Mikelis Balčius – Šventosios perdalinto pasaulio metraštininkas

Jei imtumėte domėtis Šventosios istorija, apie Mikelį Balčių išgirstumėte šio žmogaus dar net nesusitikę: šį žmogų kaip istorinių faktų bei žinių šaltinį įvardintų kiti šio krašto tyrinėtojai bei puoselėtojai. Lietuvos kuršių draugijos įkūrėjas, kraštotyrininkas, archeologas, istorijos žinovas, kolekcininkas – M. Balčius yra savotiška nesibaigianti žinių apie Šventąją versmė. Su archeologija susidraugavęs nuo tada, kai pradėjo rinkti gintarą, M. Balčius apie tai kalba labai paprastai. „Šventojiškiai visi gintarautojai. Kai į Šventąją atėjo melioracija, išarė durpynus, ėjome į išartus laukus gintarauti. Ir netyčia aptikome gintaro dirbinių“, – sakė M. Balčius.

Archeologu tapo gintaraudamas
M. Balčius yra aptikęs radinių, siekiančių Akmens amžių. Pirmuosius radinius savamokslis archeologas aptiko tuomet, kai Šventojoje pradėta melioruoti laukus. Tačiau pats, jis pasakojo, archeologu tapo, galima sakyti, atsitiktinai. „Archeologu tapau per gintarą. Šventojiškiai visi gintarautojai. Arba gintarą renka pajūry, arba žemėje. Pas mus nuogulose, grunte, smėlyje, pelkėse yra išskaidyto gintaro. Iš pradžių veždavo rudenį kerpes, ir rasdavau gintaro. Vėliau, kai į Šventąją atėjo melioracija, išarė durpynus, ėjome į išartus laukus gintarauti. Ir netyčia aptikome gintaro dirbinių. Pirmieji buvo gintariniai kabučiai, ant kaklo kabinami, su skyle virvelei. Supratau, kad tai žmogaus dirbinys. Pirmieji radiniai neatrodė tokie seni. Daiktai neįprasti, todėl nunešiau į muziejų. Gal ir mokykloje buvo kada kalbėta, kad senoviniai daiktai turi būti muziejuje. Buityje jų panaudoti neįmanoma – lieka arba nešti į muziejų, arba palikti. Nuvežėme į Kretingos muziejų, ten J. Mickevičius iškart atpažino, kad jie iš Akmens amžiaus“, – pirmąją pažintį su archeologija, savotiškai nulėmusia tolesnį gyvenimo kelią, prisiminė pašnekovas.
Jis prisipažino iš pradžių tinkamai neįvertinęs pirmųjų archeologinių radinių vertės – tai daryti išmoko tik po kurio laiko. „Vėliau pažiūrėjome, kad buvo titnagu skaldyta. Įvairūs gremžtukai mums atrodė kaip nuoskilos. Kažką buvau skaitęs, kad piliakalniuose randa šukių, titnagų – tai ir mes radę susirinkome viską, tik iš pradžių nežinojome, kur dėti. Tik vėliau jau pamatėme, kaip archeologai viską skaido, dar ir iš knygų pasiskaitėme“, – kalbėjo M. Balčius.

Kolekcionuoja senienas
Kai kurie M. Balčiaus radiniai sudaro asmeninę archeologo sendaikčių kolekciją. Pasak pašnekovo, ji neišsiskiria iš kitų kolekcijų. „Tokių yra daug, tik gal kiti pasirenka siauresnes sritis, tarkime, filatelistai ar panašiai. Mano sritis – šių vietų seni daiktai, radiniai, pradedant akmens amžiumi. Straipsniai, rašiniai – ne kolekcijos dalis, juos laikau atskirai“, – sakė kolekcininkas.
Tarp asmeninės kolekcijos eksponatų – keramikos fragmentai, metaliniai, mediniai daiktai. „Daugiausiai sudaužytos keramikos. Jei visi rinktų molio šukes ir antrinių žaliavų punktai jas supirktų, mokėdami kokią nors sumą, man atsirastų konkurentų, – juokavo pašnekovas. – Bet kokių geležų – pilni pakampiai. Pas mane įdomesni spynų raktai – jų nėra toks jau didelis asortimentas. Tarp medinių eksponatų – lino apdirbimo, žvejybos įrankių dalys. O rūbų beveik nepradėjau rinkti, nes juos sunku saugoti, reikia specifinių sąlygų. Yra tik keletas fragmentų“.
Pasidomėjus, kokiu būdu eksponatai patenka į kolekciją, M. Balčius pasakojo, jog daugelį jų surinko savo jėgomis. „Didžiąją dalį pats esu radęs. Kai turėjau geras kojas, visur apeidavau – dabar nei aria, nei smėlį pusto, kopas uždengė žabais – nieko neatrasi. Kažkas gyrėsi radęs auksinį laikrodį – nežinau, ar tai tiesa, bet man reikia, kad išpustytų bent šimto metų senumo“, – sakė pašnekovas.
Nemaža dalis eksponatų surinkti kažkada buvusių sodybų vietose. „Yra nukeltų sodybų. Ten daugiausia molinės šukės, bet iš jų nesurinksi nei indo, nei nieko, tik gali bendrą vaizdą susidaryti – ar tikrai naudojo, ar vėliau nusipirko. Tik bendram kultūros lygmeniui pažymėti įdomu, o šiaip jų nei išeksponuosi, nei pasigirsi. Tokius daiktus parsinešu, fiksuoju duomenis – kai kas ir palieka dėžėse gulėti“, – kalbėjo senienų kolekcijos savininkas.
Pasmalsavus, koks kolekcijos eksponatas yra vertingiausias, kolekcininkas nenorėjo nieko išskirti. „Visi eksponatai vienodi daugiau ar mažiau – unikalių, vienetinių daiktų nėra“, – tikino kolekcininkas.

Rado senovinių stovyklaviečių
Kalbėdamas apie savo kolekciją, M. Balčius pasakojo, jog seniausi joje esantys daiktai siekia Akmens amžiaus laikus. „Pradėjau nuo Akmens amžiaus, paskui reikėjo rasti kokią naują kryptį. Ir paplovė paplūdimį, pradėjo pustyti kopas – iš ten iškėlėme senąją XIV–XVIII a. Eliją. Elija – tai vokiškas Šventosios pavadinimas, iš ten visi gyventojai pasklido po Šventąją. XX amžiaus pradžioje buvo net keturi Šventosios kaimai. Jie dar turėjo antruosius pavadinimus, bet pirmasis visų buvo Šventoji, – pasakojo istorijos žinovas. – Iš pirmojo tūkstantmečio Šventojoje neturime nė vieno radinio. Pirmame tūkstantmetyje čia iki Liepojos buvo pelkėtas kraštas, todėl žmonės negalėjo verstis žemdirbyste. Rudenį, pavasarį, kai upė patvinsta, tai užliedavo visas lankas. Nuo miško iki kopų priliedavo vandens, ledu galėdavai, ko gero, iki Liepojos nušliuožti. Ir tie, kurie gyveno aukščiau, būdavo izoliuoti. Dėl to į šią vietovę žiūrėta skeptiškai – čia galima gyventi tik vasarą. Todėl negalime sakyti, kad nuo Akmens amžiaus iki šiandien Šventojoje gyveno žmonės. Jie čia negalėjo užsiimti žemdirbyste – šioje vietoje ilgą laiką buvo tik pievos: jas vasarą nušienaudavo, o žiemą užliedavo. Net ir dabar po didelių uraganų čia apsemia vanduo. Bet yra sutvarkyta melioracija, todėl tik upę pakelia, o į šonus vanduo neina. Dėl to dabar drąsiai ir kuriasi čia. Bet nuo XIV a. pabaigos Šventojoje nuolat gyveno. Buvo nedidelė vokiečių bendruomenė net iki 1940 m. Tada daug vokiečių repatrijavo į Vokietiją. Bet vokiečiai visi buvo amatininkai – ne žemdirbiai. Kai mes augome, vokiečių bendruomenės čia nebebuvo“.
Pasak pašnekovo, kai į šiuos kraštus pradėjo ateiti žemdirbystė, žmonės ėmė čia kraustytis: nuo ramių ežerų – prie upių krantų, kur gerai derėtų javai, nuo Šventosios žemupio nuėjo į aukštupį. „Kai pradėjo kurtis valstybės, teritorijos administratoriams reikėjo žuvies, gintaro – ko gero, tada buvo paimtas būrys kuršių ir smėlynuose apgyvendinti, kad jie viską darytų. Ir dar buvo kita priežastis: į krantą išmesdavo burlaivius, reikėjo gelbėti jūreivius – atkelti žmonės vykdė gelbėtojų misiją. Taip atsirado pagal upės pavadinimą Šventoji, vokiškai Elija. Nuo to momento mano istorija ir „kabinasi“, bet rašytinių šaltinių nedaug“, – pasakojo M. Balčius.
M. Balčiaus radinių dėka jo senelio žemėje Šventojoje buvo atrasta Neolito laikotarpio gyvenvietė. „Kur kadaise grafas Tiškevičius buvo kasinėjęs, mes atradome radinių. Vėliau atradau senelio sklypą pagal pasakojimą. O paskui per dvejus metus atradome netoli keturiasdešimties stovyklaviečių“, – kalbėjo archeologas.
Archeologas pasakojo taip pat radęs stovyklaviečių, kuriose žmonių apsistota tik labai neilgam laikui – galbūt jie ten negyveno, bet buvo tik trumpam radę prieglobstį. „Paskui 1986 m. melioratoriai praarė pievas, nes reikėjo atnaujinti ganyklas, tai radau dar keletą nežymių vietų, kur žmonės buvo apsistoję labai trumpam. Archeologai tokių vietų nefiksuoja. O šiaip galėtų tų vietų būti apie penkiasdešimt. Po to, tuos laukus kai dirbo, darbininkai ten rado kelis akmeninius kirvius“, – pasakojo M. Balčius.

Įkūrė kuršių draugiją
1996 m. įkurta Lietuvos kuršių draugija, už kurios veiklą bei kuršių tradicijų puoselėjimą 2001 m. M. Balčius Latvijos prezidentės Vairos Vykės Freibergos apdovanotas trijų žvaigždžių ordinu. Kalbėdamas apie draugiją, pašnekovas išsigynė esąs jos įkūrėjas. „Kuršių draugija įkurta bendruomenės iniciatyva – mane tik paskyrė viršininku. Iš karto prisirašė septyniasdešimt narių. Vidutinis draugijos narių amžius – apie penkiasdešimt penkerius metus, pakankamai senyvi žmonės. O vaikų nepriėjo, nes iškart atkūrė nepriklausomybę, vaikai išvažinėjo ir nebegrįžta“, – apgailestavo šventojiškis.
Pasak M. Balčiaus, per pirmuosius penkerius gyvavimo metus draugija paruošė penkias etnografines ekspedicijas Šventojoje. Tačiau pastaruoju laikotarpiu kuršių draugijos veikla apmirė. „O paskutiniais metais jau tik pašvenčiame kokia proga, ir rimtesnio darbo nėra“, – apgailestavo Šventosios šviesuolis.
Pasidomėjus, kokias sąlygas reikėjo atitikti norint įsilieti į draugijos gretas, M. Balčius sakė, jog jokia ypatinga atranka taikyta nebuvo. „Stojant reikėjo mokėti latvių kalbą – net nebūtinai mokėti, užteko pasakyti, kad nori išmokti latvių kalbą – vietinę tarmę. Mūsų vietinė tarmė atsirado nuo kuršių, tik paskui ji sulatvėjo, kadangi mokyklose mokė latvių kalbos, bažnytinės knygos rašytos latviškai“, – kalbėjo pašnekovas.
Domintis senosiomis baltų gentimis, neretai tenka išgirsti terminą kuršininkai. Pasidomėjus, kuo pastarieji skiriasi nuo kuršių, M. Balčius sakė: „Kuršių nerijoje gyveno kuršiai, Latvijoje – kurzemnieki. O šnekame visi ta pačia tarme. Kaip vadinti – pasirinkimo reikalas. Neringos kuršiai – čia atsikėlę, bėgdami nuo prievolės tarnauti rusų kariuomenėje. Iš esmės visus reikėtų vadinti kuršiais. Neringoje archeologinių kuršių kaip ir nėra“.
Savo patarimais, žiniomis M. Balčius prisidėjo prie kuriamo filmo apie Šventosios kuršius, kuris dar tebėra kūrimo stadijoje. Apie pastarąjį M. Balčius kol kas nebuvo linkęs daug kalbėti. „Pasifilmavau kelis kartus, pavaikščiojau su jais. Kaip jie ten tą filmą sukurs, aš nežinau. Pašnekėjome bendrai apie šį bei tą. Tiesiog ateina, klausia, ir pašneki. Bet filmas susidaro iš daugelio dalių: reikia scenarijaus, sukomponuoti viską. Matysime, koks jis bus“, – sakė istorijos žinovas.

Latviškai išmoko savaime
M. Balčius supranta ir moka kalbėti latviškai. Pašnekovo teigimu, šios kalbos atskirai mokytis jam nereikėjo – pati aplinka padėjo išmokti. „1922 m., kai buvo pirmasis Palangos gyventojų surašymas, Šventojoje buvo tik dvi lietuvių šeimos – kiti gyventojai buvo liuteronai ir latviai. Kai ėjome į mokyklą, klasėje buvo per pusę latviukų ir lietuvių. Tai latvių kalbos atskirai mokytis nereikėjo. Tiesa, literatūrinę kalbą reikia jau mokytis atskirai. Klasėje pamokos vyko lietuviškai, o per pertraukas – su kuo draugauji, tokia kalba ir šneki, – pasakojo šventojiškis ir pridūrė, jog draugų pagal tautybę vaikai nesirinkdavo. – Nepasakyčiau, kad grupės susidarydavo etniniu principu – nejutome etninės problemos. Draugus labiau rinkdavomės pagal simpatijas“.
Daugelis Latvijos gyventojų išpažįsta liuteronų tikėjimą, šio tikėjimo atstovų yra ir Šventojoje. M. Balčius – vienas iš jų. „Religija kažkiek mąstymui galbūt daro įtakos, nes liuteronai tikybos atžvilgiu laisvesni – dalį apeigų gali atlikti tik krikštytas žmogus: krikštyti, mirusį palydėti. Tik reikia būti daugiau pasiskaičius, pasistudijavus. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje namų bibliotekėlėje būdavo testamentas, poteriai, giesmynas. Pasiskaitę ir galėdavo būti bendruomenės šviesuoliais. Yra vieša bendra išpažintis, priimama Komunija, nėra individualaus reikalavimo pasisakyti, laisviau tuokia su kitatikiais, daugiau mišrių šeimų, pastorius nuo vyskupo mažiau priklausomas – mažiau apribojimų. Pas mus kapų šventės vyksta kitaip. Vasarą kiekvienose kapinėse yra mirusių paminėjimas. Atlaikomos mišios kapinėse. Kiekvienose kapinėse ši šventė vyksta vis kitą dieną, bet būtinai vasarą. Ir yra viena bendra mirusiųjų paminėjimo diena bažnyčioje“, – katalikų ir liuteronų tikėjimo skirtumus vardijo pašnekovas.

Perdalintas pasaulis
Bendraujant su žmogumi, kilusiu iš jūros ošimo pripildyto kampelio, savaime kyla klausimas, kaip gyvenimas prie jūros veikia mąstymą, charakterį, asmenybę. Tačiau pats M. Balčius apie tai kalbėjo paprastai. „Gyveni prie jūros, visą laiką drėgna ir suka kaulus. Vasarą nuo to sauso oro žmonės bėga į pajūrį, o mums atrodo, ko ten bėgti prie jūros, galima ir upėje nusimaudyti“, – su šypsena kalbėjo pašnekovas.
Vis dėlto, gyvenant prie jūros, pasaulis yra kitoks nei gyvenant sausumoje. „Pasaulis yra perdalytas – anoje pusėje vanduo, jau reikia kitokių priemonių, norint į tą pusę pajudėti. Ir žuvies buvo visą laiką – įpratę žuvį valgyti ir paruošti“, – sakė šventojiškis.

Trumpai
Gimė Šventojoje.
Zodiako ženklas – Šaulys
Hobis: „Gyvenu ir tiek. Pavalgyti ir pamiegoti – geriausias hobis“.
Principas, kuriuo gyvenime vadovaujasi: „Nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad tau darytų“.
Apie Šventąją: „Šventoji yra mano gimtinė“.