Konfliktai su tėvais ir mokytojais. Kaip juos spręsti?

Nesusikalbėjimas, pykčiai, ašaros, durų trankymas – dažnas reiškinys jaunuolio gyvenime. Konfliktai vyksta ne tik su draugais, bet ir namuose ar mokykloje.

Emocijų chaosas

„Konfliktai paprastai kyla dėl nepatenkintų poreikių, skirtingų vertybių ir požiūrių. Konfliktai mūsų sąmonėje dažniausiai turi neigiamą atspalvį, tačiau yra ir teigiamų konflikto pusių – jie padeda suprasti kito mintis ir vertybes, naujai pažvelgti į save ir galiausiai pasiekti kompromisą”, – sakė vaikų psichologė Alma Želvienė.

Anot jos, ne išimtis ir paauglių konfliktai su suaugusiais ar tarpusavyje. Paauglystės laikotarpiu konfliktų gali padidėti tiek dėl pasikeitusios jaunuolio emocinės būsenos, nes jie yra nuolatiniame emocijų chaose, tiek dėl abejojimo autoritetais, stengimosi pažinti save, atrasti universalią tiesą.

Nesutarimai dėl taisyklių

Mokykloje konfliktai kyla dažniausiai dėl nepaklusimo normoms ar taisyklėms, kartais dėl negebėjimo susikoncentruoti.

„Visgi pedagogai, puikiai pažįstantys mokinius ir gebantys su jais užmegzti ryšį, retai kalba apie kilusius konfliktus. Ir ne veltui. Paauglys puikiai jaučia, kai suaugusysis elgiasi teisingai, kai gerbia paauglį, geba su juo pajuokauti, domisi jo gyvenimu ir atsižvelgia į paauglio elgesį, nulemtą būtent gyvenimo tarpsnio. Mokytojai, kurie yra nustatę aiškias ribas, tačiau į kiekvieną vaiką žiūrintys kaip į asmenybę ir ne tik nuoširdžiai atliekantys savo darbą, bet ir mielai bendraujantys su paaugliais vargu ar taps konfliktų dalyviais”, – pasakojo psichologė.

Naudingas konfliktų valdymas

Tuo tarpu namuose paaugliai su tėvais gali konfliktuoti dėl daugelio dalykų, stengdamiesi plėsti savo ribas. Pasak A.Želvienės, tėvai turėtų reaguoti geranoriškai, būti lankstūs. Svarbu pabrėžti vaikui, jog konfliktas, susipykimas nereiškia, jog dabar jie tapo priešais ir nebemyli vienas kito. Konfliktai – normalus dalykas žmonių bendravime, tačiau reikia mokytis juos valdyti, konkrečiai išsakyti, kodėl supyko, kas mus įskaudino. Jei tėvai rodys pavyzdį, kaip konstruktyviai elgtis ir spręsti konfliktus, vaikui tai bus ne tik puikus pavyzdys šeimoje, bet ir už jos ribų.

Vaikų psichologė teigė, kad paauglystės periodu žmogaus asmenybei būdingas tam tikras elgesys, mąstymo būdas, emocijos, tačiau tai visai nebūtinai turi tapti kliūtimi ar sunkumu bendraujant su paaugliu, reikia tik mokėti priimti jį tokį, koks jis yra tuo metu.

Paauglystės periodu maždaug nuo 11 metų, vaikas suvokia, jog jis ir tėvai nėra vienas ir tas pats, jog jis yra atskiras individas, su savo mintimis, požiūriu, vidiniu pasauliu, jausmais ir kita. Vis dėlto, toks suvokimas paaugliui sukelia dvejopus jausmus – baimę ir gėdą, nes pasitikėjimas savimi, vidinis „AŠ“ dar tebėra menkas. Paauglio svarbiausias uždavinys – suprasti, kas jis toks.

Išvaizdos sureikšminimas

Rūpinimasis išvaizda – savivertės formavimo dalis.

„Paaugliui svarbu pritapti, būti grupės, bendraamžių dalimi, ten galioja tam tikros taisyklės, rengimosi būdai vieni yra priimtini paauglių tarpe, o kiti ne. Galų gale paauglys savo ieškojimų metu gali drąsiai eksperimentuoti su savo išvaizda. Tėvai neturėtų dėl to daryti tragedijos, tačiau aiškiai išsakyti savo nuomonę visgi reikėtų. Pavyzdžiui – man nepatinka tai, kaip atrodo tavo plaukai. Žinok, jog myliu tave, tačiau man tai nepriimtina“, – patarimus dalijo A.Želvienė.

Paauglystės metu abejojama apskritai visais autoritetais, paauglys turi savo nuomonę, ji turi būti išgirsta. Tai ieškojimų laikas, taigi paauglys nepriims autoritetų vien todėl, kad „taip turi būti“, viskam įrodyti bus reikalingos ilgos diskusijos ir svarstymai.

Reikia kantrumo

Normalu yra, jog ir skiriasi nuomonės.

„Net dviejų suaugusių nuomonės dažnai skiriasi, tačiau tai nereiškia, jog būdami skirtingi negalime vienas kito suprasti ir bendrauti. Paaugliui labai svarbu, jei suaugęs su juo pasidalina savo jausmais, papasakoja, kaip jaučiasi suaugę paaugliui vienaip ar kitaip pasielgus. Su paaugliu reikia būti atviram, tiksliam, konkrečiam ir kantriam”, – sakė pašnekovė.

Savų spalvų įneša ir laikmetis, tačiau ar verta žvalgytis į praeitį ir stengtis dabartyje stengiančiam save atrasti žmogui įrodyti, kaip buvo praeityje? Vargu.

„Normalu, jog paauglystę kiekvienas išgyveno skirtingai, tačiau kiekvienas stengėmės save atrasti, išbandyti naujus dalykus, patyrėme pirmąją meilę – tie dalykai būdingi visiems”, – kalbėjo A.Želvienė.

Kiekvieną veikia ir besikeičianti, sparčiai techniškai tobulėjanti, veikia ir dabartinius paauglius. Interaktyvus bendravimas užima didelę bendravimo dalį, tačiau tik vaiko ir tėvų susitarimas, santykiai lemia, ar tai taps pagrindine bendravimo forma.

Paslapčių metas

Paauglystės metu žmogus pradeda formuoti savo vidinį „Aš“ vaizdą, atsirenka autoritetus, susidėlioja gyvenimo prioritetus. Tačiau nuo gimimo žmogaus asmenybę formuoja tiek įgimti, tiek ankstyvojoje vaikystėje įgyjami dalykai.

Jaunuoliams būdingas paslapčių periodas, ypač nuo tėvų.

„Visiškai normalu, jog paauglys mieliau apie savo meilės reikalus, pirmąją cigaretę ar panašius dalykus kalbėsis su bendraamžiais, kuriems tai taip pat aktualu. Bendraudami tarpusavyje paaugliai geriau pažįsta save. Tačiau, jei paauglys žinos, jog bus mylimas nepaisant to, ką papasakos tėvams, jei pasitikės tėvais – pasidalins paslaptimis ir su jais, tačiau tėvai to turi būti verti. Paauglio pasitikėjimą reikia pelnyti”, – pasakojo vaikų psichologė.

Bet kuriuo periodu – sunkus vienatvės jausmas. Paaugliui vienatvė gali sietis su nepatekimu į bendraamžių būrį, negalėjimą su jais bendrauti. Silpna savivertė taip pat gali didinti vienatvės jausmą. Tačiau būti nesuprastam nereiškia būti vienišam. Jei paauglys sako, jog tėvai jo nesupranta, jis ieškos žmonių, kurie jį supras ir priims.

Dalintis patirtimi

Paaugliams normali būsena yra emocinis chaosas – paverkti, o paskui juoktis, tada vėl susikrimsti ar supykti, visa tai atrodo nenormalu, tačiau paaugliui tai visiška norma. Anot pašnekovės, nieko specialiai tvarkyti nereikia, reikia suprasti, jog tai kas skelbiama kaip didžiausia tragedija, po dešimties minučių gali praeiti. Vis dėlto, tėvai neturėtų neigti paauglio jausmų. Jei vaikas išgyvena dėl pirmojo nusivylimo meile, niekuo nepadės pasakymas „bus dar tų meilių“, nes paaugliui gyvenimas tuo momentu yra sudužęs. Geriau pakalbėti apie tai, kodėl jam skaudu, kas nutiko, pasidalinti savo patirtimi, bet neneigti ir nekritikuoti, nepajuokti paauglio jausmų.

Psichologinė laisvė

Nemažai jaunuolių daug laiko praleidžia su mokytojais, juos mato kasdien ar bent keletą kartų per savaitę. Jei mokytojas geba pelnyti paauglio pasitikėjimą, autoritetą ir sukurti su paaugliu santykius, tuomet puiku.

Svarbu pastebėti klaidas ir norėti keistis.

„Paauglį reikia suprasti, mylėti, gerbti, nustatyti aiškias ribas ir duoti psichologinę laisvę, nenurodinėti, ką jis turėtų galvoti, jausti. Leisti paaugliui klysti ir dėl klaidų nepasmerkti.

Nereikia ieškoti kaltų, reikia aiškintis, ką paaugliui reiškia būti suprastam ir kas galėtų padėti tai pasiekti. Ieškokime daugiau teigiamybių, pozityvo ir norėkime padėti vienas kitam”, – teigė A.Želvienė. 

  Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Mes-juros vaikai".