Lino Žulkaus „Vilkduobė“ spendžia spąstus ne tik gyvenime

 Palangiškį Liną Žulkų pažįsta beveik visi. Tą puikiai įrodo gatvėje sutikti žmonės, kurie nė nemirktelėję parodo jo dirbtuves, ir jis pats, nekart pokalbio metu pakartoja: „O ką naujo aš dar galiu papasakoti? Juk visi viską apie mane žino“. Liną pagrįstai galima vadinti menininku: jis – profesionalus muzikantas, medžio drožėjas, fotografas mėgėjas, vienas garsiausių šalyje antikvarinių baldų restauratorius bei kolekcionierius. Laisvalaikiu jis dar ir kaituotojas. „Kuomet nuo visko pavargstu, lekiu prie jūros ir gaudau vėją“, – atviravo menininkas.

 Didžiausi mokytojai – tėvai

Lino tėvai Albertas ir Teresė Žulkai – garsūs Lietuvos tautodailininkai. Jie ir didžiausi Lino mokytojai bei įkvėpėjai. Linas neslepia, kad jo vaikystė prabėgo dirbtuvėse, tarp kaltų ir staklių, medžio skulptūrų ir įvairių senienų, stebint besidarbuojantį tėvą. Iš tėvo Linas išmoko valdyti kaltus, drožti suvenyrus. Sulaukęs penkiolikos paauglys pabandė savarankiškai atkurti seno paveikslo rėmą. Darbuojasi judu kartu ir dabar. Petys į petį.

„Darbui įkvėpia ne tik tėvas, bet ir mama. Štai jos austas kilimas“, – rodo į dirbtuvėse patiestą margaspalvį kilimą.

O ar netoliese ošianti jūra padeda kurti meną? L. Žulkus mano, kad jeigu tu nesugebi kurti, tau nepadės niekas: nei miškas, nei jūra, nei kalnai. „Jūra man asocijuojasi su būriavimu Kunigiškių paplūdimyje. Dažnai dar vadinamu kaituotojų rojumi. Ten atsipalaiduoju. Žiemą būriuoju ant ledo“, – apie vieną didžiausių aistrų kalbėjo menininkas, prie jūros nueinantis ir tada, kai to užsinori jo šuo: „Tai jis mane pavedžioja pajūriu. Ką man reiškia gyvenimas prie jūros? Sutaupai pinigų, kad nereikėtų važiuoti prie jūros ir vasaros poilsiautojai man visiškai netrukdo. Džiaugiuosi, kad gyvenu prie jūros. Vis laukiu vėjo, kuomet galiu per petį persimesti įrangą ir lėkti į Kunigiškes. Sutinku, kad kaitavimas yra ekstremalus sportas. Vėjo gūsiai, didelės bangos dažnai neprognozuojami. Kvailai rizikuojant galima ir galą gauti. Nesupraskite manęs klaidingai, kaitavimą prilyginčiau slidžių sportui“.

 Laimė – būti savimi ir dirbti mėgstamą darbą

Paklaustas kas jo gyvenime yra didžiausia laimė ir sėkmė, Linas atsakė, kad būti savimi. Ar lengva šiais laikais tokiam išlikti? „Tai jau kitas klausimas“, – teigė pašnekovas.

L. Žulkus nemėgsta fantazuoti, kadangi tuomet atsiranda galimybė nusifantazuoti: „Klausimas, kuo norėjau būti vaikystėje prilygsta klausimui: „Kas būtų, jeigu būtų“. To labai nemėgstu. Esu patenkintas savo veikla“.

Tą įžvelgti gali vos užsukęs į menininko dirbtuves, kurias puošia jo paties rankų šiluma alsuojantys kūriniai. Linas niekuomet neslėpė, kad jo namuose šiuolaikinių baldų vos vienas kitas, kadangi jie neįdomūs bei šalti. Anot L.Žulkaus, šiandien tarp restauruojamų darbų dominuoja dvarų kultūros baldai, dažniausiai jie pagaminti iš ąžuolo ar riešutmedžio. Praėjusiais šimtmečiais Lietuvos dvarininkai juos atsigabendavo iš Vakarų Europos. Lietuvos kaimuose taip pat būta itin nagingų meistrų. O į Rusiją menininkai, tarp jų – ir baldžiai, suvažiuodavo daugiausia iš Italijos, ir meną jie kūrė pačių didikų rūmuose.

Restauratorius be vargo gali atskirti, kur baldas buvo pagamintas: fabrike, manufaktūroje ar baldžiaus dirbtuvėse. „Ypač įdomūs pavienių meistrų darbai. Negali patikėti, kaip tais laikais, nesant gerų klijų ar vinių, baldžiai gebėjo taip suleisti medieną, kad nelikdavo jokio plyšelio“, – stebėjosi menininkas.

Restauratoriui yra tekę atkurti ir ypač senų, net XVI šimtmetyje pagamintų baldų bei retų baldų iš Rytų šalių – Kinijos, Japonijos. „Aš nesiekiu baldo paversti nauju, tuomet jis netektų savo gyvybės. Restauratoriaus darbas tarsi prilygsta mediko atliekamai operacijai, kurios negalima padaryti bet kaip – prie kiekvienos vietos turi prieiti itin atidžiai ir kruopščiai: išvalyti, atkurti, sujungti taip, kad baldas atgytų“, – sakė L.Žulkus, pabrėždamas, jog galutinis tikslas yra tas, kad baldas iš naujo funkcionuotų.

Dirbtuvės – antri namai

Paklaustas apie minimalius ir maksimalius šių metų planus, menininkas atsakė: „Minimaliai maksimalus. Mintis generuoju visą laiką. Kai neturiu kažkokių konkrečių užsakymų, darau tai, ką noriu ir tai, kas patinka. Užsiimu laisva kūryba. Tačiau jeigu gaunu užsakymą, atsidedu jam, kadangi esu įsipareigojęs jį atlikti. Taigi maksimalus mano šių metų planas – spėti padaryti užsakymus ir realizuoti savo mintis, idėjas. Planas „minimum“? Išgyventi šiom ekonominėm sąlygom. Paprasta ir lengva tikrai nėra, tačiau tereikia turėti fantazijos“.

Šiandien restauratoriui, Lino tvirtinimu, yra reikalinga turėti ne vien įgimtos intuicijos, darbštumo ir kantrybės, bet ir pakankamai žinių. Tam šiandien pasitarnauja įvairūs katalogai, žinynai, internetas, kurio menininkas tikrai neatsisako. „Dabar internetas atstoja reklaminę kompaniją. Užtenka į paieškos laukelį įvesti norimo autoriaus pavardę – sužinai visas jo kūrybos naujienas. Turime ir mes savo tinklapį, tėvuko vardu. Kompiuteris man tikrai ne priešas. Pasižvalgau po kolegų darbų albumus, tinklapius. Juk darbų gausoje nelengva rasti laiko ir nuvykti pažiūrėti kolegų darbų, tad internetas puiki priemonė sužinoti naujienas. Ar mene egzistuoja konkurencija? Negaliu sakyti, kad ne. Tačiau norint išlikti – reikia kurti. Nors dabar daugelis menininkų per darbo biržą susiranda sargo ar gaisrininko darbą, o kūrybą palieka laisvalaikiui. Džiaugiuosi, kad aš galiu tik kurti“, – neabejojo menininkas.

Didžiąją dalį dienos L. Žulkus praleidžia dirbtuvėse: „Čia ne tik dirbu, čia ir draugai aplanko, pirtelę pasikuriame“.

 Gyvenimo credo – čia, dabar ir kuo daugiau

Menininko gyvenimo credo – kuo daugiau pamatyti, išgirsti, sužinoti: „Čia ir dabar, ir kuo daugiau. Norint būti laimingu, reikia nebijoti būti savimi. Neslėpkime savo veido kaukėse, na, nebent kartą metuose – per Užgavėnes“.

Palangiškis laiko randa ir įvairiems bendruomenės renginiams, miesto puošybai prieššventiniu laikotarpiu. Prieš porą metų Linas miestą papuošė įspūdingomis ledo skulptūromis, praėjusį savaitgalį J. Basanavičiaus gatvę papuošė ir tautodailininko sukurti tradiciniai Velykų simboliai – margučiai. Savo ir tėvų darbų parodas L. Žulkus ne kartą surengė įvairiuose Lietuvos miestuose ir svečiose šalyse.

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".