Justinas Šatkauskas: „Nesigailiu nei dėl vieno sprendimo“

Jis niekada nebuvo ir nėra abejingas, ir niekad nėra kvailai, karštakošiškai „karingas“. Trečiasis „laisvųjų antrosios Lietuvos laikų“ Palangos miesto meras 1995-1997 metais Justinas Šatkauskas vadovaujasi pagrindiniu principu: „Svarbu ramiai išklausyti kiekvieną. Išminties valia – negausinti blogio, o pagal momento galimybes – jį sustabdyti. Mums labiausiai reikalinga gerovę kurianti ramybė“.

Penkiasdešimt metų „Palangos šeimoje“

1996 metais tuomečio Druskininkų miesto mero Vytauto Vaikšnoro sudaryto ir leidyklos NPĮ „Savivalda“ išleisto leidinio „Lietuvos didžiųjų ir kurortinių merų klubas. Kas mes?...“ pagarbiai pristatyti Palangos miesto merai Rimantas Mikalkėnas, a.a. Algimantas Vincas Ulba (1939-2012) ir Justinas Šatkauskas. Gimęs 1929-02-03 Plungės rajone, baigęs Lietuvos žemės ūkio akademiją mechanizacijos fakultetą. Ilgiausiai dirbęs statybinių medžiagų susivienijime „Granitas“ bei Klaipėdos kelių valdyboje. 1994 m. įstojęs į LKDP, 1995 m. buvo įrašytas kandidatu į miesto Tarybos narius nuo LKD partijos. Buvo išrinktas tarybos nariu, o 1995 m. balandžio 11 d. – meru. Mano grynai asmeniniu ir profesiniu žvilgsniu iš sauso biografinių „akcentų koktelio“ jautrumu ir išskirtiniu žmogiškumu, padorumu pulsuoja šios eilutės apie garbingą Palangos merą Justiną Šatkauską: „... Sunkiausia – pati darbo pradžia savivaldybėje, kai negali niekuo pagelbėti socialiai remtinam žmogui, pavyzdžiui, kai jis prašo gyvenamojo ploto. Patinka žaisti šachmatais, o laisvu laiku po darbo, vasarą ilsisi sode, bendraudamas su šeima“.

Niekada nekėlęs savo kandidatūros rinkimuose.

Dar kartą išskiriu eilutes – „bendraudamas su šeima“.

Šventos Onos – „duonos karalienės“ dienos išvakarėse viešėdamas pavyzdingai tvarkomame palangiškių senjorų Adelės ir Justino Šatkauskų bute Vytauto gatvėje po turiningo lietuvių gyvenimo nuožvalgų eilinį sykį įsitikinau, jog žodis „šeima“ gerbiamam Justinui yra tarsi šventas likimo kodas. Gerovės ir žmogiško vieningumo raktas. Šeima – pačia plačiąja šios sąvokos prasme „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ (1993) išaiškinta, kad „šeima“, be visa ko, dar yra... „biol.sistematikos vienetas, jungiantis artimas gentis (familia)“ arba dar – „vieno avilio, kelmo bitės“.

Neabejotinai teisus literatūros klasikas, ištaręs: „Šeima yra valstybė, o valstybės išdavimas baudžiamas sušaudymu“.

Buvęs Palangos trečiasis meras, valstietiškai supratingas žemaitis Justinas Šatkauskas – atviras: „1965 metais apsiženijau su puikia moterim, rūpestinga keturių mūsų sūnų – Rimanto, Giedriaus, Sauliaus, Kęstučio mama Adele. Tuo didžiuojuosi. Ale aš taip pat esu patenkintas, kad nuo 1962 metų liepos 9 dienos esu „Palangos šeimos“ narys. Įdomu tai, kad vos atvažiavęs iš Kauno į Palangą gyvenau toje vietoje, kur buvo Kelininkų poilsinė, o nuo 2013 metų mero Šarūno Vaitkaus ir dabartinio Lietuvos valstybės Premjero rūpesčiu joje įsikurs Palangos miesto merija ir savivaldybės administracija.

Čia man visi savi. Jaunystėje – 1949 metams pavasarėjant, kovo mėnesį ne savo valia ir nežinia už ką, gal vien todėl, kad esu lietuvis, kad tėveliai prie Plungės turėjo gal vienu kitu hektaru žemės daugiau, dar tapau ir „Tremtinių šeimos“ nariu. Irkutsko srityje, Bodaibo rajone, kur teka Vitimo upė. Ten susibičiuliavome su Biržiškių šeima, ypač – buvusiu Lietuvos susisiekimo ministru Jonu Biržiškiu. Jo dėka visam gyvenimui tapau ir „Šachmatininkų šeimos“ nariu, tik jaučiu, dabar reikės įsivesti programas ir pradėti lošti kompiuteriu internetines šachmatų partijas. Visad neblogai prisimenu ir Palangos šachmatininkus – Narcizą Bubelį, Bronių Rudavičių, žinoma, Vytautą Juodišių ir Eimutį Židanavičių.

Šeima, brolau, yra visa Lietuvos valstybė, visi mes, lietuviai, ir tai mus turi stiprinti“.

Ką apie vietos savivaldą 1995 metais ir dabar mąsto buvęs vadovas?

2004 metų kovą, renkant faktus straipsniui, kurį vyresnysis kolega Vilniuje Antanas Anskaitis užsakė leidiniui „Savivaldybių žinios“ apie lietuviškąją savivaldą, taip pat pajūrio regiono bendruomenių valdymą sąžiningai, atvirai jo kabinete diskutavome su šviesios atminties daug vertingo šiai Smėlio karalijai – Neringai palikusiu meru Stasiu Mikeliu. Be kita ko, šis kultūringas valstybės vyras pasakė: „Mane jau kelis kartus pats Algirdas Mykolas Brazauskas kalbino vadovauti Palangai. Bandžiau lyg ir gundytis, bet... atsisakiau. Aš suprantu, kaip sunku buvo Palangoje meru dirbti sąžiningam žmogui, tremtiniui, iš gamybos atėjusiam Justinui Šatkauskui. Jis juk – ne „Sistemos žaidėjas“. Juk jau ir Pranas Žeimys, jaunesnis, o turi suktis kaip ungurys. Nemainysiu, neišduosiu Neringos. Nes Palangoj visi vadovai „suvargsta“ ir dar ilgai vargs, nes ten tiesiog „kautynės dėl kiekvieno žemės metro“ vyksta tarp žemės valdų savininkų ir valdininkų, žemėtvarkininkų. Palangoj ramiai miegoti vadovams sunku. Neringoje žemių grąžinimo problema savininkams tikrai ne pirmaeilėje vietoje, nes smėlynuose dvarus retas turėjo asmeninės nuosavybės teise, tad ir grąžinti nėra ko“.

Prisipažinimas

Tai 2012-07-25 Palangoje, savo jaukių namų aplinkoje prisipažino ir eksmeras Justinas Šatkauskas. Jis buvo pilnas gerų ketinimų. 1995-04-13 „Lietuvos ryto“ dienraštyje išlikę sakiniai: „... Šešiasdešimt šešerių metų Justinas Šatkauskas – buvęs tremtinys. Grįžęs iš Sibiro, baigė Žemės ūkio akademiją ir įgijo inžinieriaus specialybę. Pastaruoju metu dirbo Klaipėdos valstybinės kelių valdybos Darbėnų asfalto ir betono bazėje darbų vykdytoju. Atsakydamas į „Lietuvos ryto“ klausimus, didžiausio Lietuvos kurorto meras teigė suprantąs, kad šiemet jau nieko svaresnio padaryti nepavyks, nes ankstesnės tarybos patvirtintas miesto biudžetas „viską įstato į rėmus“. Tačiau jis tikįs, jog sukurs ką nors gero Palangos gyventojams, ir pirmiausia norįs inventorizuoti visą Palangos turtą“ (Iš knygos „Kas mes?“, 112 psl., 1996 metai).

Justinas Šatkauskas neslepia, kad sąžiningam, nemeluotai demokratiškam lietuviui – krikščioniui susivokti politiniuose viražuose, dirbti visų lygių valdymo struktūrose ne ką lengviau, negu buvimas Sibiro tremtyje, Bodaibo rajone. „Ne, aš tikrai nesigailiu, sutikęs būti Palangos miesto meru. Daug ką supratau, pažinau, išmokau, patyriau. Tikrai nelengva yra politiko, kaip ir diplomato duona, tai aš dažnai pakartoju savo sūnui – Palangos tarybos nariui jau nemažai kadencijų Giedriui, mano bendrapavardžiui, ir jo žemaitiškas atkaklumas, – atvirai, Griškevičiau, – mane net džiugina. Visi mūsų sūnūs turi savo kryptis, tikslus ir „stuburus“.

Tai štai, pradėjęs Palangos vadovo karjerą, radau ne tik krūvas jau „po Ulbos“ pasitraukimo netvarkytų, o reikšmingų „popierių“, bet taip pat nemažai savo darbui pasišventusių, patyrusių savivaldybės tarnautojų. Man patiko, buvo priimtinas ir gerbtinas pirmojo mero Rimanto Mikalkėno darbo stilius, jo noras padėti palangiškiams, pažangiai tvarkyti kurorto infrastruktūrą. Mano ir miesto labui, turėjome labai stiprų „finansų ministrą“, plataus akiračio, inteligentišką „Palangos Sikorskį“, finansų – ekonomikos skyriaus vadovą Vytautą Varpučanską. Su šiuo taktišku vyru produktyviai sprendėm ne tik ekonominius Palangos klausimus, bet ir šachmatais palošdavom. Stiprios darbuotojos – Vida Žvilaitienė, Silva Jakštienė. Ne grubus, taikingo charakterio ir laikinai ėjęs po A.V. Ulbos mero pareigas yra Kazys Paulius, supratingas buvo ir tebėra vicemeras, dabartinis vandentiekininkų kolektyvo vadovas Pranas Madzajus. Jei atvirai – nesame nė vienos bobutės atstūmę, storžieviškai kalbėję ar jos pretenzijų neišklausę. Šventa tiesa: pirmiausiai svarbu išklausyt žmogų, kad ano širdis neverktų. O kokiais žodžiais kalbėsi, tokiais ir kits atsilieps. Mes visai nesunkiai ir su buvusiu Vykdomojo komiteto pirmininku Danium Puodžium tada susikalbėdavom. Juk jeigu žmogus dirba gerus darbus – ar gali jam trukdyti? Su D.Puodžium sutarėm visais jūros tilto statymo klausimais. Tada, 1995-1997 metais, buvo krizinė bedarbystė, reikėjo skirti lėšų ir Globos namų įkurtuvėms priartinti. O ką – ir šiandien matom, kaip gražiai, su meile Globos namams vadovauja aukštaitė Irena Biriukaitė, o juose gyventi veržiasi dešimtimis.

Reikėjo didelių lėšų ir Neringos, S.Dariaus ir S.Girėno gatvių asfaltavimui: čia, ačiū jam, labai padėjo ir buvęs tremties bičiulis Bodaibe, Lietuvos susisiekimo ministras Jonas Biržiškis, kurį šiemet sveikinome garbingo 80-mečio proga.

Žinoma, daug kur, dirbdamas meru, atsimušiau į tiesiog „nepramušamas“ biurokratines kai kurių apskrities valdininkų užtvaras, beveik tyčinį sabotažą, plika akimi matomą nepadorumą, nesąžiningumą, žmonių apvaginėjimus. Taip pat ypač sunki afera buvo ir žemės grąžinimas teisėtiems savininkams, palangiškiams. Metų metais kai kas „gumą“ tempė, iki šios dienos. O kai kas žemes net nuo Zarasų ar Jurbarko su vertingo pajūrio teritorijom apsikeitė. Kodėl? Tikriausiai todėl, kad buvo TSKP narys. Todėl, kad komunistai buvo visi už vieną, o vienas visus – „aš tau – tu man“. Ėjau, bariausi, pergyvenau...

Palanga šiandien

Ką teigiamo matau šiandien Palangos miesto savivaldoje? Kelia pasitikėjimą Šarūnas Vaitkus. Tokio aktyvaus mero Palangoje nebuvo. Jam negalima trukdyti! Jau, pastebiu ne tik aš: kai kam gražūs ir geri Palangai, palangiškiams darbai pradeda nepatikti. Nenuostabu! Aš jaunam Šarūnui Vaitkui pasakysiu viešai: „Drąsiai eik pasirinktu keliu. Iš savo patirties žinau – „ką tu bedirbtum – visiems neįtiksi“, padarius gera kai kas ir iškolios. Neimk į galvą, bičiuli, laikykis savo pasirinktojo pagrindinio kelio. Svarbu dirbti. Svarbu visur turėti savo stuburą, savą nuomonę. Svarbiausia – kad gerbtų žmonės, savi, palangiškiai.

    Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".