nuolat sukanti galvą, kaip užduotis pateikti, jog jos būtų įdomios, kad vaikai labiau koncentruotų dėmesį. Ir visokių reakcijų ji sulaukianti – vieniems vaikams tokios pastangos padeda susikaupti ir lengviau įvykdyti pavestas užduotis, kitų tai neveikia, tačiau, kaip Eglė pastebėjo, ne visiems vaikams labai miela širdžiai apskritai yra toji lietuvių kalba.
„Visus mokinius sudominti apskritai yra labai sunku, bet, žinoma, stengtis visada reikia“, – šyptelėjo mokytoja.
Penktokus ir aštuntokus mokanti pedagogė pastebi, jog įtraukti į diskusiją, sulaukti greitesnių atsakymų pavyksta iš mažųjų, aštuntokai jau sunkiau prikalbinami, tačiau ji suprantanti, jog skirtingais amžių tarpsniais vaikai yra labai skirtingi, jie patys išgyvena įvairius pokyčius, keičiasi.
Klausantis Eglės, net nekilo minčių, jog darbas jai nėra įdomus. Ji tą ir pati pripažino. „Taip tikrai, man įdomu. Teko girdėti įvairių nuomonių – ir iš mokytojų tiesiogiai, ir per žinias, jog mokytojai skundžiasi savo darbu. Net nežinau kodėl. Gal taip kalba mokytojai, kurie labai ilgai dirba, nebeatranda nieko naujo, įdomaus. Ir tikiu, kad vyresnio amžiaus mokytojams yra sunkiau suprasti savo mokinius, didesnis atotrūkis tarp jų. Aš dar pati prisimenu, kaip sėdėjau mokyklos suole, man gal paprasčiau“, – pastebėjo jauna mokytoja, tačiau ji pripažino, jog ne visos vyresnio amžiaus mokytojos nenori tobulėti, atrasti naujovių, susipažinti su šiuolaikinėmis priemonėmis, priešingai, esama tokių, kurios drąsiai imasi įvairiausių sau išsikeltų uždavinių.

Informacinių technologijų įtaka
Ji pati pastebi, jog vaikai labai mėgsta informacines technologijas, jie tikisi, jog į kiekvieną pamoką bus įtraukta informacinių technologijų.
„Mes kaip tik neseniai kalbėjomės su penktokais apie tai, kiek jie laiko leidžia prie kompiuterių, ir jie man prisipažino, jog būna taip, jog per dieną žaisdami kompiuterinius žaidimus jie praleidžia net iki keturių valandų. Man buvo labai sunku patikėti, kad tiek daug laiko jie dar skiria tokiems dalykams. Juolab, kad jie labai užimti, lanko itin daug būrelių, vos spėja suktis. Tikiu, kad tėvai riboja, neleidžia jiems tiek laiko sėdėti prie kompiuterių, tačiau vaikai yra gudrūs, jie sugeba pasiekti savo, juolab, kad galima naudotis ne tik kompiuteriais, bet ir telefonais“, – pasidalino pastebėjimais E. Survilaitė.
Mokiniai ir mokykloje nepaleidžia telefonų iš rankų, bent jau pertraukų metu jie panyrą į virtualią erdvę. Tačiau būna ir tokių mokinių, kurie kokią dieną neatsineša mobilaus telefono.

Neturėtų apleisti idealizmas
Prakalbus apie ilgamečius mokytojus, kilo klausimas, o ar pati pašnekovė save įsivaizduoja mokykloje po, tarkim, dvidešimties ir daugiau metų. „Tiesą sakant, įsivaizduoju“, – šyptelėjo Eglė.
Neseniai tik pradėjusi dirbti mokytoja E. Survilaitė tiki, jog ateityje jai pavyks pasiketi aukštesnių kvalifikacijos laipsnių. O gavus aukštesnį laipsnį, kyla ir atlyginimai. Dažnai girdima, jog mokytojai skundžiasi gaunamu atlygiu.
„Taip, iš vienos pusės atrodo, jog mokytojai, kurie turi aukštus kvalifikacijos laipsnius, uždirba visai neblogai, neturėtų skųstis. Tačiau pagalvojus, kiek jie turi skirti laiko savo tobulėjimui, kiek turi dirbti, tuomet ir tas atlyginimas nebeatrodo toks didelis, ar jis beatitinka visą įdėtą darbą. Jeigu mokytojas sąžiningai ruošiasi pamokai, tai taip pat užima nemažai laiko“, – sakė pašnekovė.
Eglė pasvarstė, jog visgi mokytojo taip pat negali apleisti idealizmas, ne tik nuolatinis galvojimas apie gaunamas pajamas. Nors, žinoma, mokytojas atlieka svarbų darbą, už kurį turi būti atitinkamai atlyginta, kad mokytojas jaustųsi oriai.