Krizė Anglijoje: kapitalizmo galo niekaip nematyti..

„Klausyk, seni, girdėjau, kad pas jus baisi krizė? Skelbiama, jog daugybė emigrantų Anglijoje netenka darbų, masiškai mažėja darbo vietų. Jei pas jus baisu, gal tau atsiųst lietuviškų lašinių, konservų?“ –prisimenu, prieš kiek laiko skambindamas manęs klausė draugužis. Klausydamas ir skaitydamas tautinės spaudos trimituojamų kone kasdienių naujienų apie į krizės nasrus papuolusius vargšus lietuvių emigrantus Anglijoje, nejučiomis prisimindavau nacių propagandistų kartotą aksiomą: daugybę kartų pakartotas melas virsta „tiesa“. Susidarydavo įspūdis, jog Lietuvą tuojau pat plūste užplūs reemigravę tautiečiai, tautinių mokyklų koridoriuose masiškai lakstys „juodukai“ ir „babajukai“, o vietinių darbo biržų duris varstys bet kokio darbo ieškantys sugrįžėliai.

Ar tikrai tokia baisi krizė svečioje šalyje, kokia ji piešiama savoje šalyje? Kokia ta krizė Anglijoje, vienoje stipriausių industrinių valstybių pasaulyje, lietuvio akimis?

 Globalios krizės žaizdas jaučia ir didelės, ir mažos ekonomikos. Iš tiesų, ir Anglijoje sumažėjo darbo vietų: naujai atvykstantiems tautiečiams tenka paieškoti darbo nuosekliau, nei tai būdavo prieš penketą metų. Itin išrankiems ir ieškantiems darbo pagal specialybę kvalifikuotiems specialistams prieš atvykstant tenka gerokai pamiklinti liežuvį, nes anglų darbdaviai nekalbančių angliškai nebenori.  Atėjusi naujoji torių vyriausybė  ėmėsi taupymo politikos: karpo reikalingas bei ne visai reikalingas socialines išmokas. Štai vaiko pašalpų neteko tokia turtinga futbolo žvaigždės Deivido Bekhemo daugiavaikė šeima: nepaisant sąskaitose gulinčių šimtų milijonų, ši šeima pagal ankstesnę tvarką gaudavo kelių šimtų svarų pašalpą savo vaikams išlaikyti. Šalyje pakilo mokesčiai, pradedant pridėtiniu vertės mokesčiu bei automobilio metiniu draudimu ir baigiant privalomu mokesčiu britų visuomeniniam transliuotojui – garsiajai BBC. Ženkliai pakilo mokesčiai už studijas aukštosiose mokyklose. Šis konservatorių bei liberalų demokratų koalicinis sprendimas itin papiktino britų visuomenę, mat priešrinkiminiuose pažaduose liberalai demokratai pasisakė už bet kokio mokesčio aukštajam mokslui panaikinimą. Tačiau ko tik nepadarysi dėl valdžios – vardan koalicijos Parlamente libdemai iš esmės pakeitė nuomonę. Revoliucingiausi visuomenės sluoksniai surengė masinius protestus, langų daužymus Londone bei peticijų rašymus naujajai vyriausybei. Pati garsiausia šio maišto „auka“ tapo princo Čarlzo automobilis, kurį suniokojo protestuotojai.

Kaip atsiliepė ši krizė eiliniam vidutinės darbo klasės britų mokesčių mokėtojui? Vietoj bankrutavusių trijų parduotuvių centrinėje miestelio dalyje atsiranda keturios naujos. Vietoj trijų atostogų Portugalijoje, Ispanijoje ar Pietų Prancūzijoje per metus tenka rinktis dvejas. Firminio garderobo atnaujinimas keturis kartus per metus „sumažintas“ iki trijų kartų ir panašiai. Retas darbo netekęs britas eis dirbti agentūrinį darbą už mažiau nei 60 svarų dienos atlyginimą – juo labiau, jeigu jis yra kvalifikuotas specialistas. O jei ir padirbs nekvalifikuotą darbą, tai tik tol, kol grįš į savas vėžias. Kaimynas anglas neseniai skundėsi, kaip jam sunku dirbti darbą už mažiau nei 600 svarų per savaitę  – būtent jis tiek uždirbdavo „į rankas“ prieškriziniu laikotarpiu, dirbdamas mūrininko darbą. Pensininkai ir studentija, pažeidžiamiausi socialiniai sluoksniai, vis dar gali tikėtis palankaus valstybės požiūrio į juos bei pagalbos net krizės laikotarpiu. Pietinių Europos valstybių kurortai pilni anglų pensininkų, kurie čia leidžia dienas laikinai arba įsikuria pastoviam laikui. Visą gyvenimą sąžiningai dirbęs, darbdaviui bei valstybei jėgas atidavęs darbuotojas nesulaukia įstatyminių  „naktinių siurprizų“ iš valdančiųjų – pagarba senatvei šioje visuomenėje svarbesnė už biudžeto skyles. Studentai iš dalies atleidžiami nuo atitinkamų mokesčių, suteikiama įvairių privilegijų. Pavyzdžiui, jie gali lengvatinėmis sąlygomis įsigyti nešiojamus kompiuterius, labai pigiai prenumeruoti autoritetingą savaitraštį „The Economist“ ir t.t.

Sakoma, jog visos krizės prasideda žmonių galvose. Ko mums galima pasimokyti iš anglų – tai gebėjimo atspariai, be panikos bei suirutės kovoti su ekonominiais sunkumais, ir ne tik jais. Tai – menas, kurio išmokstama per kelias kartas. Ir kompetencija bei sveika nuovoka, kurių kartais akivaizdžiai pritrūksta mūsų valdžiai. Kuomet dar 1960 – aisiais tuometis Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinis Sekretorius Nikita Chruščiovas desperatiškai dievagojosi, jog Tarybų sąjunga pavyks ir pralenks „kapitalistus“, po pusės šimto metų šį posakį galima traktuoti kaip nevykusį laikmečio juoką.

Šiandien ne vienas tautietis, gyvenantis Vakarų Europoje, gali drąsiai teigti – kapitalizmo pabaigos nematyti....