Kretingiškių nuotrauka įminė Klaipėdos kapinių paslaptį

Palangos tiltas, 2022-01-21
Peržiūrėta
2106
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Klierikai džiaugiasi reta proga pabūti prie Baltijos jūros Kuršių nerijoje. 1935–1936 m. Centre – Jonas Petraitis. Autoriaus archyvas
Klierikai džiaugiasi reta proga pabūti prie Baltijos jūros Kuršių nerijoje. 1935–1936 m. Centre – Jonas Petraitis. Autoriaus archyvas

Išlikusios senovinės fotografijos – svarbi mūsų istorinio paveldo dalis – dar ir šiandien padeda atskleisti ne vieną išnykusių pastatų, sunaikintų paminklų, istorinių įvykių, žinomų asmenybių ir kitas paslaptis.

Kretingos pranciškonų gimnazijos Šv. Antano kolegijoje prieškariu besimokiusio ir kunigu-misionieriumi siekusio tapti Jono Petraičio (1916–1992), pasirinkusio vienuolio Ambrozijaus vardą, buvusiame archyve išsaugotose nuotraukose šiandien galime matyti ne tik šių jaunuolių kasdienybę, bet ir jų laisvalaikį, išvykas bei keliones. Kunigais ir pranciškonais pasiryžę tapti iš visos Lietuvos suvažiavę jaunuoliai Kretingoje gaudavo ne tik nemokamą vidurinį išsilavinimą, bet ir visą išlaikymą, galimybę po jos baigimo tęsti dvasinius mokslus Europos katalikiškuose universitetuose ir kunigų seminarijose. Jie, besimokydami Kretingoje, iš savo gimnazijos bendraamžių išsiskyrė tuo, kad, kaip ir pranciškonai vienuoliai, nešiojo abitus ir gyveno gimnazijos bendrabutyje, kur vidaus tvarką prižiūrėjo jų vyresnieji broliai. J. Petraitis po išeitų dvasinių mokslų Italijos sostinėje Romoje kunigu ir vienuoliu vis dėlto netapo. Pasirinkęs pasaulietišką gyvenimą, sovietiniais metais nuo 1945 m. dirbo pedagogu įvairiose Kretingos švietimo įstaigose ir apie savo prieškarinę veiklą, siekiant kunigystės, neprasitardavo net ir artimiausiems draugams ar bičiuliams.

Šv. Antano kolegijos klierikų ir pranciškonų vienuolių išvykos į Kuršių neriją nuotraukose išsiskyrusi viena neogotikinio paminklo fotografija, kuri kaip ir nesusijusi su šia išvyka, buvo užmiršta ir beveik dešimtmetį ramiai gulėjo autoriaus fotoarchyve, nors ji vėliau pasirodė esanti pati vertingiausia. Laikas – geriausias žmonių, jų nuveiktų darbų ir istorijos vertintojas – savaip pakoreguoja senų fotografijų ir jose įamžintų asmenybių svarbą.

Šiandien dažnai paminklo ar pastato fone įsiamžinęs žmogus, jei jis yra nežinomas, mums gali būti visai nesvarbus. Svarbus pats objektas, ypač, jei jis yra išnykęs ar neatpažįstamai pasikeitęs. Neretai pati, kaip ir iš pavyzdžio, nereikšmingiausia fotografija po kiek laiko gali tapti pačia svarbiausia. Fotografas mėgėjas išvykos į Kuršių neriją metu, apie 1935–1936 m., įamžino iškylautojus, besidžiaugiančius jūra ir saule, pakelyje jų sutiktą Lietuvos karinių pajėgų laivą „Antanas Smetona“ ir pačius juos, plaukiančius laivu Kuršių mariose Klaipėdos Smeltėje įsikūrusio celiuliozės fabriko fone. Ši nuotrauka išsiskiria savo subtiliu humoru, nes joje 1920 m. pastatyto aukščiausio Klaipėdoje pramoninio rūkstančio kamino fone įamžinta papiroso dūmą traukianti prieškarinėje Lietuvoje žinoma asmenybė – 1934 m. į Kretingą iš lenkų okupuoto Vilniaus krašto atvykęs filosofijos daktaras, kunigas, visuomenininkas, pedagogas, literatas Vincas Zajančkauskas (1884–1956), tapęs vienuoliu ir pasirinkęs vienuolio Boneventūros vardą. Mokytojavęs Kretingos pranciškonų gimnazijoje ir kelerius metus (1937–1940) buvęs jos direktorius, išlikusiose fotografijose, nepriklausomai nuo jose užfiksuotų įvykio ir vietos, įamžintas visada linksmas ir besišypsantis. Jis nebuvo asketas, mielai dalyvaudavo įvairių organizacijų ir privačiuose vakarėliuose, ten išlenkdavo ir taurelę, o, kaip matyti nuotraukoje, užtraukdavo ir papiroso dūmelį.

Parplaukę laivu į Klaipėdą, išvykos dalyviai aplankė ir miestą, užsuko į senąsias kapines.

Klaipėdoje 2020 m. išleistoje knygoje „Klaipėdos senųjų kapinių istorijos“, kurioje publikuojamas Gyčio Tiškaus 1956 m. nupieštas nežinomo Klaipėdos kapinių paminklo piešinys, sukėlė prisiminimus, kad šis paminklas galėjo būti užfiksuotas kretingiškių išvykos į Kuršių neriją metu, nors piešinyje jis buvo be viršutinės jo dalies – bokštelio. G. Tiškus (1934–2008), dailininkas ir architektas, Klaipėdoje 1953 m. baigęs vidurinę mokyklą, po architektūros studijų Kauno politechnikos institute, 1959–1961 m. dirbo Kretingos rajono architektu. Savo archyve rastą paminklo nuotrauką nusiuntus Klaipėdos skulptūrų parko sutvarkymo bendraautoriui Kęstučiui Mickevičiui, laukė malonus atradimas. Perskaičius joje paminklo užrašą vokiečių kalba, paaiškėjo, kad tai žinomo XIX a. Klaipėdos mecenato Christiano Vollrado Schlevio (1795–1870) antkapinis paminklas. Įžymiausio Klaipėdos istoriko Johano Zembrickio (Johannes Sembritzki, 1856–1919) raštuose Ch. Schlewies (Kristianas Šlevis) minimas kaip vienas iš nedaugelio Klaipėdos miesto mecenatų, po savo mirties jo reikmėms palikęs 90 tūkst. 257 talerių turtą, iš kurio 7 tūkst. buvo sumokėti kaip palikimo mokesčiai. K. Šlevis buvo pirklys ir laivų savininkas, gyvenęs Liepų alėjos 23-iame name. Šiuo metu tai prie Liepų g. 11 iš vakarinės pusės prijungtas namas. Jo paliktas turtas buvo panaudotas Ilgajam turgui, pavadintam Schlewies gatve, išgrįsti ir sutvarkyti bei suformuoti 1 tūkst. talerių kapitalą joje įrengtai promenadai ir pasodintam sodeliui prižiūrėti. Iš šio palikimo 1871 m. buvo padengtos laidojimo rūsių miesto Vitės kapinėse atstatymo išlaidos. 1873 m.

1 tūkst. 187 taleriai buvo sumokėti už paminklo K. Šleviui pastatymą Didžiosiose kapinėse ir už nutekamojo griovio Zandvėre įrengimą. 1 tūkst. 900 talerių paskirta į karą išėjusių kareivių žmonoms šelpti, kareivių siuntiniams ir pan. 1876 m. apie 20 tūkst. talerių sunaudota perstatant miesto rotušę, galiausiai likutis – naujam Biržos tiltui. Apatinė jo dalis buvo užbaigta 1878 m. birželio mėnesį, bet teko pertvarkyti geležinę pasukamojo tilto konstrukciją, todėl naujasis tiltas susisiekimui atidarytas tik 1880 m. lapkritį. Kaip rašė J. Zembrickis, K. Šlevis buvo vienas iš nedaugelio klaipėdiečių mecenatų, kurie nusipelnė amžinos pagarbos ir atminimo. Lietuvai atgavus Klaipėdos kraštą, netoli uosto buvusi Schlewies gatvė pradėta vadinti lietuviškai Šlevio vardu. Šioje gatvėje 15-uoju numeriu pažymėtame name 1928–1939 m. gyveno būsimojo garsaus Lietuvos kompozitoriaus Eduardo Balsio (1919–1984) šeima, po Klaipėdos krašto aneksijos 1939 m. persikėlusi gyventi į Kretingą. Pokario metais Šlevio gatvės pavadinimo neliko, išliko tik šiaurinė gatvės ruožo dalis dabartinėje Gulbių gatvėje. Visą K. Šlevio antkapinį paminklą vaizduojančios prieškario nuotraukos atradimas – džiugi žinia ne tik Klaipėdos skulptūrų parko sutvarkymu besirūpinantiems klaipėdiečiams, nes dabar nebeliko kliūčių originalaus paminklo atstatymui, juolab kad nustatyta ir buvusi jo vieta prieš kapinių sunaikinimą sovietmečiu.

Norisi tikėti, kad klaipėdiečiai sugebės atlyginti skriaudą savo miestui nusipelniusiam mecenatui K. Šleviui, atstatant ant jo kapo neogotikinį paminklą, kuris papuoštų buvusias miesto kapines, ir tai būtų gera repeticija prieš laukiantį gerokai rimtesnį darbą – neogotikinės Šv. Jurgio bažnyčios atstatymą. Ir tada šis paminklas simboliškai prisijungtų prie čia esančių Klaipėdos miesto mecenatų ir filantropų Juliaus Liudviko Vynerio (1795–1862) ir Hermano Gerlacho (1846–1913) šeimos antkapinių paminklų, ir būtų džiugu, kad prie jo atstatymo galėjo prisidėti ir kretingiškiai.

Romualdas BENIUŠIS

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Siekiant užtikrinti eismo saugumą bei patogumą Vėlinių savaitgalį, nuo spalio 31 d. 15 val. iki lapkričio 3 d. 20 val. keičiama transporto priemonių eismo organizavimo schema prie Palangos miesto kapinių -  laikinai įvedamas vienos krypties eismas  nuo Klaipėdos pl. link Vytauto g.


Nuo senų laikų kretingiškiai suprato, kad sportas – ne tik sveikata, bet ir puikus būdas laisvalaikiui leisti. Mus pasiekusiose tarpukario nuotraukose jie džiaugiasi ne tik vasaros, bet ir žiemos sporto malonumais, ko mes šiandien jau beveik nebeturime.


Atsižvelgiant į tai, jog Vėlinių savaitgalį smarkiai suintensyvėja automobilių eismas prie kapinių, bei siekiant užtikrinti visų eismo dalyvių saugumą, nuo spalio 31 d. 15 val. iki lapkričio 2 d. 20 val. laikinai keičiama eismo schema prie Palangos miesto kapinių.


Šiemet 110-ąjį jubiliejų švenčianti puošniausia Lietuvoje Kretingos II senųjų kapinių tvora su dviem aukščiausiais šalyje kapinių vartais iki šiol džiugina Vilniaus gatve einančius ar kapines lankančius žmones, ir tik retas žino, kad jų autorius – lenkų kilmės architektas statybos inžinierius ir pedagogas Juozapas Padlevskis (Jozef Padlewski, 1863–1943).


Palangoje baigtas įgyvendinti kapinių plėtros projektas – esama kapinių teritorija buvo sutvarkyta ir pritaikyta laidojimo vietoms tarp Laidojimo namų, senųjų kapinių bei kapinių šiaurinėje pusėje.  


Išlikusios senovinės fotografijos – svarbi mūsų istorinio paveldo dalis – dar ir šiandien padeda atskleisti ne vieną išnykusių pastatų, sunaikintų paminklų, istorinių įvykių, žinomų asmenybių ir kitas paslaptis.


Vėlinių savaitgalį keičiama eismo organizavimo schema prie Palangos miesto kapinių. Nuo spalio 29 d. 15 val. iki lapkričio 2 d. 21 val. prie Palangos miesto kapinių galios vienos krypties eismas nuo Klaipėdos pl. link Vytauto g. Automobilių stovėjimas numatomas įvažiavus į kapines iš Klaipėdos pl. dešiniajame kelkraštyje iki Vytauto g. ir Klaipėdos pl. kelkraštyje.  Palangos m. sav. info


Naujausias pamišimas tarp žmonių yra būtent apsipirkimas internetu. Tiesą sakant, tai nėra tik pamišimas: veikiau tai rodo vartotojų elgesio pokyčius. Žmonės nuolat naršo internete, kad galėtų kažką įsigyti. Jie tiesiog lankosi internetinėse svetainėse, kad rastų norimų ar įdomių produktų.


Kodėl nėra tualetų prie senųjų kapinių?

"Palangos tilto" informacija, 2019 08 23 | Rubrika: Skundų dėžutė

Užėjusi į PT redakciją, ponia Zita pasiskundė, kad prie senųjų miesto kapinių nėra jokio tualeto. „Yra tik rodyklė, nurodanti naudotis tualetu laidojimo namuose, bet tai – nepatogu, ypač senjorams,“ – sakė palangiškė.


Lapkričio mėnuo – ne tik lapų kritimo metas, bet ir vėlių mėnuo. Nuo seno susiklostė tradicija artimųjų amžino poilsio vietą sutvarkyti dar iki Vėlinių, o per jas puošti kapus gėlėmis bei uždegti žvakutę. „Pasirūpinkime ir apleistais kapais“, - ragina kapinių prižiūrėtoja Liudmila Palčikova.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius