Kai visi „trenkti“ gerąja to žodžio prasme

Palangos kultūros ir jaunimo centro Kamerinis choras, įžengęs į penktuosius gyvavimo metus, gegužės 19 d. surengė dar vieną visiems įsimintiną pasirodymą chorinės muzikos šventėje „Cantate Palangai“ Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje. Choro vadovas Edmundas Jucevičius atvirame pokalbyje su „Palangos tiltu“ atsakė į klausimus apie choro kelią, pasiekimus, prizus bei įvertinimą.

–Kokia buvo PKJC Kamerinio choro pradžia?
–Pradžių pradžia – nuo tobulo nulio...Kažkada Palangoje turėjau garbės pažinti dainuojančių draugų būrį, su kuriais dainavome vokaliniame ansamblyje „Savo malonumui“. Per penkis kūrybinės veiklos metus džiaugėmės galėdami dalyvauti Palangos miesto kultūriniame gyvenime: dainuodavome Palangoje, Respublikoje tapome geriausiu vokaliniu ansambliu neprofesionalių kolektyvų konkursuose „Sidabriniai balsai“ (Šilalė) ir „Kur aukštas klevas“ (Linkuva). Su koncertinėmis programomis apsilankėme Prancūzijos miestuose Bordoux ir Paryžiuje. Ir tada, po penkių dainavimo metų, iškilo dilema – ką darome toliau? Žvaigždės ir likimai sudėliojo viską taip, kad kai kurie išsiskirstė, kai kurie pasiliko ir gavosi tai, kas esame dabar.
Norėjosi mišraus vokalinio kolektyvo, kurio Palangos miestas dar neturėjo. Radę laisvą vokalinę nišą kvietėme visus, kurie tik norėjo dainuoti. Kai kurie patikėjo mūsų idėja. Dabar tai atrodo kvailai juokinga, bet iš tiesų taip ir buvo – sutinki žmogų kažkur mieste ir pirmas klausimas: „Ar esi gyvenime dainavęs?“ ir po bet kokio atsakymo – kvietimas.
Ilgą laiką Palangos miesto kultūrinį gyvenimą daugelis vertino pakankamai subjektyviai. Buvo susiformavusi tokia nuomonė, kad Palangoje niekam nieko nereikia: dainuoja ir šoka tik „seniai“, o „jaunimas“ – turi savo reikalų, arba tokio iš vis Palangoje nėra... NETIESA... Yra ir žavaus jaunimo, ir šaunių jaunų šeimų, kuriems reikia ne tik saulės, jūros ir pinigų... Dar ir dabar manau ir tikiu – jei tik labai labai nori ir tiki savo idėja, atsiras žmonių, kurie patikės tavim...
Taip ir mes – rinkomės ir po truputį susirinkom kompaniją. Dainuojančią kompaniją... Tiesa, kartais pagalvoju, jog jei mane nepažįstamas žmogus taip kviestų, kažin ar eičiau... Bepigu ateiti į jau susiformavusį kolektyvą, o va, į visiškai naujai kuriamą, tokį truputį – su šakėm ant vandens – kvepia mistika. Bet mums pasisekė...

–Ar sunku šiais laikais išlaikyti chorą, jam vadovauti?

–Neturiu vieno atsakymo. Manau, kad pirmiausia kolektyvą reikia mylėti, gyventi juo, suvokti, kad tu jiems „vadovauji“ tik todėl, kad jie ateina pas tave. Reikia būti beprotiškai dėkingam ir tik tada yra tikimybė išsaugoti darnų kolektyvą. Mes – viena nuostabi kompanija, kurią jungia gera „kolektyvinė chemija“, kuriems gera būti drauge, kuriuos suvedė mums nematomi keliai ir takai. Juk kai mes kūrėmės aš daugelio nebuvau net matęs... Manęs ir dabar dažnai paklausia: „Iš kur tu atradai šiuos žmones?“ Nežinau... Tiesiog jaučiame, kad mums gera būti drauge. Kaip šventame rašte: ir varge, ir skausme – ir dainoje, ir laisvalaikyje – esame, tiesiog visi geri bičiuliai su savo gyvenimiškais minusais ir pliusais.
Ne visada man viskas gaunasi, ne visada viskas išeina, bet užtikrinu visus – man jie – mano geriausi bičiuliai dainoje, jie mano didžiausios „žvaigždės“ Palangoje.

–Kokie žmonės dainuoja jūsų chore? Kas juos be meilės muzikai vienija?

–Labai džiugu, kad esame skirtingi savo profesijomis ir amžiumi. Smagu, kad jei kažkam susidėlioja gyvenimo keliai taip, kad tenka palikti kolektyvą, netrukus iš kažkur atsiranda naujas žmogus. Tai įneša gyvybės ir naujo pulso, neleidžia užsiliūliuoti „senose sultyse“.
Kas vienija? Galiu drąsiai sakyti, kad esame visi „trenkti“ gerąja to žodžio prasme. Jūs tik pagalvokite – jie aukoja savo laisvą laiką nuo darbų, „vagia“ laiką iš šeimų, savo kasmetines atostogas derina su kolektyvo išvykomis. Mano akyse užaugo dainininkų vaikai – jie „repetuoja“ su mumis kartu. Ačiū jiems visiems už jų gerumą, nuostabumą! Juk bet kuris vadovas, bet kuriame kolektyve, be komandos, t.y. be žmonių – yra „nulis“.

–Papasakokite prašau, kaip choras atstovauja Palangai renginiuose Lietuvoje ir užsienyje. Kokie yra jūsų didžiausi pasiekimai?
–Labai gerai visi atsimename pirmą mūsų „neoficialų“ (niekur nereklamuotą) pasirodymą Laukžemėje, (Kretingos raj.) tuomečio klebono Vidmanto Griciaus kvietimu. O paskui viskas savaime prasidėjo. Pirmas choro koncertas – Palangos kurhauze vasario 16 – osios proga, Palangos koncertų salės atidarymo renginys, Palangos Švč. Mergelės Ėmimo į dangų bažnyčia, Palangos Gintaro muziejus. Dauguma miesto kultūrinių renginių jau tapo ir mūsų choro pasirodymais. Palangos baseino atidaryme irgi dainavome.
Respublikoje tapome Lietuvos nacionalinio kultūros centro organizuojamo chorų konkurso I kategorijos kolektyvu (aukščiausias įvertinimas). Laimėjome geriausio chorinio debiuto respublikoje prizą, dalyvavome savo pirmoje respublikinėje Dainų šventėje Vilniuje. Koncertai Pakruojyje, Kauno karininkų ramovėje, Kretingoje ir t.t. Palangos miesto vardą jau sėkmingai pristatėme Porečo (Kroatija) chorinės muzikos festivalyje, o tarptautiniame „Praga Cantat 2018“ (Čekija) chorų konkurse laimėjome Aukso diplomą mišrių chorų kategorijoje. Ir toliau dainuojame. Ruošiamės artimiausiam koncertui Palangos gintaro muziejuje gegužės 18 dieną.

–Kaip ruošiatės miesto sezono atidarymo šventei?

–Ruošiamės. Penktajame savo kūrybinės veiklos sezone savo dainomis skelbsime ne tik vasaros pradžią, bet ir pristatysime naują kūrybinę iniciatyvą – chorinės muzikos šventę „Cantate Palangai“. Gegužės 19 d. 16.00 val. Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje skambės J.Rutter „Magnificat“. Renginyje susijungs apie 200 jungtinio choro dalyvių. Dainininkų būryje – ir Palangos kamerinis choras, akompanuos Lietuvos kariuomenės orkestras. Kviečiame visus į šventės premjerą ir tikimės, kad tai bus įspūdinga chorinės muzikos šventė miesto bendruomenei ir atvykusiems svečiams.
Tai pirmasis bendras Palangos kultūros ir jaunimo centro ir Palangos kamerinio choro projektas. Būtų labai smagu, jei tai taptų dar viena miesto chorinės muzikos kultūrine tradicija, kurioje Palangos kamerinis choras, kartu su kitais Lietuvos, ateityje tikimės ir užsienio chorais, pristatytų stambios formos chorinės muzikos kūrinį.

–O ko jūsų nuomone dar reikėtų Palangos kultūriniam gyvenimui?

–Gal negražu (pagal lietuvių papročius), bet reikalinga ir, manau, privalu, – reikia tik dėkoti ir tarti nuoširdų ačiū mūsų miesto Kultūros ir jaunimo centro visam kolektyvui – nuo direktorės ir vadybininkų iki paprastų darbuotojų ir valytojų, miesto garbingiems valdžios žmonėms už palaikymą ir supratingumą, Palangos bažnyčiai, jos kunigams už geranorišką bendradarbiavimą... Ačiū visiems mūsų kolektyvo fanams, choro dalyvių šeimų nariams – vyrams, žmonoms, vaikams – be jų leidimo mes neegzistuotume. Ačiū visiems miesto kultūrininkams už bendrystę!
Ir dirbkime visi drauge! Juk Palangoje vietos visiems užteks...