Juozas Griušys: „Dailė – mano maloniausias apsėdimas“

Nori – nenori, o tik prabėgus kupetėlei metų, nuplaukus į Būtąjį laiką kai kuriems lengvabūdiškiems debesėliams, drąsiau atsistoti ir ant asmeninės Patirties aukštumėlės, ir taip nužvalgyti, kas buvo išmintinga, o kas – kvailoka, kuris draugas – tikras, o kuris – tik trumpalaikis „Anekdotas“. Kitaip tariant, žmogaus branda yra tas „tarpas“, kuris sugeba lengvai atsijoti grūdus nuo pelų.

Man labai pasisekė, kad 1990 metais pirmąją vyno taurę išgėrėme su Palangoje daugumos bendruomenės nariams labai gerai pažįstamu, savu ir gerbiamu menininku, tolerantišku, jautriu ir nuoširdžiu Juozu Griušiu. Ilgainiui visa šeima  tapo sava, giminiška. Aiktelėjau sužinojęs, kad jau ir jauniausias – 23 metų sūnus Juozas tuoj didžiuosis profesionalų kalvės – Vilniaus dailės akademijos baigimo diplomu. Nesitiki, kad šitaip greit, lyg žirgai Sartų lenktynėse bėgtų mūs metai: mes, 60-mečiai tėveliai, tik pradedam „įsibėgėti“, tik pradedam giliau suvokti Gyvenimo jūros gelmes, o mūs vaikams... šitaip „daug“ – jau 23, 32, 35, net 40 metų! „Ale baik su savo išvedžiojimais“, – žvilgsniu nuramintų bičiuliškasis „Mosto“ vadovas.

Penki vienos Griušių šeimos menininkai

„Aš esu labai dėkingas savo likimui už suteiktą galimybę, šansą man, šešiasdešimtmečiui, dažnai sugrįžti į Tėviškę Šiūpariuose ir pasijausti dviračiu skrajojančiu berniuku visada pavasariškais vaikystės takais. Peržiemojusi pas mus, Palangoje, ten dabar mamytė – Albina Griušienė. Ak, kokia sielos palaima, širdis vaikiškais kūliais vartaliojasi, tebejausti Tėviškės kvapus, spalvas, jos gaivinančias erdves ir... kūrybos aistrą. Laimė – kai dar nereikia retušuoti savo ir brangių artimųjų, bendraminčių gyvenimų. Šitaip dar regimi išgyvenimai tampa kasdieninių mano kantrybės  akvarelių „spalvomis“, – Spaudos dienos išvakarėse kalbėjo jai ištikimas Juozas Griušys. Tarp Griušių giminės vyrų visi penki – menininkai. Šiais, verkiančių skaičiuotojų laikais! Šį sykį tikrai nemeluoju. Nors, atvirai kalbant, apie ideologizuotą, griežtai vienspalvę – visada rausvą tarybinę žurnalistiką, taip pat ir rašytojų organizaciją šiandien ne gėda vartoti terminą – „Muilo dizainas“. Kas, kaip ir kam sugebėjo meilikauti, pataikauti, bet paglostymų ir finansinių „papyraginimų“,  privilegijų visi laukė iš Centro Komiteto ar rajono komunistų vadų. Tai gal kai kam ir nebuvo blogai, bet dabar, demokratijoje (?) tai nėra ir gerai. Teisybė vis slepiasi arti „kurmio kotedžėlių“. Šiuo atveju labiausiai patikimi, mažiausiai valdžioms pataikauja sielos laisvūnai, gamtamyliai dailininkai, muzikai, nors... Visur būtinas „Teatro remontas“. Vidinis žmogaus padorumas neša jam pagarbą, bet pirmučiausiai turi atrasti ir gerbti... sąžinę. O Rašto žmonių teisybės apie gyvenimą „Brežnevo amžiuje“ galėjai paklausti tik už Atlanto. Emigracijoje. Daugiausiai tikrumo – varge. Beje, o dabar situacija pasikeitė?

„Vargu bau“, – tartų sudvejotieji, visada Centro politikai – Romualdas Ozolas centre, Vilniuje, ir aistringasis mūsų jūros gintarų dalintojas Neptūnas Palangoje – laisvažodis Nerijus Stasiulis.

Po Žuvų ženklu gimęs, Palangos menininkus talentingai subūręs Juozas Griušys konstatuoja: „Nepaisant jokių santvarkų kataklizmų, valdžios vyrų „žaidimėlių“ savo naudai, mūsų „Pajūrio dvarelyje“ optimizmo šaltinėliai neišseko ir kūrybos aistra, geismas tarnauti Palangai ir savo pašaukimui neemigravo. Už ištikimybę Jo Ekscelencijai Menui – visiems didelis ačiū“.

...Griušių giminės „genealoginio alpinariumo“ ištakos yra gal dešimt kilometrų į pietryčius nuo Gargždų, prie kelio į Švėkšną, Šiūpariuose, per kuriuos, geografų liudijimu, teka Aisė. „Mūsų Šiūpariai, o greta jų esantis Skomantų piliakalnis, archeologams „pažįstamas“ dar nuo pirmojo (!) tūkstantmečio pradžios yra paribys. Šiūpariai tarsi „neutralių vandenų“ teritorija jūroje, skiriamoji linija tarp Mažosios Lietuvos ir „visų kitų“, – ramiai esame išsiaiškinę su vidinę ramumą, harmoniją savyje visada išlaikančiu palangiškiu dailininku Juozu Griušiu.

Rašytiniuose ir internetiniuose šaltiniuose išliko žinios ir apie Šviesaus atminimo menininką – Šiūparių Juozą Griušį. Tėvelį. Senelį. Visada PIRMĄJĮ. Tai jo, buvusio kantraus kolūkiečio, širdies sumanytas ir darbščių rankų išdrožtas Rūpintojėlis, „Sėjėjas“, „Vytis“, ir kiti „mediniai paveikslai“ augino šiūpariškių bei jų svečių sielos laisvėjimo viltis, kreipė žmonių žvilgsnius grožio ir gėrio pusėn. Savo medžio darbelį tautodailininkas Juozas Griušys iš Šiūparių dar 1995 metais yra padovanojęs ir Palangos ligoninei. O mamytė, Albina Griušienė – laiminga gėlių augintoja. Ant apelsinų medžio žirniai neauga. Be kantrybės. Be tikėjimo Meile ir savo tiesos teisumu. Žmogiškumu.

Šiūparių gražintojais tėveliais pasekė ir abu jų sūnūs – Juozas Palangoje ir Kauno meninėje padangėje gaiviai idėjomis žiburiuojantis dailės pedagogas Pranas Griušys. „Jie – stiprūs Mažosios Lietuvos kūrėjai. Griušiai dailėje, kaip ir Petras Dirgėla literatūroje, yra gabūs, tikri. Šie vyrai žino, ko nori ir tvirtai įgyvendina savo kūrybinius siekius“, – ne kartą yra sakęs šio krašto, taip pat ir Palangos kultūršvietai atsidavęs Šakių rajono ir Klaipėdos miesto garbės pilietis pirmasis V.Kudirkos žurnalistinės premijos laureatas Bernardas Aleknavičius.

2009-ųjų sausį mano sūnui politologui – žurnalistui Mindaugui (savo tekstus iš Anglijos skiriančiam ir „Palangos tilto“ skaitytojams) dedikavęs knygą „Lietuvninkai mes esam gimę“ (Jurgis Zauerveinas – Girėnas Mažojoje Lietuvoje), kurioje išspausdintas ir palangiškio menininko Juozo Griušio įspūdingas grafikos darbas „J.Zauerveinas – Girėnas palieka Mažąją Lietuvą“, iškilusis žurnalistas patriarchas Bernardas Aleknavičius dar sakė: „Mažosios Lietuvos etno kultūra yra jokiais pinigais neįkainojamas Didžiosios Lietuvos ir visos Europos dvasinis paveldas, nuostabus papildas, iš jo yra ko pasimokyti. Miške grybojai, samanynai vienas su kitu susiję tūkstančiais iš pažiūros nematomų gijų. Mažiausi upeliai, kaip Palangoje Rąžė ar Ronžė papildo Baltijos jūrą. Taip ir žmonių bendruomenių kultūrinis buvimas: mes gyvi vienas kitu. Svarbu, kad upės tekėtų, o menininkai stiprintų žmonių polėkius, nepaisant jokių politinių sistemų.

Teka! Abu Nijolės ir Juozo Griušių sūnūs Mindaugas ir Juozas, – mes visi galime čia, Palangoje, didžiuotis – rinkosi aukštąsias dailės studijas Klaipėdoje ir Vilniuje, ir perima Griušių giminės iš pamarių – pajūrių „menų estafetę“. Šviežiausia „šviesioji žinia“ yra ta, jog Vilniaus dailės akademijoje, grafinį dizainą studijavęs jauniausiasis, 23 metų palangiškis Juozas Griušys išmaniojo telefono ir šiuolaikinių kompiuterinių technologijų pagrindu parengė diplominį darbą „Palangos objektai“. Šio gabaus vaikino emociškai stiprus paveikslas, kur „atgimdytas“ senosios, vokiškosios Nemirsėtos („Nimmersaft“) gyvenimas,  kurį šių eilučių autoriui 1991 m. apsakė žinomas rašytojas – medikas Vytautas Sirijos Gira yra kurorto centre esančiame „Mosto“ meno salone. Nijolė ir Juozas Griušiai, be abejo, tuo labai didžiuojasi. Penki vienos giminės menininkai Griušiai yra inkliuzinė dovana Lietuvai. Štai, todėl Griušiai vyrai yra laisvokratai, karaliai, o Griušių moterys Albina ir Nijolė – karalienės.

Teisus B.Aleknavičius, tarsi naujų laikų Vydūnas, – „Svarbu, kad upės tekėtų, o žmogui rūpėtų kūryba, ne karyba. Anapus nieko nenusinešim, o žemiškasis menas lieka amžinai“.

„Palangos laikraštį puošė piešinių ciklas „Prie Rąžės akmenų“

Neslėpsiu, jog ne tik vietos politikai R.Garolis, B.Martinkus, R.Mikalkėnas, R.Kazlauskienė 1990 metais, bet ir Palangos meninei padangei niekada neabejingas bičiuliškasis Juozas Griušys turėjo įtakos mano sprendimams redaguoti miesto tarybos po 60 metų vėl leidžiamą laikraštį „Palanga“. Jis pirmasis „Naglio“ kino teatre buvusiose kūrybinėse dirbtuvėse pasveikino, Kurhauzo salėje išrinkus mane redaktoriumi. Aš paprašiau Juozą imtis iliustruoti naująjį kurorto leidinį. Dar ir 40-mečio nesulaukęs menininkas noriai ėmėsi dailininko pareigų, ir per pusantrų metų nuveikė daug gražaus ir vertingo miesto kultūriniame savaitraštyje. Ko nenubrauksi, tai jau ir išliko. Kaip ir jo knygų iliustracijos, kaip mūs bendras komiksas „Pražūtingas žygis“, kaip ir Juozo Griušio, geriausio savo metų karikatūristo Lietuvoje darbelio svarbiausiame satyriniame žurnale „Šluota“.

Talentingi nesavanaudžio žmogaus darbai gyvena ilgai ir dažnai pragyvena patį kūrėją.

Prisimintina Juozo Griušio satyrinė publicistika „Palangos“ laikraštyje, aktualus ir skaitytojų laukiamas piešinių ciklas „Prie Rąžės akmenų“. Tai buvo, kaip dabar jaunimas pasakytų, „čiki – čiki perfekt, „Kreizy“ su šarmu...“

Nacionalinės premijos laureato, garbiojo poetinės publicistikos kūrėjo Marcelijaus Martinaičio teigimu, „jeigu per kūrėją neperleidžiamas pluoštas įvairiausių patirčių, tai jo kūryba ir lieka tiktai asmenine savastimi“.

Juozo Griušio, sunkiai pralenkiamo kaligrafijos profesionalo, karikatūrų meistro gabumai 1991-1992 metais „Palangoje“ atsiskleidė, tarsi visiems regimi erdvynai virš jūros. Palangiškiai dėkojo autoriui ir redakcijai. Net panevėžiečiai, už talentingas Juozo Griušio iliustracijas buvusios palangiškės – rašytojos Aleksandros Šilgalytės knygai apie vaikystės metus prie jūros „Žingsneliai ir žingsniai“. Tada dominavo idealizmo, jausmo banga, ir kurį laiką svetima buvo net mintis apie valdžios baimę. Ir Palangos valdžia kurį laiką sąžiningai sprendė savo žmonių problemas. O jei kas „ne taip“ – dailininko Juozo Griušio karikatūra skyrelyje „Prie Rąžės akmenų“ kaip mat atspindėdavo valdininkų klaidas. Štai pavyzdžiai:

„Kaip laikais?“ – klausė palangiškis kitą palangiškį.

„Už lazdos laikaus“, – atsakė tas. Arba: trys dručkiai „kabina“ ristele bėgantį Dainiaus Kepenio mokyklos sveikuolį: „Pons, nubėk iki komercinės ir parnešk „Kvietinės“. Arba: „Ar žinot, kad... mūsų miesto valdžia tiesia naują tiltą į Švediją?“

O be karikatūristo miesto tarybos žingsnius įdėmiai stebėjo, viešino trūkumus 1991-1992 metais dar ir energingi Edvardo Skritulsko sąjūdiečiai, tad mero Rimanto Mikalkėno laikais Palangoje dar turėjome šansų juoktis. Tada dar nepažinojome sąvokos – „svetimi, nemandagūs, nubrolėję lietuviai“, galintys padegti net Palangos „širdį“ – Kurhauzą“.

...O mažose „Naglio“ kino teatro ir miesto laikraščio dailininko Juozo Griušio meno dirbtuvėlėse dažnai buvojo ir jau šviesios pagarbos dailininkai. Edvardas Žiba, Juozas Meškys, taip pat išdidžiai gyvenimo debesis nublaškantis Jonas Vaišė, Romas Paulikas, Vidmantas Eidukaitis, Raimondas Andziulis, intelektualių sentencijų turtingas bibliotekos direktorius Kęstas Rudys, fotomenininkas, leidėjas, dvasinis piligrimas Adas Sendrauskas, – o kas ten nebuvo? „Viena idėja „fix“ atgimdo šimtą „fix“ ir nors nežinomybėj baido lygtys „X“ – kūryboj Palanga išliks“.

1992 metais Palangos menininkai jau balsiai prabilo apie jiems rūpimą ir būtiną sambūrį „Mostas“. Esu tų šiandien sakralių ir įsimintinų diskusijų liudininkas.

„Mostas“ – ne tik Palangai ir Šventajai svarbus kultūrinis „reiškinys“

Jau lyg dekoratyvinis krūmas Birutės parko rožyne, priešais Gintaro muziejų pajūrio priesmėliuose patikimai įsišaknijo ir suvešėjo nuo 1993 metų rudens oficialiai gyvas, VšĮ meno susivienijimas „Mostas“ Palangoje, mostiečių tradicijos. Jau ne vieno Šventosios ir Palangos, bet ir Kretingos, Kauno, Vilniaus, Telšių talentingo menininko darbus išgarsino, į „žmones išleido“ ne tik gražios meno vadybininkės patirties sukaupusi, taip pat visų ligi vieno iki šiol buvusių mūsų mūsiškių dailės plenerų organizatorė ir sąžininga padėjėja kiekvienam Nijolė Griušienė, taip pat savivaldybės viešoji biblioteka. Gegužės 5-ąją ilgametis „Mosto“ lyderis Juozas Griušys interviu specialiai „Palangos tiltui“ kalbėjo: „Aš ir visi mostiečiai esame labai patenkinti, kad Palangos menininkų susivienijimo pusantro praėjusio dešimtmečio sunkumus, problemas spręsti, parodas organizuoti padėjo ir padeda savivaldybės Viešosios bibliotekos direktoriaus Kęsto Rudžio vadovaujamas kolektyvas. Audra Lukauskytė laimino kiekvieną mūsų žingsnį. Čia, bibliotekoje, yra Palangos menininkams ypač dėkinga aplinka, salonas, viršuje – salės, kuriose visada gausu lankytojų, todėl suaktyvėjo profesionali, ne diletantiška parodinė veikla. Mums ir dabar pavyksta skleisti meno pažinimo malonumą. Dabar parodų ir renginių koordinatorė miesto bibliotekoje yra kitos Palangos žinomos menininkės Gražinos Oškinytės – Eimanavičienės duktė, pati kūrėja Miglė Jonaitienė. Šalta mums visiems čia būtų ir be Dovilės Oškinytės. Be Redos Ščerbakovienės, Eglės Lipinskaitės, kuri jau turi jauniausią „mostytę“ Saulytę, „Mosto“ veiklą svariais darbais turtina ir Lietuvai žinomi, Šventojoje gyvenantys profesionalūs menininkai Audronė Bukauskienė ir Petras Baronas. „Moste“ visi – pagarbos vertos asmenybės. O kaip išsiplėtė palangiškių dailės plenerų geografija! Būrėmės ir sykiu vaisingai kūrėme Plateliuose, Lygsūdėje, Skuodo rajone, muzikės Birutės ir Viktoro Čepų sodyboje, Rusnėje, Papilėje, visus mus apžavėjo latvių Jūrmalciems.

Čia minėtina, jog „Mostą“ kurti padėjęs gabus, savitas, jūros dailininkas, Klaipėdoje gimęs Romas Paulikas, taip pat Gražina Oškinytė – Eimanavičienė ir Dovilė Oškinytė latvių kvietimu ne sykį dalyvavo kūrybinėse stovyklose Jūrmaloje“, – džiaugėsi Juozas Griušys, prisimindamas, jog visada ligi šiol kūryboje laimi „pačių pasišventimas ir idealizmas. Žinoma, jaudina per jubiliejinį gimtadienį viešai išsakyti gabiosios Redos Ščerbakovienės žodžiai, jog „mes jau neliksim našlaičiai“, nes „Mostas“ turi ir rūpestingą tėvą Juozą ir visus mylinčią mamą Nijolę Griušius“... „Ačiū. Gyvendamas nuo 1975 metų Palangoje, pažindamas palangiškius ir daugybę svečių, čia patyriau labai daug gero. Šeimoje ir kūryboje. Išmokau laiką planuoti. Tebeturiu galimybes eiti mėgiamu keliu. Kaip tartų pavasariško atminimo mano Tėvelis, mano vaikų senelis, privalau mylėti pasaulį iki paskutinio atodūsio. Jo grožį, didybę įprasminti akvarelėse, kurių piešiu daug. O kiekviename darbelyje alsuoja menama, jaučiama jūra, nes tiek esu įklimpęs į Palangos smėlį, tiek esu... ir gera jame tame priejūrių būvyje. Taip, dailė – mano maloniausias apsėdimas. Telieka sau palinkėti tolesnių vaisingų kūrybinių ieškojimų“, – nuoširdžiai išsakė savo mintis žinomas menininkas, o man rūpi priminti poeto V.Giedros mintį: „Vėlu jau dūkti, anksti dar mirti, telieka viena – iš dūšios dirbti“.

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".