Kretinga nuo Pelėdos kalno

Nuo senų laikų keliaujantieji į Kretingą nuo Klaipėdos ir Palangos atsidurdavo ant Pelėdos kalno, kur susikerta iš ten ateinantys keliai, nuo kurio atsiverdavo miesto, išsidėsčiusio Akmenos upės slėnyje, panorama.

Nenuostabu, kad seniausioje išlikusioje apie 1888 m. darytoje Kretingos miesto nuotraukoje Palangoje gyvenusi ir dirbusi pirmoji Lietuvos moteris fotografė Paulina Mongirdaitė (1865–1924) ir įamžino miesto panoramą nuo Pelėdos kalno. Joje matyti malūno link tekanti užtvenktos Akmenos upės atšaka, nuo tilto į Pelėdos kalną kylantis vieškelis ir jos kairiajame krante išsidėstę pastatai, virš kurių iškilę katalikų, pravoslavų ir evangelikų liuteronų bažnyčių bokštai, bylojantys, kad Kretingoje tuo metu draugiškai sugyveno įvairių tautybių ir tikėjimų žmonės. Evangelikų liuteronų bažnyčia šioje nuotraukoje kitokia, negu yra šiandien, nes čia įamžintoji sudegė per 1889 m. gaisrą, kai dabartinė buvo pastatyta 1899 m.

P. Mongirdaitė netrukus po savo meninės fotografijos salono Palangoje atidarymo geros kokybės ir meninės vertės nuotraukomis patraukė Palangoje savo vasaros rezidenciją turėjusio Kretingos dvaro valdytojo grafo Juozapo Tiškevičiaus (1831–1891) dėmesį – grafas pakvietė ją tapti rūmų fotografe.

Taip ji 1890–1892 m. parengė 49 fotografijų albumą „Kretynga“, fotografavo Kretingos dvarą, jo gyventojus, dvaro parką, tvenkinius. Fotografė į Kretingą užsukdavo ir vėliau, iki 1912 m., įamžinusi miestelio vėliau ugnies ir karų sunaikintus vaizdus. Turgaus aikštė, pravoslavų cerkvė, dvaro rūmai, jo parkas, tvenkiniai, gatvės, katalikų bažnyčia ir jos vidaus interjeras, pranciškonų vienuolynas ir kiti Kretingos vaizdai išliko jos fotografijose ir išleistuose atvirukuose, kurie, naudoti kaip atvirlaiškiai, pasklido po platųjį pasaulį ir taip garsino šį pajūrio miestelį.

XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Rytų Prūsijoje suklestėjus atvirukų leidybai, kuria užsiėmė Klaipėdoje ir kituose šios šalies miestuose gyvenę fotografai ir leidėjai, neaplenkė ir prie pat Rusijos–Prūsijos sienos įsikūrusios Kretingos.

Jų dėmesį Kretingoje, kuri vokiškai buvo vadinama Russich Krottingen (rusų Kretinga), kai kitoje sienos pusėje įsikūręs Kretingalės miestelis buvo vadinamas Deutch Krottingen (vokiečių Kretinga), taip pat patraukė nuo Pelėdos kalno atsiverianti miesto panorama. Išlikusi XX a. pradžioje daryta atviruku išleista Klaipėdoje, Roberto Šmito (Robert Schmidt) leidykloje, kurią 1899 m. įsigijęs Ričardas Kripsas (Richard Krips), išsaugodamas tradiciją, nepakeitė jo pavadinimo, nuo Pelėdos kalno daryta Kretingos panoraminė nuotrauka, kurioje, be trijų bažnyčių bokštų, matomas ir žydų sinagogos pastatas. Vystantis geležinkeliams, kai žmonės galėjo daugiau ir greičiau keliauti, išpopuliarėjo Rytų Prūsijos miestų ir vietovių atvirukai, kuriuos žmonės siųsdavo iš aplankytų vietų savo draugams, pažįstamiems, giminėms ir artimiesiems. Tokių atvirukų buvo galima įsigyti leidyklų ir privačių asmenų knygynuose, ir jie kainavo nedaug. Atvirukas su XX a. pradžios Kretingos panorama, kurioje katalikų bažnyčia įamžinta dar iki 1908 m. rekonstrukcijos buvusiu bokštu, Klaipėdoje, o gal ir Kretingoje, buvo prekiaujama ir Klaipėdos kraštui 1923 m. susijungus su Didžiąja Lietuva. Autoriaus archyve saugomas atvirukas, 1930 m. balandžio 13 d. iš Klaipėdos buvo išsiųstas į Vokietiją su prie jo priklijuotu 15 centų vertės pašto ženklu. Jo siuntėjas buvo išsilavinęs ir kruopštus žmogus, nes tekstas atspausdintas rašomąja mašinėle, kas atvirlaiškiuose sutinkama gana retai. Per pirmąjį pasaulinį karą į Lietuvą kartu su Vokietijos kariuomene atvyko ir profesionalūs fotografai, fotografavę Lietuvos miestus, miestelius, ir šias nuotraukas išleisdavę atvirukais.

Karo lauko paštu keliavę atvirlaiškiai 1915–1918 m. vokiečių kariams Lietuvoje buvo vienintelis ir patikimas būdas perduoti žinias apie save artimiesiems ir draugams, todėl jų su Lietuvos vaizdais buvo išleista keli tūkstančiai. Tarp jų ir šiandien žinomi du Kretingos atvirukai, apie 1915–1916 m. išleisti Berlyne įsikūrusioje Oto Albrechto (Otto Albrecht) leidykloje, viename jų įamžinta karo sugriauta miesto centro dalis, kai kitame – Kretingos miesto panorama, kurią fotografas įamžino iš taško, kiek toliau į šiaurę nuo Pelėdos kalno. Jame matyti ne tik miesto panorama su 1908 m. įrengtu nauju mediniu, įrėmintu 4 šoniniais bokšteliais, katalikų bažnyčios bokštu, bet ir dar neužstatytas dešinysis Akmenos upės krantas su retais medžiais, elektros stulpais ir pievoje besiganančia karve. Autoriaus archyve saugomas atvirlaiškis, parašytas lenkų kalba, iš Kretingos į Vokietiją buvo išsiųstas 1927 m. spalio 31 d., tad tikėtina, kad jais buvo prekiaujama ir po šalies nepriklausomybės atkūrimo. Kretingos panoramines nuotraukas nuo Pelėdos kalno ir jo apylinkių buvo pamėgę ir vėliau Kretingoje dirbę profesionalūs fotografai ir mėgėjai. Nuo jo atsiveriantis panoraminis Kretingos vaizdas su Akmenos upės užtvankos, 1828 m. pastatyto tilto, sujungusio abu upės krantus, vaizdais iki šiol primena senąją Kretingą, kurios dalies netekome per 1941 m. birželio mėnesio gaisrą, sunaikinusį didžiąją dalį miesto centro. Iki mūsų dienų išlikusiose nuotraukose įamžinti XX a. 3-jame deš. prie Akmenos upės užtvankos medelius sodinantys Kretingos progimnazijos moksleiviai, taip pat 1925 m. į Kretingą ekskursijon atvykę Klaipėdos muzikos mokyklos moksleivių ir dėstytojų delegacija, kuri bendroje nuotraukoje įsiamžino kartu su vietos futbolo mėgėjų komanda ir kt.

1956–1957 m. nuo dabartinės J. Basanavičiaus g. skardžio darytoje nuotraukoje matomi abiejuose ištvinusios upės krantuose stovėję namai ir miesto centro panorama, kuri šiandieną neatpažįstamai pasikeitusi. Taip pat pasikeitęs ir aukštais medžiais apaugęs Pelėdos kalnas, jo apylinkės, Akmenos upės pakrantės, Kretingos miesto centras. Tad tuo vertingesnės ir brangesnės išlikusios istorinės fotografijos – Kretingos miesto istorijos ir jo raidos liudytojos.

Romualdas BENIUŠIS