Mintys paraštėse (2011-07-08)

Mindaugo karūnavimo dieną Palangoje vyko du vienas su kito nieko bendro neturintys renginiai – „Mis Lietuva“ rinkimai vasaros estradoje ir, minint valstybės dieną, Lietuvos himno giedojimas ant Birutės kalno.

Regis, Palangoje, kurią valdo jaunystės, grožio ir seksualumo kultas, nė netikėtume, kad  su grožio konkursu galėtų konkuruoti patriotiškas renginys – himno giedojimas.

Ko gero, net ir žodis „konkuruoti“ čia nėra labai tinkamas, bet trečiadienio vakarą Palangoje buvo smagu girdėti miestelėnus ir kurorto svečius vieną kitą klausiant, ar eis giedoti himno ant Birutės kalno.

Kas ant jo tąvakar užlipo ir traukė V. Kudirkos tautišką giesmę, liko sužavėti renginio dalyvių gausa ir gyvai plasnojančia patriotiškumo ir vieningumo dvasia.

Regis, skirtingai nei teigia didžiausi Lietuvos kritikai, patriotiškumo dvasia tautoje nėra išblėsusi.

Vadinasi, tauta gyva.

Žinoma, slegiant ekonominiams sunkumams, sukant galvą, kaip nusipirkti būtiniausių prekių ar sumokėti už komunalines paslaugas, nebūtų labai teisinga tikėtis, kad lietuviai, kaip ir nepriklausomybės priešaušryje, susiveržę diržus, „kaifuos“ dvasia – patriotiniai jausmai, reikia pripažinti, gerokai nustelbti kasdienybės.

Ne paslaptis: lietuviai, pasižymintys saviplieka ir cinišku požiūriu į save ir savo valstybę, yra, ko gero, vieninteliai tokie bumbekliai ir neigėjai visoje Europoje.

Tą pastebi ne tik užsienio svečiai, čia užsukę trumpam, bet ir Lietuvos išeivija, tautos intelektualai.

Liūdna, kad patriotiškumo saviraiška Lietuvoje dažnai įgyja iškreiptų formų.

Pavyzdžiui, kaip per Kedžio pedofilijos bylos skandalą. Atsimenate? Per jį savo tikslų siekiantys dviguba žmogžudyste įtariamojo Kedžio artimieji, dangstydamiesi tariamai nuskriaustos mergaitės istorija, kvietė lietuvius būti patriotais ir vienytis po violetinės-purpurinės spalvos simboliais, reiškusiais kovą prieš pedofilus.

Esame pasiekę tokį savęs ir savo tautos nekentimo lygį, kad tai nelieka pastebėta didžiausiuose renginiuose, kuriuose net neketinama šnekėti apie tautinius jausmus.

Štai savaitės pradžioje Vilniuje įvykusio pasaulio lietuvių ekonomikos forumo viena pagrindinių diskusijų temų, nors ji ir nebuvo paskelbta išankstinėje darbotvarkėje, būtent ir buvo lietuvių savimonę, identitetą ir verslą nuodijantys lietuvių „tautiniai“ bruožai – nepilnavertiškumo kompleksas, perdėta saviplieka, kritika sau, lietuviams ir savo valstybei.

Ne vienas iškilus forumo dalyvis pripažino, kad toks negatyvus požiūris dažnai kiša koją lietuviams net ir versle tarptautinėje arenoje.

Liepos 6-ąją per visą šalį nuvilniję tautinės giesmės renginiai, kurie pritraukė daugybę lietuvių, žinoma, nėra ženklas, kad staiga pradėjome mylėti labiau save ir savo šalį.

Bet tautiškumo, patriotiškumo ir, net nedrįstu ištarti, bendruomeniškumo dvasia rusena, ir, matyt, nereikėtų abejoti, ji bet kada gali plykstelėti liepsna.

Žinoma, net nelaukiant valstybei krizinių, išgyvenimo ir mirties ribinės situacijos, o žymiai šviesesnėmis progomis.

Pavyzdžiui, laukiant Europos krepšinio čempionato.

Bet, svarbiausia, kad patriotiškumas kiekvieno lietuvio širdyje taptų įprastas jausmas – neprimestas ir „nepritemptas“ prie konkrečių renginių.

Ar taip ir bus?