Laiko tėkmė atskleista rūbų kolekcijoje

Vieno kurorto abituriento viltys ir svajonės

Šeštadienį, švenčiant Palangos senosios gimnazijos jubiliejų, vyko didžiulis renginys. Jame jauni žmonės ne tik dainavo, šoko ar grojo, bet ir pristatė savo kurtas drabužių kolekcijas. Vienas iš jų – gimnazijos abiturientas Tomas Bondarevas.

Svajonės realizavimas
Vaikinas atskleidė, jog šis renginys, kuriame pasirodė ir jo sukurta rūbų kolekcija, yra jo vienos svajonės realizavimas. „Anksčiau man nėra tekę patirti tokio didelio malonumo, kaip drabužių kolekcijos kūrimas. Tačiau visada svajodavau apie tai, piešdavau rūbų eskizus“, – kalbėjo abiturientas.
Kolekcijų šioje gimnazijos jubiliejaus šventėje tikrai būta nemažai, net apie dešimt. Tad kuo T. Bondarevo sukurta rūbų kolekcija išsiskyrė iš kitų kolekcijų, pristatytų šventėje? „Manau, mano sukurti drabužiai išsiskyrė formų bei modelių įvairumu, blizgiomis spalvomis. Jie apėmė retro, modernius bei šiuolaikiškus stilius. Kolekcijos originalumas atspindi stilizuotų uniformų kaitą mokyklose nuo 1930 metų iki pat ateities laikų. Šioje kolekcijoje aš nekūriau robotų. Kūriau normalius žmones, vilkinčius elegantiškus bei grakštumą išreiškiančius rūbus, – pasakojo vaikinas. – Praėjusiais metais, kai kūriau modelius metiniam darbui, pagal mokyklos reikalavimus, jie turėjo būti susiję su Palangos senąja gimnazija. Tai gana suvaržė mano kūrybiškumą, tačiau aš vis tiek stengiausi stilizuotai, savaip, perteikti mokyklinių uniformų kaitą. O kai nusprendžiau dalyvauti Palangos senosios gimnazijos devyniasdešimties metų jubiliejaus renginyje, turėjau sujungti abi kolekcijas, kuriose atsispindėtų laiko tėkmė, ir pavadinau ją UNI – form. UNI – tai unikalumas, įvairumas, daugiapusiškumas, form – tai forma, taip pat ir uniforma. Kolekcijoje dominavo blizgios spalvos, sidabrinė, auksinė, juoda bei balta. Tamsiomis spalvomis bandžiau perteikti paslapties atspalvį“.

Teko padaryti ir nemažai klaidų
O kiek laiko užtruko sukurti šią kolekciją? „Viską kūriau ne iš karto. Praėjusiais metais sukūriau du modelius. Šiais metais dar sukūriau keturis, – pasakojo abiturientas. – Kuriant sunkiausia buvo atrasti laiko užimtoje kasdieninėje rutinoje, taip pat priprasti dirbti siuvimo mašina bei iš anksto numatyti, kaip viena ar kita medžiaga, dažai, karkasai, daro įtaką vieni kitiems“. Vaikinas taip pat neslėpė, jog kuriant šią kolekciją teko padaryti ir nemažai klaidų.
Jis atviravo, kad modelių, pristačiusių jo kolekciją, ieškoti ilgai neteko. „Stengiausi atrasti aukštesnių ir lieknų merginų. Reikėjo atsižvelgti į jų charakterį, sužinoti, ar jos drąsios, ar sugebės pasitikinčios savimi žengti podiumu. Šios šešios merginos tikrai noriai sutiko padėti, jos visos man yra gerai pažįstamos“, – pasakojo gimnazistas.

Žingsnis į ateitį
„Ši kolekcija buvo mano žingsnis į ateitį, – sakė vaikinas, atviravęs, jog savo ateitį žada sieti su dizainu. – Norėčiau, kad mane kas nors pastebėtų. Tikiuosi, kad man pavyks įstoti kur nors, kur galėčiau save išreikšti per meną. Būtų be galo smagu, jei ir toliau galėčiau kurti kolekcijas“.
O kur, jau pasibaigus šiai kolekcijai, pateks šie drabužiai? „Labai norėčiau, kad tie drabužiai kur nors būtų eksponuojami, jog būtų sudėti ten, kur juos kas nors pamatytų, – sakė gimnazistas. – Deja, aš neturiu tokių galimybių. Todėl tikriausiai teks modelius išmesti, ko labai nenorėčiau, arba reiks atrasti tokią vietą, kurioje būtų įmanoma tuos modelius laikyti. Šie drabužiai nėra skirti nešiojimui kiekvieną dieną. Nešiojamą rūbą tu gali padėti, jį išlyginsi ir viskas bus gerai, galėsi toliau nešioti. O šiuos rūbus – jei sugadinsi bent kelias detales, reikės išmesti“.

Menas lydi nuo pat mažumės
„Vaikystėje turėjau draugų, kurie tikrai labai gerai piešė ir aš su baltu pavydu žiūrėdavau, kaip jie piešė, kopijuodavo įvairius paveikslėlius – tai paskatino mane piešti. Aš piešiau, piešiau, iš pradžių man nelabai sekėsi, tačiau stengiausi vis tobulinti savo piešimą ir laikui bėgant mano ranka išsilavino ir aš pradėjau gana neblogai ir pats piešti, smulkmeniškai atidirbti visas detales. Visada namuose bandydavau vis naujas meno technikas. Žiūrėdavau įvairias garsias madų šou laidas ir galvodavau, kaip ten smagu, kokia didžiulė šlovė atitenka dizaineriams, kildavo mintys, kaip jam taip pavyksta, pagalvodavau, kad norėčiau ir aš sukurti kolekciją, ir aš galėčiau sukurti net geresnes negu matau televizijos ekrane. Mąsčiau, kad aš turiu įrodyti visiems, kad galiu kurti“, – apie tai, kaip pradėjo „draugauti“ su menu, pasakojo vaikinas.
O gal T. Bondarevui tenka savo patarimais, susijusiais su stiliumi, pasidalinti su draugais bei draugėmis? Vaikinas pasakojo: „Jeigu manęs paprašo, aš visada galiu pasakyti savo nuomonę. Tačiau jeigu neprašo, aš tikrai jos neišreiškiu. Aš nemėgstu sakyti neigiamų dalykų. Artimoms draugėms aš galiu atvirai pasakyti ir kas yra gerai, ir kas yra blogai jų stiliuje, nebijodamas jų reakcijos. Draugės, kurios supranta, jog man patinka mada, atsižvelgia į mano patarimus. Tačiau yra ir nemažai tokių, kurios nėra pratusios, kad vaikinas geriau negu jos žinotų, kaip reikia apsirengti“, – pastebėjimus išsakė abiturientas.

Svarbiausia pačiam pradėti kurti
„Pagalvojau, jog dauguma jaunų žmonių, besiruošiančių tapti dizaineriais, stengiasi kuo geriau žinoti garsiųjų dizainerių vardus ir pavardes. Mano nuomone, kad galėtum kurti – viso to nereikia. Nebūtina žinoti, kaip vyksta mada, kokie yra garsūs dizaineriai, svarbiausia – pačiam pradėti kurti. Jeigu kas nors tavęs paklaustų, ar tu žinai vieną arba kitą dizainerį, o tu nežinai to vardo – tai visai nėra problema ar kliūtis, neleidžianti tau kurti, tobulėti“, – kalbėjo vaikinas.
T. Bondarevas pabrėžė, jog svarbiausia yra pačiam mėginti kurti ir nepasiduoti, jei kas nepavyksta. „Mano kolekcijoje buvo daug visokių nesklandumų. Buvo tokių akimirkų, kai ir nuo drabužių atlipinėjo detalės, ir ne viskas iškart susisiūdavo. Iš pradžių man buvo gana sunku siūti su siuvimo mašina, bet paskui įpratau ir man net pradėjo patikti“, – atskleidė dvyliktokas.
Vaikinas, paklaustas, kas jam sukelia kūrybinį įkvėpimą, sakė: „Net neturėdamas idėjos aš galiu pradėti kurti. Bekuriant atsiranda naujų idėjų ir jos generuojasi. Svarbiausia kažką kurti, nes jei nekursiu, idėjų ir neatsiras“.
Patyrė patį nuostabiausią jausmą
„Kai jau pradėjo groti muzika, kai jau reikėjo eiti į sceną, tada pradėjo smarkai plakti širdis. Jaučiau labai daug emocijų. Kai reikėjo išeiti kaip šios kolekcijos dizaineriui – jaučiau patį nuostabiausią jausmą, taip pat buvo be galo gera išgirsti tiek daug plojimų, – apie tai, kaip jautėsi kolekcijos pristatymo metu, pasakojo T. Bondarevas. – Po kolekcijos sulaukėme gana nemažai pasveikinimo žinučių, jautėme tikrai didelį palaikymą. Mes šokinėjom iš laimės“.
O iš kur T. Bondarevas gavo medžiagų, detalių, lėšų šiai kolekcijai sukurti? „Niekas manęs nerėmė, savaitgaliais dirbu, todėl pats užsidirbau pinigų, reikalingų šiai kolekcijai. Dauguma, žinojusiųjų apie tai, galvojo kad čia nesąmonė, kad vėliau aš išmesiu sukurtus drabužius. Bet aš vis tiek manau, kad tokie kostiumai turi savo išliekamąją vertę“, – sakė vaikinas.
 

Liko dėkingas
T. Bondarevas pabrėžė, jog yra keletas žmonių, kuriems jis norėtų išreikšti savo padėką. „Labai norėčiau padėkoti savo tekstilės mokytojai Meilei Bukytei, kuri man parodė, kaip ir nuo ko reikia pradėti siūti. Dar norėčiau padėkoti dailės mokytojai Daivai Stonkuvienei už pagalbą ir už tai, kad ji leido mums pasirodyti, Aistei Baužytei, kad sutiko atvažiuoti ir sukurti merginoms šukuosenas ir makiažą. Taip pat labai dėkoju savo modeliams: Skaistei Domarkaitei, Raimondai Stankutei, Kristinai Petrošiūtei, Eglei Stonkutei, Justinai Bernytei, Gabijai Venskutei – juk jeigu nebūtų jų, tai ir niekas nebūtų demonstravęs mano sukurtų drabužių“, – sakė T. Bondarevas.

„Palangos tiltas” vykdo Spaudos, Radijo ir Televizijos rėmimo fondo projektą „Mes – Baltijos jūros vaikai”.