Lendrūna Moncevičienė: „Vaikų paveikslai – jie nuostabūs“

„Vaikų paveikslai – jie nuostabūs. Juk vaiko siela – tokia tyra, tokia skaisti, dar be jokio pykčio, ir jų piešiniuose, paveiksluose tai atsispindi, jie spinduliuoja gerąją energiją“, – sako S. Vainiūno meno mokyklos dailės mokytoja ekspertė Lendrūna Moncevičienė, kuriai Mokytojų dienos proga šiemet buvo įteikta Palangos miesto Tarybos padėka už vaikų meninių gebėjimų ugdymą, kūrybiškumo skatinimą, mokinių dailės darbų parodų parengimą Palangoje ir Respublikoje.

Dailę pamilo nuo vaikystės

Iš Aukštaitijos, iš Utenos, kurioje augo nuo gimimo, kilusi Lendrūna Moncevičienė sako, jog į menus polinkį turėjo nuo pat vaikystės. Domėjosi ne tik daile – lankė dramos studiją, tautinių šokių ratelį. Tačiau labiausiai traukusi tapyba. „Turėjome labai talentingą dailės mokytoją, kuris ne tik mane, bet ir kitus gabius vaikus ir paskatindavo, ir uždegdavo kūrybai. Mano aplinkoje ne jis vienintelis davė impulsą dailei. Visai šalia gyveno dabar garsi keramikė Aldona Jonušaitė-Šaltenienė. Ji, būdama Dailės instituto studentė, vasarą buvo pasikvietusi mane pas save į namus pozuoti portretui. Man, šeštokei, ir jos namų aplinka, ir ten stovėję antikvariniai baldai, ir namą apvijusios vynuogės, ir aura, supusi visą kūrybos procesą,  paliko neišdildomą įspūdį, tiesiog nuoširdžiai susižavėjau“, – prisimena pašnekovė.

O kuri dailės šaka buvo priimtinausia moksleivei? „Akvarelė. Tik akvarelė. Ir mokytojas atkreipė dėmesį, kad man labai patikdavo, ir net tikino, jog turiu tam gebėjimų. Tas polinkis į akvarelę, į peizažą išliko visą gyvenimą. Peizažu ypač žavėjausi: studijavau ne tik dailininkų peizažistų darbus, bet ir biografijas skaitydavau. Levitano dar ir dabar prisimenu. Beje, iki šiol labai patinka rusų dailininkų peizažai – jų nuotaikos, tegu ir ne pačios linksmiausios, tačiau sielą paliečiančios“, – pasakoja L.Moncevičienė.

Ir architektūra, ir tapyba

Tačiau nors ir jausdama potraukį bei turėdama išskirtinių gabumų dailei, po vidurinės mokyklos į Dailės institutą ji nestojo. „Konkursai buvo didžiuliai, po kelis kartus norintys ten studijuoti bandydavo stoti, ir kartais tik iš penkto karto pavykdavo“, – savo sprendimą studijuoti Vilniaus statybos technikume architektūrą aiškina pašnekovė. Ir priduria: „Trejetą metų ten prasikankinau. Net mama po pirmo kurso sakė: vaikeli, jei tau taip ten blogai, tai mesk tuos mokslus. Tačiau pabaigiau“.

Itin sunku buvę visokie skaičiavimai, matematika, fizika, brėžiniai. „Tas ne mano sielai buvo“, – prisipažįsta.

O toliau – paskyrimas į Kauną, į projektavimo institutą. Šeima, dukros gimimas. Neakivaizdinės studijos Dailės institute, kur specializuotasi vaizduojamosios dailės ir braižybos srityje.

„Galima pajuokauti, kad netoli nuo brėžinių nubėgau. Tačiau didžiausią dėmesį visą laiką skyriau tapybai. O kai rinkausi diplominio temą, galėjau rinktis: arba teorinį darbą rašyti, arba grafikos, tapybos ar skulptūros darbą atlikti. Pasirinkau tapybą, pateikiau 8 paveikslų ciklą – nuo realizmo iki apibendrintos kompozicijos – ir gavau patį aukščiausią įvertinimą: penketą su vadinamuoju atžymėjimu“, – pasakoja L.Moncevičienė. Ir sako iki šiol nepamirštanti tų pamokų, tų žinių, kurias gavo iš nuostabių dėstytojų. Pavyzdžiui, visoje Lietuvoje pripažinto šrifto specialisto Alberto Gursko, kurio paskaitos buvusios tiesiog ir patirties mokykla. Regis, šriftas gan sausas dalykas, tačiau dėstytojas sugebėdavo taip pateikti, su tokia net aktorinio meistriškumo doze, taip interpretuodavo, tokia įdomi dėstymo metodika, kad visa tai iki šiol atmintyje gyvena. Su didžiule meile kaip puikų žmogų ir puikų dėstytoją pašnekovė atsimena ir diplominio darbo vadovą tapytoją Giedrių Kazimierėną, sugebėdavusį kiekvienoje kompozicijoje surasti ką nors gražaus ir tiesiog pakylėti studentą. Ir apskritai, L.Moncevičienė, nors sako, kad studijuoti buvę labai sunku, jaučia, kad anuomet prisilietė prie tokio lobyno, iš kurio gautais lobiais ir šiandien gali su savo ugdytiniais dalintis.

Dailės skyriuje – nuo įkūrimo

Paklausta apie savuosius tapybos darbus bei parodas, L.Moncevičienė prisipažįsta, jog yra surengusi vieną autorinę parodą nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vasaros skaitykloje, kartais dalyvauja kolektyvinėse Palangos dailininkų parodose.

„Aš toks žmogus – negaliu blaškytis. Mano visos dienos skirtos, visi darbai nukreipti į pedagogiką, į vaikus. Mano tikslas – ir visi pasiekimai – yra ieškoti, surasti ir ugdyti savitą, kūrybingą asmenybę“, – sako pašnekovė.

O nuo kada skaičiuojamos tos vaikams atiduotos dienos? „Iš Gintaro muziejaus, kur dirbau dailininke, buvau pakviesta į kuriamą S.Vainiūno muzikos mokyklos dailės skyrių, ir dirbu čia nuo jo atidarymo 1983-aisiais. Galiu sakyti, jog esu viena iš šio skyriaus kūrėjų, ir galiu pasidžiaugti, kad Lietuvos dailės mokyklų kontekste Palanga ir mūsų ugdytiniai yra žinomi. Nes vyksta respublikiniai konkursai, parodos, ir mūsų vaikai juose įvertinami. O tai – vienintelis kriterijus ir galimybė pasitikrinti, ar teisinga kryptimi, ar teisinga linkme eina mokytojas. Vienas iš paskutinių laimėjimų – dalyvavome konkurse „Mūsų vardas – Lietuva“. Iš šimtų vaikų darbų per tris šimtus buvo atrinkta parodai Seimo rūmuose, iš jų atrinkti konkurso laureatai. 7-10 metų grupėje visoje respublikoje yra tik trys laureatai, vienas kurių – palangiškė, mano mokinė Mariam Voroneckaitė“, – turi kuo pasididžiuoti mokytoja.

O parodas, kuriose dalyvavo mokytojos ekspertės ugdytiniai, ir diplomus, kuriuos jie pelnė pačiuose įvairiausiuose konkursuose – iki pat tarptautinių – sunku suskaičiuoti.

„Neseniai varčiau archyvus – diplomų, garbės raštų, padėkų – tiesiog be skaičiaus. Va, pavyzdžiui, vyko tarptautinis konkursas Ispanijoje, kuriame buvo skirtos trys prizinės vietos. Viena jų atiteko Palangai“, – sako L.Moncevičienė.

Gabius pamato iškart

Į Dailės skyrių, pradinio ugdymo grupę mokytis ateina ir aštuonerių, ir septynerių metų vaikučių. Kaip mokytoja atrenka, kaip ji pamato, kuris iš vaikų – o juk vaikystėje piešti nori visi – turi ne tik norų, bet ir gabumų? „Aš pamatau iš karto. Visada žiūriu vaikui į akis – ir jau net jos pasako ne tik apie vidaus pasaulį, bet ir apie gabumus. Iš karto pamatai vaiką, net iš to, kaip jis brėžia liniją. Žinau tai, nes turiu dailės studiją ir Pradinėje mokykloje. O toliau – viskas išugdoma. Tik reikia ištvermės ir kantrybės – viskas lavinasi. Ir kartais tokių lobių atrandi... Tačiau visada šalia gabaus vaiko turi būti mokytojas profesionalas, negalima palikti jo vieno plaukti savaime. Tiesa, norint „užsiauginti“ gabų dailei mokinį reikia atiduoti nepaprastai daug energijos, reikia dirbti ir papildomai: ir šeštadienį, ir sekmadienį“, – pasakoja L.Moncevičienė.

Per trisdešimt metų, kaip pati mokytoja sako, mokinių būta be skaičiaus. O kuriuos ji pamena iki dabar, kurie iš tų gabiųjų buvo išskirtiniai? „Tokių taip pat buvo labai daug. Jeigu kalbėsime apie paskutinius metus, norėčiau paminėti Justą Vaičiūną. Jis atėjo pas mane būdamas septynerių metų ir yra pelnęs daugybę apdovanojimų“, – pamini mokytoja, prisipažinusi, jog domisi, kaip sekasi jos gabiausiems ir tada, kai jie palieka mokyklą.

„Žinot, turėjau labai malonų susitikimą prieš savaitę. Einu, žiūriu – šypsosi vyriškis. Prieina ir sako: „Labas, mokytoja“. O aš jam: „Maniau, kad neprieisi. Nes aš juk tave tiek kankinau...“ „Ne, – sako, – mokytoja, esu dėkingas jums už visas pamokas, kurios pravertė studijuojant architektūrą“, – šypsosi L.Moncevičienė.

Daugybė buvusių jos mokinių pasirinko studijuoti ir architektūrą, ir dailę. Pavyzdžiui, Tomas Sipavičius buvo tapęs pačiu jauniausiu Budapešto Menų akademijos profesoriumi. Tomas Klumbys, kuris, pasirodo, penkis kilometrus eidavo į meno mokyklą, baigęs Helsinkyje dizaino studijas, dabar dirba „Nokios“ bendrovėje ir sukūrė „Nokia C7“ modelio dizainą, kurį visai neseniai mokytoja turėjo progos įvertinti, kai buvęs ugdytinis aplankė ją mokykloje.

O bene šilčiausiai mokytoja kalba apie savo pirmos laidos mokinę, su kuria dabar kartu dailės paslapčių moko jaunuosius palangiškius – kolegę Rasą Užpelkytę.

Planai, abejonės, svajonės...

Kalbant apie mokinių pasiekimus, kilo klausimas – o kokia iš gautų padėkų brangiausia juos ugdžiusiai mokytojai? „Kažkada net vaikams esu prasitarusi, jog man iš visų turimų pati brangiausia padėka iš Prezidentūros. Tada, 1999-aisiais, mano mokinės Audronės Janulytės darbas  buvo atrinktas parodai „Mano pasaulis 2000-aisiais“. Didžiulis įspūdis ir parodą pamatyti, ir Prezidentūroje pabuvoti, ir Baltojoje salėje išklausyti Prezidento Valdo Adamkaus padėkos ir sveikinimų“, – sakė ji.

Kitąmet rugsėjo 5-ąją S.Vainiūno meno mokyklos Dailės skyriui sukaks 30 metų. Lendrūna Moncevičienė turi išlaikiusi nuo pat pirmosios klasės archyvuose darbelių ir nori surengti jubiliejinę mokinių parodą, kuri atspindėtų visą trisdešimties metų istoriją. Būtų gražu ir leidinuką išleisti, tačiau reikėtų rašyti projektą, o tam laiko nuo pamokų bei mokinių nebelabai ir belieka.

Laiko nelabai belieka ir savai kūrybai, saviems darbams. „Kartais per tuos 30 metų pagalvoju: ar teisingai pasirinkau? Gal reikėjo daugiau laiko skirti savo kūrybai? O gal po artėjančio jubiliejaus pradėsiu kurti? Bet – tapyba yra prabanga, priemonės nepigios. Nors tapo net namų šeimininkės.

Tačiau persiorientuoti be galo sunku. Ko gero, gal ir neįmanoma. Aš tiesiog suaugau su pedagogine veikla, su savo vaikais“, – pasidalijo abejonėmis L.Moncevičienė.

Koks svarbiausiais mokytojos patarimas norinčiam tapti dailininku? „Vaikams kartoju: jeigu tavo siela gera, švari, jeigu nesi piktas, nesi liūdnas, tik tada gali kurti. Nes visi negerumai persiduoda paveikslui. Jis taip pat turi energetiką, tad su paveikslais reikia elgtis labai atsargiai. Tačiau vaikų paveikslai – jie nuostabūs. Juk vaiko siela – tokia tyra, tokia skaisti, dar be jokio pykčio, ir jų piešiniuose, paveiksluose tai atsispindi, jie spinduliuoja gerąją energiją. Kaip būtų gražu Palangoje įkurti vaikų paveikslų galeriją – mini galerija, kurią mes turime Pradinėje mokykloje, per maža“, – vėl suspindi L.Moncevičienės akys.