Marijonas Daujotas: „Negriaukite gamtos, o mokykitės iš jos“

Marijonas Daujotas (1891–1975) – Lietuvos nusipelnęs miškininkas,  miško agromelioracijos,  smėlynų apželdinimo pradininkas Lietuvoje, pedagogas, mokslininkas, žemės ūkio mokslų kandidatas. Šiemet minime M. Daujoto 130-ąsias gimimo metines.

          Jaunystė. Įgyta profesija

          M. Daujotas gimė 1891 m. liepos 20 d. Liepojoje. 1901–1911 m. mokėsi Minsko gimnazijoje. Ankstyva tėvo mirtis apsunkino šeimos materialinę padėtį – Marijonas ne tik savo mokslams turėjo užsidirbti pinigų, bet ir padėti motinai ir dviem sesutėms. Buvo gabus matematikas, mokydavo silpnesniuosius mokinius, taip prisidurdamas pragyvenimui. Stojo mokytis ten, kur buvo pigiausias pragyvenimas, bet likimas lėmė, kad įgytą miškininko profesiją pamilo ir didžiavosi ja visą gyvenimą. 1915 m. baigė buvusių Pulavų (lenk. Puławy, Lenkija), o tuo metu – surusintos Naujosios Aleksandrijos (lenk. Nowa Aleksandria) žemės ūkio ir miškininkystės institutą. Paskutinius mokslo metus mokėsi Charkove, kur Pirmojo pasaulinio karo metu buvo evakuotas institutas. Jaunasis specialistas mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, bet, neatitikęs sveikatos standartų, paleistas į atsargą. 1916 m. vedė sužadėtinę Eugeniją, su kuria darniai pragyveno 59 metus.

            Baigusieji carinės Rusijos institutus jaunuoliai negaudavo paskyrimo dirbti gimtuosiuose kraštuose. M. Daujotas paskirtas ir 1916–1921 m. dirbo miškininku Kamyšine (rus. Камышин, Saratovo gubernija, Rusija). Ten susipažino su pustomų smiltynų, vandens išardytų gilių išgraužų, daubų stiprinimo ir apželdinimo darbais, medelynų steigimu. Jam vadovavo žinomas miško agromelioratorius N. I. Susas, kuris buvo atsakingas už miškinimo darbus prie Volgos. Jaunam specialistui tai buvo neįkainojama patirtis.

            Jis gimė ir augo ne Lietuvoje, bet lietuviškas šaknis turinčioje lenkakalbėje šeimoje. Tėvas buvo kilęs nuo Raseinių, motina – nuo Kaišiadorių. M. Daujoto žmonos kilmė taip pat lietuviška. Lietuvai tapus nepriklausoma, M. Daujotas su žmona apsisprendė gyventi Lietuvoje, tapti jos piliečiais. Susilietuvino pavardes (iki tol Daujoto pavardė buvo sulenkinta – Dowiatt), išmoko kalbėti lietuviškai.

             Darbas Skuodo / Kretingos urėdijose

             1919 m. prie Lietuvos žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos įsteigtas Miškų skyrius, vėliau pertvarkytas į Miškų departamentą. 1921 m. grįžęs į Lietuvą, M. Daujotas įsidarbino Panevėžio miškų urėdijoje urėdo pavaduotoju. 1922 m. Miškų departamentas jį perkėlė į Kretingą. Miškininkas departamento pavedimu reformavo urėdiją – įkūrė atskirą Skuodo miškų urėdiją (ją sudarė Darbėnų, Grūšlaukės, Įpilties, Mosėdžio, Platelių, Skuodo, Šateikių ir Vaineikių girininkijos) ir jai vadovavo. Administraciją įkūrė Darbėnuose. 1926 m. vyriausybė leido miškininkams patiems užsiimti ūkine-gamybine veikla. Daujotas vienas pirmųjų Lietuvoje organizavo medienos ruošimą eksportui ir geležinkelio pabėgių gamybą.

            1927 m. M. Daujotas išvyko dėstyti Alytaus aukštesniojoje miškų mokykloje, bet 1929 m. vėl grįžo urėdo-revizoriaus pareigoms į naujai reformuotą Skuodo urėdiją, kuri pavadinta Kretingos urėdija. Ją sudarė 8 girininkijos: Skuodo, Įpilties, Grūšlaukės, Šventosios, Darbėnų, Vaineikių, Palangos ir Kretingos. Urėdas pasiūlė administraciją perkelti į Kretingą, pastatė naujus urėdijos pastatus, su šeima iš Darbėnų 1932 m. persikėlė gyventi į Kretingą. Ten įsteigė vieną didžiausių Lietuvoje medelynų, kuriame, be sodinukų miškams želdyti, augino ir retų rūšių augalus. 1936 m. M. Daujoto pasiūlymu Kretingos urėdijoje vyko pirmasis Žemaitijos miškų urėdų suvažiavimas.

                 Palangos ir Šventosios pajūrio kopų apželdinimas

                Palangoje gimusi rašytoja ir pedagogė Aleksandra Šilgalytė taip prisimena XX a. pradžios Palangą: „Niekas neužstojo vaizdo į jūrą. Už lango į vakarų pusę plytėjo lyguma, kurią žmonės vadindavo krontomis – kopomis. Tada tų tikrų kopų ir krontų nebebuvo, tik kur ne kur buvo likusi kokia daubelė, bet ir ta prižėlusi šiurkščios žolės. Joje galėjai rasti užuovėją nuo smarkaus šakšinio. [...] Visa ta lyguma buvo apaugusi reta, šiurkštoka, nuolatinio jūros vėjo gairinama, žole. Platu vietos, bet per dieną daug kartų reikėdavo kilnoti ožką, o vakare ji smalsiai laukdavo kuokštelio daržo žolės“ (Žingsneliai ir žingsniai,1999, p. 12–13.).

             XX a. pradžios Palangos pajūryje nebuvo nė vieno medelio, čia viešpatavo vėjas ir keliaujantis smėlis...

            1924 m. į Palangą buvo atvykęs profesorius Povilas Matulionis, Dotnuvos žemės ūkio akademijos rektorius. Išsikvietęs urėdą M. Daujotą, jam pasakė: „Tu [...] tvirtinai ten, Rytuose, prie Volgos upės, vėjo pustomus smėlynus, tai dabar imk ir apželdink mišku Palangos pajūrio smėlynus“ (Marijonas Daujotas – Lietuvos miškų želdintojas, 2013, p. 44.).  Palangos girininkija neįėjo į M. Daujoto vadovaujamos urėdijos teritoriją, bet šis darbas pavestas jam. Taigi, sustabdyti pajūryje vėjo nešamą smėlį, apželdinti smėlio dykynes, gelbėti poilsiautojų netausojamas ar palangiškių gyvulių trypiamas kopas iniciatyvos ėmėsi urėdas M. Daujotas, kuris organizavo Palangos ir Šventosios pajūrio kopų apželdinimą. Faktinis želdymo darbų vykdytojas buvo Palangos girininkas Jonas Gražulis.

            Pirmieji kopų sutvirtinimo ir apželdinimo darbai atlikti tarp Palangos ir Naglio kalno. 1922 m. pajūryje, kur Ronžė įtekėjo į jūrą, pasodinta pirmoji karklų juosta. 1924 m. kadagių šakomis išklotos kelios išpustytos duobės, pušelėmis apsodinta 1 ha žolėmis apžėlusių smėlynų. 1925 m. sudarytas planas, kaip sutvirtinti ir apželdinti smėlynus tarp Palangos ir Naglio kalno. Paslankūs pajūrio smėlynai buvo tramdomi keliais būdais: nuo išardymų saugomas jų paviršius; išardytas smėlynų paviršius sutvirtinamas mechaninėmis priemonėmis; smėlynų plotai apželdinami mišku. 

            1925 m. pajūris tarp Palangos ir Naglio kalno sutvirtintas. Smėlio plotai arčiau jūros labiau pustomi, todėl buvo mechaniškai tvirtinami. Nedidelės duobės, kupstai, neaukštos kopos ištisai buvo apklojamos šakomis, sutvirtinamos žabų tvorelėmis. Didelių smėlio kopų tik apardyti šlaitai apklojami šakomis. Didelės duobės šakomis išklojamos ne ištisai, o eilėmis, paliekant vieno metro tarpus. Šakų drūtgaliai atsukami prieš vyraujančius vėjus. Kad vėjas neišnešiotų, šakas prispausdavo kartimis. Smėlynų sutvirtinimui išklota apie 1500 m3 kadagių, 400 m3 viržių. Kad sodinukai gautų daugiau organinių ir mineralinių medžiagų, į smėlio dirvas veždavo iš jūros gausiai metamas kerpes ir apardavo. Visas probleminis pajūrio plotas padalintas į 14 kvartalų. Tarp jų paliktos 10 m pločio neapželdintos juostos – takai iki jūros. Labiausiai trypiami smėlynai aptverti tvora. Tvirtinamuose pajūrio plotuose uždrausta ganyti gyvulius, važinėti, vaikščioti.

            Sutvirtinus pustomas vietas, 1926 m. prasidėjo sodinimo darbai. Arčiau jūros esančiose kopose sodinti karklai ir kalninės pušys. Tolimesni smėlynai buvo apaugę žole, todėl ten iš karto sodinta paprastoji pušis. Sodinta vienmečiais sėjinukais Kolesovo sodikliu arba sodinimo kuolais.

            Pirmieji pajūrio apželdinimo darbai ne visada duodavo gerų rezultatų. Smėlynuose maža drėgmės ir maisto medžiagų – ne visi vienerių metų daigai prigydavo. Nuo 1929 m. apželdinimo agrotechnika pakeista, ir rezultatas buvo daug geresnis. M. Daujotas akcentavo, kad sėkmingam sodinimui būtina atrinkti stiprius ir sveikus daigus, tinkamai paruošti sodinimui dirvą, nepavėluoti pasodinti daigų, sumaniai organizuoti ir prižiūrėti darbus, sodinti mišrias kultūras, nes jos ateityje duos sveiką, atsparų gaisrams, ligoms ir kenkėjams medyną. Be to, negalima pasodinus palikti sodinukų be priežiūros (Lietuvos pajūrio smėlynų sutvirtinimas ir apželdinimas. 2001, p. 163–165.).

            Sodinimo darbai prasidėdavo pavasarį kuo anksčiau, vos tik išėjus pašalui. Taip daryta todėl, kad smėlis po žiemos dar būdavo drėgnas. Drėgmė išsilaikydavo labai trumpai, todėl ir sodinimui tinkamas laikas trukdavo vos dešimt dienų. Pakeisti sodinimo įrankiai – atsisakyta tų įrankių, kurie smėlyje padarydavo tik plyšį – pušelių šaknys juose būdavo suspaudžiamos, ir daugelis sodinukų neprigydavo. Imta naudoti Rozanovo grąžtus, kurie išgręždavo smėlyje 20 cm gylio ir 10 cm skersmens duobutes, į kurias berdavo durpžemio ir molio mišinio. Pasodinus daigą, ant viršaus užberdavo drėgno smėlio, kuris neleisdavo išdžiūti durpžemio-molio mišiniui. Viename hektare pasodindavo 15–20 tūkstančių daigų, kad medelių lajos po 5–6 m. persipintų. Pakeitus sodinimo techniką, prigydavo daugiau pušelių daigų.

            Sodinukai buvo auginami girininkijų daigynuose, sudarant panašias sąlygas, kaip jie augs persodinti. Išauginti tinkamus sodinukus buvo atsakingas darbas. Pušelių šaknys turėjo būti gerai išsivysčiusios, 15–20 cm ilgio, o antžeminė dalis – tris kartus trumpesnė už šaknis. Sodinami jau ne vienmečiai, o dvimečiai augalai. Daigai medelynuose buvo pikuojami, taip pasiektas geresnis rezultatas. Smėlyne pasodinus pikuotus dvimečius pušelių daigus, žūdavo daug mažiau sodinukų.

            Smėlynuose sodintas smailialapis karklas. Į plūgu padarytas vagas išilgai guldytos karklų vytelės, kurios išleisdavo šaknis ir sužaliuodavo. Smėlynuose tarp Palangos ir Naglio kalno pasodinti ir dekoratyviniai medžiai ir krūmai: veimutinės pušys, baltosios eglės, maumedžiai, kaštonai, alyvmedžiai, šeivamedžiai, lanksvos ir kt. (Daujotas M. Lietuvos pajūrio smėlynų apželdinimas. 1958, p. 101.).

            Naglio kalno pietiniame šlaite įrengti laiptai, kad lankytojams būtų patogu pasiekti kalno viršūnę. Šonuose laiptai apsodinti spirėjų bei eglaičių gyvatvorėmis, viršūnėje pasodinta alyvmedžių bei įvairių krūmų. Tarp Palangos miesto ir Naglio kalno lygiagrečiai jūrai nutiesta gatvė ir 7 skersinės gatvės į jūrą; visos gatvės apsodintos gluosniais.

            Iki 1930 m. sutvirtintos pustomos smėlynų vietos ir apsodintas tarp Palangos ir Naglio kalno esantis 16 ha plotas. Sodino Palangos ir aplinkinių kaimų gyventojai. Miškininkai pagalbos kreipėsi ir į Palangos gimnaziją. Moksleiviai, prižiūrimi pedagogų ir miškininkų, taip pat sodino pušelių sodinukus.

            Tuo pat metu apželdinimo darbai vyko prie Palangos bei pačiame mieste. 1935 m. pradėtas apželdinti apie 29 ha smėlynas, esantis į pietus nuo Birutės parko, tarp kelio ir jūros. Šis plotas suskirstytas į mažesnius sklypelius, tarp jų palikti 4–5 m pločio takai. Šie sklypai apsodinti paprastosiomis ir kalninėmis pušimis, žemesnėse vietose – eglaitėmis. 

            Pačiame kurorte, parke, ant Birutės kalno takeliai apsodinti eglaitėmis, apie kalną prisodinta kaštonų, alyvų, dekoratyvinių medžių bei krūmų. Takas, einantis pro Birutės kalną, praplėstas, apsodintas eglaitėmis. Take, kuris ėjo nuo Birutės kalno iki J. Basanavičiaus gatvės (dabartinė Meilės alėja), prie suolų pasodintos alyvmedžių, putinlapės lanksvos ir šilkmedžių gyvatvorės. J. Basanavičiaus gatvės gale, dešinėje, smėlynas apsodintas pušaitėmis, juodalksniais. Takas į pajūrį per kopas iš abiejų pusių apsodintas karklais.

            1936 m. smėlynai pradėti tvirtinti ir apželdinti nuo Šventosios pusės. Šventojoje buvo kuriamas žvejų uostas, plėtėsi gyvenvietė. Čia taip pat reikėjo suvaldyti klajojantį smėlį. Taikomi tie patys metodai, kaip ir Palangoje – kopos sutvirtinamos, paruošiama dirva, o po to apželdinama. Arčiau jūros 100 m juosta apželdinta žolėmis. Toliau sodinta kalninė pušis, kuri mažiausiai reikli, o ten, kur smiltynai aprimę, apaugę žolėmis, sodinta paprastoji pušis ir kiti medžiai. Šventosios upės krantai apželdinti įvairių rūšių karklais, o keliai – topoliais, karklais. Iki Antro pasaulinio karo Šventojoje apsodinta 18,9 ha smėlynų (17,5 ha – paprastąja pušimi, 1,4 ha – kalnine pušimi). Taigi smėlynų apželdinimo darbai vyko dviem kryptimis – nuo Palangos link Šventosios ir nuo Šventosios link Palangos. 

            1938 m. sudarytas viso pajūrio tarp Palangos ir Šventosios apželdinimo planas. Smėlynai ištirti, aprašyta jų būklė, pažymėtos pustomos kopos ir duobės, žole apaugusių smėlynų plotai. Tarp Palangos ir Šventosios palikta 10 m pločio žemės juosta būsimam keliui. Suformuoti įvairaus dydžio kvartalai, numatytas laikas, kada jie bus apželdinti.

            Spygliuočių ir lapuočių grupių sudarymui M. Daujotas siūlė veisti tokius medžius ir krūmus: a) sausų kopų viršūnėms apželdinti – kalninę ir Bankso pušis, karpuotąjį beržą, smailialapį ir pajūrinį karklus, smailialapį ir sidabrinį žilakrūmius, šaltalankį, juodąjį palėpštį, zuikiakrūmius; b) sausokiems kopų šlaitams – paprastąją ir Bankso pušis, europinį maumedį, karpuotąjį beržą, baltąją akaciją, sidabrinį ir uosialapį klevus, šermukšnį, vėlyvąją ievą, kanadinį ameliankį, raudonąjį šeivamedį, auksuotąjį serbentą, karpuotąjį ožekšnį, lanksvas; c) drėgnoms lygumoms – paprastąją pušį, paprastąją ir baltąją egles, juodalksnį, plaukuotąjį ir karpuotąjį beržus, baltąją akaciją, topolį, paprastąjį klevą, mažalapę liepą ir kt. (Daujotas M. Lietuvos pajūrio smėlynų apželdinimas, 1958, p. 156.).

             Iki Antrojo pasaulinio karo pajūryje tarp Palangos ir Šventosios pasodinta daugiau nei 200 ha apsauginių miškų. Už šio ruožo apželdinimą buvo atsakingi miškininkai: A. Čarneckis, K. Navasaitis, J. Kaškauskas, I. Juzėla, J. Galkauskas, J. Jarašiūnas, V. Virkietis, R. Uogintas, S. Prušinskas, J. Gražulis, J. Kiaušas, V. Lapėnas, I. Tocionis, P. Brazdeikis, I. Kriščiūnas ir kiti (Marijonas Daujotas – Lietuvos miškų želdintojas, 2013, p. 74.). Jiems vadovavo, konsultavo M. Daujotas. Apželdinant Palangos pajūrį, nuoširdžiai dirbo ir paprasti darbininkai, eiguliai. Nors pajūryje iki Antrojo pasaulinio karo pušies želdiniai įveisti tik dviejuose trečdaliuose teritorijos, bet jų reikšmė, apsaugant Palangą ir Šventąją nuo užpustymų, didžiulė.

            1948 m. atnaujinti pajūrio želdinimo darbai (jau be M. Daujoto). Daigai auginti Palangos girininkijos daigynuose. 1948–1952 m. Palangos–Šventosios pajūryje pušimis ir lapuočiais apsodinta 114,2 ha smėlynų (Daujotas M. Lietuvos pajūrio smėlynų apželdinimas, 1958, p. 118.). Be paprastųjų pušų, karklų, sodintos Bankso pušys, topoliai, geltonosios akacijos. Dvi pastarosios kultūros įveistos tarp pušies sodinių. 

            Dirbdamas Miškų institute ir su šeima gyvendamas Girionyse, M. Daujotas vasaromis nuvažiuodavo į Palangą, susitikdavo su girininkais, apžiūrėdavo pajūrio miškus, kopų augmeniją. Jis žinojo, kiek pastangų įdėta, kol sužaliavo miškas. Reikėjo paruošti smėlynus, tinkamai, su meile pasodinti kiekvieną daigelį, nepalikti sodinukų be priežiūros. Daug, oi daug kartų miškininkai ir Palangos miesto gyventojai-pagalbininkai lenkėsi prie sodinukų, puoselėjo juos, kol galiausiai suošė vėjas Palangos–Šventosios pušynuose.

           Pedagoginė ir mokslinė veikla

          Be tiesioginio darbo Skuodo urėdijoje, M. Daujotas 1925–1926 m. dėstė Lietuvos žemės ūkio akademijoje – Miškų fakultete skaitė miškų kultūrų ir agromelioracijos paskaitas. Pedagogo darbą tęsė Alytaus aukštesniojoje miškų mokykloje (1928–1929), dėstė specialiosios miškininkystės ir miškų melioracijos kursą ir tuo pat metu buvo Mokomosios miškų urėdijos urėdo pavaduotoju. Iš Darbėnų persikėlė į Alytų, norėjo ir toliau tęsti pedagogo darbą, bet, supratęs esąs nepageidaujamas, grįžo atgal į Žemaitiją. 1932 m., trūkstant specialistų, sutiko padirbėti gamtos mokytoju Kretingos pranciškonų ordino gimnazijoje. 1940–1941 m. skaitė paskaitas Vilniaus aukštesniojoje miškų mokykloje. Po karo (1946–1950 m.) Šilutės vidurinėje mokykloje mokė vaikus matematikos. 

            1940 m., Lietuvoje įsitvirtinus sovietinei valdžiai ir pasikeitus Miškų departamento vadovybei, miškininkas iškeltas iš Kretingos miškų urėdijos ir paskirtas į aukštesnes pareigas Lietuvos generalinės miškų direkcijos Miškų departamento (vėliau – Vyriausiosios miškų valdybos) direktoriaus pavaduotoju. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1941–1944 m. dirbo Miško želdymo skyriaus vedėju, vyr. miškų inspektoriumi. 1944–1945 m. įsidarbino Šilutės durpių kraiko įmonėje ūkio ir administracinės dalies vedėju. 

            1950 m. Kaune įkurtas Lietuvos miškų ūkio mokslinio tyrimo institutas, priklausęs Lietuvos mokslų akademijai. M. Daujotas, pakviestas dirbti mokslinį darbą, persikėlė į Girionis, netoli Kauno įkurtą miškininkų gyvenvietę. Lietuvos miškų institute jis buvo Miško želdinimo skyriaus vedėju (1950–1966), vyr. moksliniu bendradarbiu (1967–1975). Mokslinio darbo sritis – miškų atkūrimas, žemdirbystei netinkamų plotų apželdinimas. Jis pirmasis Lietuvos miškininkystėje suformavo originalius miško agromelioracijos mokslo pradmenis. M. Daujotas akcentavo, kad, smėlynus užsodinant mišku, svarbiau už drėgmės trūkumą yra maisto medžiagų stoka. Miškininkas stengėsi naudoti vietines sėklas, o sodinukus augino tokiomis sąlygomis, kokiomis jiems teks augti, perkėlus į nuolatinę vietą. Rekomendavo, kur tik galima, sudaryti įvairių rūšių medžių ir krūmų želdinius. Medžių rūšys turi atitikti dirvožemio drėgnumą, fizines ir chemines savybes. Daug dėmesio M. Daujotas skyrė tinkamam dirvos paruošimui, ištyrė atskirų medžių ir krūmų reikšmę, sulaikant pustomą smėlį ir galimybes augti smėlynuose. Pajūrio kopų apželdinimas nebuvo vien mechaninis miškininkų darbas, bet kaip mokslinė veikla įvardintas tik po Antrojo pasaulinio karo.

            1951–1953 m. M. Daujotas dalyvavo Mokslų akademijos tarpinstitucinėje kompleksinėje ekspedicijoje ir tyrė Rytų ir Pietryčių Lietuvos mažai tinkamus žemdirbystei smėlynus. Miškų institutui atstovavo M. Daujoto vadovaujama grupė. Jis suklasifikavo Lietuvos smėlynus. Kompleksinių tyrimų pagrindu parengtos rekomendacijos Pietryčių Lietuvos menkaverčiams žemės plotams apželdinti ir per keletą dešimtmečių buvo sėkmingai įgyvendintos. Remiantis M. Daujoto patirtimi, apželdinti Kauno marių šlaitai, įveisti tūkstančiai hektarų naujų pušynų. 

            1955 m. Klaipėdoje Lietuvos miškų institutas, vadovaujant M. Daujotui, organizavo pirmąją Lietuvoje mokslinę konferenciją smėlynų sutvirtinimo ir apželdinimo klausimais. Konferencijoje dalyvavo Lietuvos, Latvijos, Ukrainos, Baltarusijos, Kaliningrado srities mokslininkai.

            M. Daujotas veisdavo bandomuosius ir gamybinius pušies želdinius, tam negailėjo jėgų ir laiko. Mokslininkas taip pat Lietuvoje veisė karklų plantacijas, turtino jų rūšis, eksploatavo. 

            M. Daujotui suteikti: už disertacinį darbą smėlynų apželdymo tema – žemės ūkio mokslų kandidato laipsnis (1960); miško kultūrų specialybės vyresniojo mokslinio bendradarbio mokslinis vardas (1961), Lietuvos nusipelniusio miškininko garbės vardas (1965). Jis ne kartą apdovanotas garbės raštais, premijomis. Dirbdamas mokslinį darbą, liko daugiau praktiku, negu mokslininku. Sukaupęs didelę smėlynų apželdinimo patirtį, galėjo duoti naudingų praktinių patarimų, todėl visada buvo laikomas gamybininku. Jo Lietuvos miškų ūkio mokslinių tyrimų instituto mokslinių darbų metinės ataskaitos parašytos kruopščiai, išsamiai.

               Publikacijos ir visuomeninė veikla

            Literatūros miškininkystės tema lietuvių kalba buvo maža. M. Daujotas norėjo pasidalinti savo srities mokslo ir praktikos pasiekimais su kitais miškininkais, todėl parašė vienas ar su kitais autoriais keletą knygų ir brošiūrų: Mažai tinkamų žemės ūkiui plotų apmiškinimas (su T. Brazdžioniu, 1953), Karklų plantacijos (1954), Lietuvos pajūrio smėlynų apželdinimas (1958),

Gyvatvorės (su B. Matuliausku, 1960) ir kt. Be to, jis iš rusų kalbos vertė miškininkystės veikalus, paskelbė daugiau kaip 60 mokslinių ir populiarių publikacijų miško želdinimo, dendrologijos, medynų auginimo, miško kirtimo klausimais. 1929 m. pradėtame leisti žurnale „Mūsų girios“ spausdino savo straipsnius. Apie M. Daujotą išleistos knygos: Lietuvos pajūrio smėlynų sutvirtinimas ir apželdinimas: 2001 m. rugsėjo 14 d. Kretingoje vykusios mokslinės-praktinės konferencijos, skirtos M. Daujoto 110-osioms gimimo metinėms paminėti, medžiaga (2001). Miškininko vaikų pastangomis išleista knyga Marijonas Daujotas – Lietuvos miškų želdintojas (2013), kurioje publikuojami M. Daujoto memuarai ir atsiminimai apie jį.

            M. Daujotas aktyviai dalyvavo Lietuvos miškininkų sąjungos (nuo 1936 m. – Lietuvos miškininkų draugija) veikloje, konferencijų metu skaitė mokslinius pranešimus. Jis buvo nuolatinis Miškų tarybos narys, Lietuvos archeologinių, istorinių, etnografinių paminklų apsaugos komiteto narys, Lietuvai pagražinti draugijos Darbėnų skyriaus pirmininkas, Gamtos apsaugos draugijos garbės narys. Kartu su kitais įkūrė Kretingos kraštotyros draugiją, Kretingos muziejų, buvo Kretingos muziejaus komiteto revizorius. 

            1930 m. jis išrinktas Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių minėjimo komiteto Darbėnų skyriaus valdybos pirmininku. Darbėnuose jo iniciatyva pasodintas Vytauto Didžiojo ąžuolas, įrengtas skveras, pastatytas Lietuvos nepriklausomybės 10-mečiui paminėti skirtas paminklas, kurio atidengimo ir pašventinimo iškilmėse dalyvavo prezidentas Antanas Smetona. Miškininkas organizavo medelių sodinimo šventes, į kurias pakviesdavo jaunimą. 

             Abu su žmona įstojo į šv. Vincento Pauliečio draugiją, kuri Kretingoje šelpė senelių namus, darželį, vienišus ligonius, elgetas, tiekė labdaringus pietus. Urėdas buvo renkamas šios draugijos skyriaus valdybos nariu. Jo iniciatyva Kretingos miškininkai draugavo su Rucavos (Latvija) urėdijos miškininkais.

            M. Daujotas mėgo fotografuoti. Išliko daug ne tik šeimos nuotraukų, bet ir fotoaparatu užfiksuotų akimirkų iš miškininkų gyvenimo, ekspedicijų, Lietuvos gamtos vaizdų. Šiandien jo nuotraukos tapo dokumentinėmis.

              Atmintis

             M. Daujotas mirė 1975 m. lapkričio 13 d. Girionyse (Kauno r.), palaidotas Kauno Panemunės kapinėse.

            M. Daujoto gyventų vietų teritorija labai plati, bendrauta su įvairių tautybių, amžiaus, patirties, įsitikinimų žmonėmis. Su visais jis rado bendrą kalbą. Miškininkai, kolegos dėstytojai, jo studentai ir mokiniai su meile ir pagarba prisimena M. Daujotą, ypač daug nuveikusį kraštovaizdžio labui, visada maloniai besidalijantį savo per ilgus darbo metus sukaupta patirtimi. Su visais buvo malonus, paprastas, pakantus, jautrus, principingas, reiklus, bet nekėlė balso ir nerodė pareigų viršenybės. Nuoskaudas užgniauždavo savyje, nors ir matė, kad su juo aukštesnės instancijos elgiasi neteisingai, nesąžiningai. Jam svarbiau buvo šeimos saugumas ir laimė, mylimas darbas, gyvenime sutikti dori žmonės.

            Buvęs studentas Stasys Karazija taip prisiminė apie M. Daujotą: „Iš jo gerųjų savybių, kurios išryškėjo bendraujant, minėtinos demokratiškumas, pakantumas, tolerantiškumas, paprastumas, draugiškumas. […] Prisimenu jo pasakojimus apie susitikimus ir pokalbius su buvusiais Miškų departamento vadovais, kitais žymiais žmonėmis, grafu Tiškevičiumi, žymiu lietuvių visuomenės veikėju dr. J. Šliūpu. Šie pasakojimai, lydimi komentarų, buvo savotiškos gyvenimo pamokos, kurias ir vėliau prisimindavau. […] Marijonas Daujotas buvo pirmasis miškininkystės krypties tyrimų vadovas ir įkvėpėjas. Jo subtilūs patarimai nelengvo apsisprendimo reikalaujančiais momentais, neįkyrios, nežeidžiančios, bet tikslios pastabos padėjo man ne kartą ir vėliau, dirbant Miškų institute“ (Lietuvos pajūrio smėlynų sutvirtinimas ir apželdinimas, 2001, p. 28.).

            M. Daujoto auklėtinis Osvinas Kybrancas: „Mes Mokytoją Daujotą prisimename visada optimistišką, norintį padėti, patarti, perduoti savo turtingo gyvenimo patirtį kitiems. Jis mus nuolat žodžiu ir savo asmeniniu pavyzdžiu mokė mylėti ir gerbti visa, kas gyva, ką gero sukūrė ir kuria žmonija, gamta savo darbais. Jis puošė gimtąjį kraštą, mylimą šalį. Jis mokėjo būti jaunas su jaunais, linksmas su linksmais, mokėjo raminti, paguosti, mokėjo visus, nepaisydamas jų amžiaus, profesijos, pažiūrų, suprasti ir tik teigiamai paveikti“ (Marijonas Daujotas – Lietuvos miškų želdintojas, 2013, p. 112.).

            Kretingoje M. Daujoto vardu pavadinta vidurinė mokykla (1995), gatvė, ant Miškų urėdijos pastato kabo memorialinė lenta. 

            Palangoje M. Daujoto vardu pavadinta gatvė, 1971 m. pajūrio kopų apželdinimo darbų pradžiai (1926 m.) paminėti prie Naglio kalno pastatytas liaudies menininko Vytauto Majoro sukurtas atminimo ženklas. 1986 m. Naglio alėjoje M. Daujotui atminti pastatytas stogastulpis (Romualdo Jurgilo projektas, Kazimiero Pečiulio skulptūra iš ąžuolo).

Bronislava Spevakovienė,

Palangos viešoji biblioteka