Kada verslas užsitarnaus pasitikėjimą?

Lietuvos gyventojai mano, kad verslas mūsų šalyje yra nesąžiningas. Pagal bendrovės RAIT atliktą tyrimą, taip mano net 84 procentai apklaustųjų. Kitose Baltijos šalyse verslu pasitikima labiau. Latvijoje neigiamai verslą vertina 72 procentai, o Estijoje – tik 53 procentai gyventojų. Kodėl nepasitikėjimas verslu Lietuvoje yra toks tragiškas? Juk, ko gero, beveik visi rugpjūčio mėnesį mūsų šalyje apklausti 1017 respondentų dirba privačiose bendrovėse, tai yra, privataus verslo sukurtose darbo vietose. Kodėl už sudarytas sąlygas užsidirbti Lietuvos gyventojai verslininkams nejaučia dėkingumo ir pasitikėjimo? Atsakymo, matyt, tektų ieškoti nepriklausomybės atgavimo laikmetyje, kai chaotiškai kūrėsi kooperatyvai, vėliau virtę bendrovėmis. Neaiškiais būdais pradinį kapitalą susikrovę jų įkūrėjai skubėjo gyventi geriau už kitus. Susikūrusiose įmonėse dirbo vis daugiau žmonių, tačiau jie jausdavosi ne pilnaverčiais darbuotojais, bet samdiniais. Pigia darbo jėga. Ne tiek užsidirbti, kiek galimybę pragyventi gavę žmonės tuo pačiu metu matė bendroves valdančių verslininkų demonstruojamą prabangą, asmeninėms reikmėms švaistomas įmonės lėšas. Tuomet visuomenėje ir įsigalėjo nuomonė, kad verslininkai yra vagys. Iš tų laikų versle išliko nedaug asmenybių, kurios rūpinosi ne tiek savo, kiek visos bendrovės gerove. Kurie jautė pagarbą jų turtą kuriantiems žmonėms. Nuo tų laikų praėjo 20 metų. Užaugo ir subrendo nauja karta. Nors verslas tapo nepalyginamai civilizuotesnis, tačiau dažnoje įmonėje darbdavio nesiskaitymas su minimalų atlyginimą gaunančiu darbuotoju išliko toks pat. Verslininkų lupikavimas būna akivaizdus ne vien tik darbo santykiuose, bet ir prekybos bei paslaugų teikimo sferoje. Visi esame vartotojai ir nesąžiningo verslo ženklus matome kasdien. Štai „Akropolyje“ vykdomos garsiosios nuolaidų akcijos „Jamam“. Prie visų prekių etikečių nubrauktos vienos kainos ir užrašytos mažesnės. Suprask, štai kaip mes sumažinome kainas. Rečiau parduotuves aplankančiam žmogui gal taip ir atrodo. Tačiau neseniai vykusios tokios akcijos metu teko stebėti vieną daug ką pasakančią sceną. Į garsios batų gamintojos „Salamander" parduotuvę užėjusi moteris rankose pavartė batus ir neištvėrusi kreipėsi į pardavėją: „aš vakar čia buvau. Šių batelių kaina buvo tokia pati, kaip ir dabar sumažinta“. Pardavėja kažką burbtelėjo ir dingo tarnybinėse patalpose. O ką jai belieka sakyti? Kad jos darbdavys akcijos metu liepė padidinti prekės kainą ir ją nubraukus ant etiketės užrašyti buvusią, tačiau neva sumažintą? Legendos sklinda apie tų pačių rūbų kainų skirtumą užsienio šalyse ir Lietuvos parduotuvėse. Kodėl prekės kainuoja du kartus brangiau, nei svetur? Juk užsienyje prekybos verslo sąnaudos dar didesnės, nes darbuotojams mokami žymiai didesni atlyginimai. Negi taip brangiai kainuoja prekių parvežimas į Lietuvą? Reiškinio visumą dažnai geriausiai iliustruoja ir paaiškina menka detalė. „Gabijos“ viešbučio restorane paprašius kavos su grietinėle atnešama 5 litus kainuojanti įprasta juoda kava ir vienkartinis grietinėlės indelis. Tačiau kokia nuostaba buvo sąskaitoje išvydus, kad šis indelis kainuoja net pusantro lito. Tuo tarpu prekybos centre tokios pačios grietinėlės 10 indelių pakuotės kaina – 1,32 Lt. Vadinasi, už vos 13 centų kainuojantį grietinėlės indelį „Gabijoje“ paimama daugiau nei 10 kartų brangiau. Pritaikytas didesnis nei 1000 procentų antkainis. Papildomi pusantro lito už balintą kavą gal ir nėra daug. Aišku, galima pasakyti, kad jei per brangu – nepirk. Tačiau ar tai – ne verslo lupikavimo pavyzdys? Dar labiau pribloškė restoranų vadovų paaiškinimai. Pabrango kavos pupelės, fasuotas cukrus, todėl imant po 1,5 Lt už grietinėlę kompensuojami pabrangimai. Tačiau juk ir kava „Gabijoje“ rugpjūčio pabaigoje nuo 4 litų brango iki penkių. Kodėl tuomet 50 centų reikėjo padidinti dar ir vieną litą kainavusios grietinėlės kainą? Kainodarą sudaranti viešbučio vadovė priekaištavo, kodėl klientai nepastebi restorane patiekiamų pigių dienos pietų. Girdi, jautienos kepsnys, kurio savikaina 7,7 Lt kainuoja tik 9 Lt. Tačiau kokia 3 litus kainuojančios sriubos lėkštės, litą kainuojančios vandens stiklinės savikaina? Bet kuriuo atveju dienos pietūs restoranui nėra nuostolingi. Juo labiau, kad juos užsisakyti klientai skatinami siūlant kavos puodelį už du litus. Tos pačios kavos, kuri šiaip restorane kainuoja 5 litus. Gal tada reiktų pakalbėti ir apie kavos puodelio savikainą? Viešbučio bendrasavininkas teigė, kad restorano patiekalų kainos neturi skirtis nuo rinkos aplinkos. Suprask, jei kiti už kepsnį prašo 30 litų, tad ir tau nevalia prašyti mažiau. Nors jei ir nuo to kepsnio verslininkas uždirba pusę sumos. Kas gi norės savo valia susimažinti pelną. Tačiau to paties lygio Palangos viešbučiuose kavos su grietinėle galima rasti ir už 3,5 Lt, kur grietinėlės indelis įkainuotas tik 50 centų. Žmonių pasitikėjimas verslu padidės, kai verslininko pagarbą pajaus ir darbuotojas, ir pirkėjas, ir klientas. Kai verslo paslaugomis besinaudojantis žmogus pasijaus ne kaip mulkinama karvė, kurią būtinai reikia išmelžti, o kaip ilgai lauktas svečias, kaip verslininko verslo dalyvis. Spalio mėnesį legendinis roko atlikėjas Jonas Bon Jovi New Jersey valstijoje (JAV) atidarė restoraną, kuriame nėra kainų, o pavalgę klientai palieka tiek, kiek jų manymu vertas maistas, aptarnavimas ir šio restorano aplinka. Puikus verslininko ir kliento tarpusavio pasitikėjimo modelis. Kada bent panašaus pasitikėjimo sulauksime Lietuvoje?