Kovo 11-ąją lietuviams grąžino Krymo okupacija

Pastaraisiais metais formalia valstybine švente virtusi ir pakankamo visuomenės dėmesio nesulaukdavusi Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena šiemet išgyveno tikrą patriotinių jausmų renesansą.

Dvidešimt ketvirtą kartą švenčiama Kovo 11-oji kaip niekada mus visus priartino prie 1990 metais Lietuvoje sklandžiusios nepriklausomybės dvasios. Kai kurių jau primirštą suverenaus valstybingumo prasmę mums priminė viso pasaulio akyse vykstanti brutali Krymo okupacija.

Vladimiro Putino valdoma Rusija dar kartą įrodė esanti agresyvios Sovietų sąjungos imperijos teisių, tradicijų ir veiklos metodų perėmėja. Kovo 11-ąją per televiziją stebimi archyviniai 1990-1991 metų vaizdai stebėtinai priminė tai, kaip Ukrainos situaciją šiandien nušviečia Kremliaus kontroliuojama Rusijos žiniasklaida.

Tą kartą Lietuvoje, kaip ir dabar Kryme, buvo išprovokuoti rusakalbių mitingai, kurių metu buvo bandoma šturmuotis tuometės Aukščiausios Tarybos pastatą. Sovietų vadas M. Gorbačiovas, kaip ir apie Ukrainą kalbantys dabartiniai Rusijos vadovai, aiškino apie nacionalistų užgrobtą valdžią Lietuvoje, apie Sąjūdžio neva nepaisomą lietuvių tautos nuomonę. Kad saujelė valdžios trokštančių nacionalistų – ekstremistų lietuvių tautą nori išplėšti iš broliškos Sovietų sąjungos tautų šeimos.

Tik dabar, matydami akiplėšiškus Rusijos veiksmus Kryme ėmėme suvokti, ką iš tiesų Lietuvai reiškia priklausymas NATO organizacijai. Matydami, kaip visoms Europos ir pasaulio valstybėms stebint, Rusijos vilkas viešai doroja nuo Ukrainos bandos nuklydusią Krymo avelę, imame net abejoti, ar tokios Rusijos agresijos atveju pasaulis imtų ginti mus.

Ar NATO išdrįstų ginklu ginti užpultą Lietuvą? Ar dėl mūsų šalies saugumo ji įsiveltų gal į naują pasaulinį karą? Ar, kaip ir dabar, pasitenkintų tik „giliu susirūpinimu” ir sunkiai apčiuopiamomis sankcijomis. Pagrasinusi į Europą neįsileisti Kryme atsidūrusių Rusijos karinių dalinių generolų, Europos Sąjunga neišdrįsta užtrenkti vartų pagrindiniams Krymo okupacijos dirigentams – Rusijos prezidentui V. Putinui ir užsienio reikalų ministrui S. Lavrovui. Tiems, kurių įsakymus tie generolai ir vykdo.

Lietuvai nerimauti priežasčių yra pakankamai. Krymo okupacijos fone iš Rusijos pusės lyg tarp kitko atsklinda valstybės vadovų išvedžiojimai apie Lietuvoje esą ruoštus Ukrainos pasipriešinimo būrius, dar prieš karą Lietuvai atiduotą Vilniaus kraštą, prijungtas Baltarusijos žemes, kuriose nuo seno buvo lietuvių kaimai. Prisimintas Klaipėdos krašto sugrąžinimas Lietuvai. Ar atsitiktinai būtent dabar internete pasirodė rusakalbius provokuojanti peticija už Klaipėdos prijungimą prie Rusijos? Ar atsitiktinai taip drąsiai jaučiasi Lietuvą šmeižiantis ir Vilniaus krašte esą pažeidžiamas lenkų teises eskaluojantis V. Tomaševskis, kuris Lietuvos valdžia verčia abejoti ir visus Vilnijos rusus?

Kaip tautinės įtampos kurstymas gali pasitarnauti Rusijos imperiniams kėslams, stebime jau trečią savaitę. Pritaikius Krymo scenarijų su šūkiu „Savų nepaliekame” Rusijos armijos daliniai bet kada gali atsirasti visur, kur kaimyninių valstybių teritorijose tankiausiai yra apsigyvenę „skriaudžiami” rusai: Estijos Narvoje, Latvijos Rygoje, Lietuvos Klaipėdoje, ar Vilniaus krašte. Netgi nepaisant to, kad visos trys Baltijos valstybės yra NATO narės ir priklauso Europos Sąjungai.

Ar NATO, Europos šalys, visas pasaulis tokiu atveju kirstų per nagus agresoriui? Stebėdami vangią Europos šalių lyderių reakciją, skambius žodžius, bet baimę ko nors imtis konkrečiai, prisimindami, kaip pasaulyje buvo užsimerkta į Gruzijos teritorijų okupaciją, šiandien to garantuoti niekas nebedrįstų.

Lietuva save ramina garsiuoju NATO sutarties straipsniu, kuris visą organizaciją įpareigoja ginti užpultą savo narę. Tačiau tokio užpuolimo iki šiol nėra buvę, o šis įsipareigojimas, gali būti, yra priimtas tik dėl akių, kaip Rusijos pabauginimas. Tikintis, kad Rusija pulti NATO narės neišdrįs. Atvirai pulti gal ir ne, bet, pavyzdžiui, atstatyti tariamą istorinį teisingumą ir susigrąžinti Klaipėdą, ją prijungiant prie pokary iš Vokietijos atsiriektos Kaliningrado srities – visai įmanomas scenarijus. Pakeliui dar Klaipėdoje išvaduojant lietuvių užguitus rusus.

Neveltui sakoma, kad aplinkinius bauginantis banditas supranta tik jėgą, privengia tik stipresnio. Vakariečių mėginimą pirmiausia susitarti rusai suvokia, kaip Europos silpnumą ir ženklą, kad galima veikti toliau. Kalbos taip ir liks kalbomis, nes Europa ir visas civilizuotas pasaulis nenori karo. Keista, bet labiausiai nuo praėjusio karo nukentėjusi Rusija Kryme drąsiai žvangina ginklais provokuodama ukrainiečius įsivelti į ginkluotą konfliktą.

Akivaizdu, kad dėl Ukrainos kariauti su Rusija pasaulis neišdrįs. Atvirų karinių veiksmų būtų vengiama ir Baltijos šalių užpuolimo atveju. Tačiau Europos chuligano nesudrausminęs dabar, civilizuotas pasaulis gali išauginti banditą, kuris kada nors rusų ateis vaduoti ir į Vokietiją.

Civilizuotų tarpvalstybinių bendravimo normų nepaisančią Rusiją į kampą įmanoma pastatyti tik jai leidus suprasti, kad su tokia valstybe niekas nebenori bendrauti. Visiška V. Putino izoliacija aukščiausiame lygyje, laikinas Rusijos suspendavimas Suvienytų Nacijų Organizacijoje ir kitose tarptautinėse asociacijose, draudimas šios valstybės vadovams atvykti į vakarų pasaulį, laikinas ambasadorių atšaukimas iš Rusijos ir dvišalių santykių įšaldymas.

Taip, tai būtų grįžimas į Šaltojo karo laikus, tačiau tik taip Rusija suprastų, kad 21 amžiuje šiurkščiai okupuodama dalį suverenios valstybės padarė negerai.