Jonas Šliūpas – pirmasis Palangos miesto vadovas

(Pabaiga. Pradžia „Palangos tilto“ 77 nr. 2013.10.11)

Šiemet spalio 10-ąją jau septintą kartą Lietuvoje buvo minima savivaldos diena. Palangai šiemet ši diena – ypatinga. 2013-aisiais mūsų miestas švenčia 80 metų savivaldos jubiliejų: 1933 metais Palangai gavus miesto statusą, buvo išrinktas pirmasis kurorto meras – burmistras Jonas Šliūpas, su kurio gyvenimu ir veikla galima susipažinti J. Šliūpo memorialinėje sodyboje, kuri, beje, įrašyta į Lietuvos kultūros vertybių registrą.

Palangos etapas

Itin išsamiai pirmojo Palangos burmistro dr. Jono Šliūpo biografiją bei jo gyvenimo Palangoje etapą nagrinėjo humanitarinių mokslų daktaras, Šiaulių universiteto Istorijos katedros docentas Jonas Sireika. Gerbiamiems skaitytojams pateikiame ištraukas iš jo straipsnio „Palangos etapas dr. Jono Šliūpo veikloje ir gyvenime“.

Paskutinius 15 savo gyvenimo metų dr. Jonas Šliūpas praleido Palangoje. Ten jis gyveno ir dirbo nuo 1930 iki 1944 m. spalio mėnesio. Šį laikotarpį galima suskirstyti į tris etapus – Pirmosios Lietuvos Respublikos, pirmosios sovietinės okupacijos, nacių okupacijos. J. Šliūpo kaip visuomenės veikėjo gyvenime tai netrumpas laikotarpis, tačiau ištirtas nepakankamai. Daugiausia tyrinėtojų dėmesio sulaukė dr. J. Šliūpo, kaip žymiausio Lietuvos laisvamanio, veikla, mažiausiai – vadovavimas Palangos miesto savivaldybei. Šešėlyje iki šiol lieka kai kurie J. Šliūpo politinės

veiklos momentai, susiję su memorandumų rašymu įvairioms valdžioms, kai kurie kiti klausimai.

Besidomintys J. Šliūpo veikla, norėdami sužinoti jo burmistravimo laiką, turėtų gerokai nustebti, nes tyrinėtojai pateikia skirtingas burmistravimo datas. Išsamiausiai J. Šliūpo veiklą ir gyvenimą tyrinėjęs emigracijos istorikas Juozas Jakštas teigė, kad J. Šliūpas tapo pirmuoju Palangos burmistru ir išbuvo juo iki 1939 m. vidurio. Kada J. Šliūpas tapo burmistru, J. Jakštas nenurodo, tačiau aprašo burmistro J. Šliūpo susitikimą su skautijos kūrėju britu Robertu Badenu-Powelliu, įvykusį 1933 m. vasarą. Biografinio pobūdžio darbų rašytojo Juliaus Būtėno knygoje „Aušrininkas dr. J. Šliūpas“ įdėtame svarbesnių J. Šliūpo gyvenimo ir veiklos datų sąraše parašyta: „1933-1938 m. – Palangos

burmistras“. „Palangos istorijoje“, išleistoje 1999 m., istorikas Vygantas Vareikis teigia, kad „1938 m. jis [dr. J. Šliūpas] buvo perrinktas ir dirbo, kol Sovietų sąjunga okupavo Lietuvą ir naujoji valdžia jį pašalino iš pareigų“.

Knygoje nurodyta, kad 1933 m. Palanga gavo miesto statusą ir J. Šliūpas buvo išrinktas pirmuoju burmistru. Toje pat knygoje taip pat rašoma, kad 1937 m. sukurta Palangos kurorto administracija, kuriai 1937 m. priklausė Palangos burmistras Antanas Vizbaras. Taigi pagal „Palangos istoriją“ išeitų, kad J. Šliūpas buvo Palangos burmistru 1933-1940 m, bet ne visą laiką, su pertrauka.

„Palangos istorijoje“ tvirtinama ir tai, kad 1941 m., prasidėjus nacių okupacijai, J. Šliūpas vėl tapo Palangos burmistru. JAV anglų kalba išleistoje Lietuvių enciklopedijoje apie J. Šliūpą rašoma: „1933 m. jis buvo išrinktas Palangos, pajūrio kurorto, meru, ėjo tas pareigas iki 1940 m. ir trumpai nacių okupacijos metu“.

Kelis kartus patarnavo Palangai

„Kaip matome, J. Šliūpo vadovavimo Palangos miesto savivaldybei datos istoriografijoje nesutampa, esama didelių skirtumų. Neaišku ir kiek kartų J. Šliūpas buvo Palangos burmistru. Pats J. Šliūpas savo biografijoje rašė, kad kelis kartus patarnavo Palangai, t. y. buvo burmistru“, – rašo J. Sireika, savo straipsnyje bandantis nustatyti tikslesnes J. Šliūpo burmistravimo datas, aplinkybes, kurioms esant J. Šliūpas pradėdavo burmistrauti ir baigdavo, taip pat analizuojantis J. Šliūpo, kaip burmistro ir visuomenės veikėjo, veiklą.

J. Šliūpo burmistravimo pradinė data (1933 metai), nurodoma jo veiklos tyrinėtojų, nekelia jokių abejonių. 1933 m. sausio mėnesį laiške savo dukteriai Aldonai J. Šliūpas pranešė, kad jis išrinktas Palangos burmistru ir pareigas pradės eiti sausio 23 d. Kad burmistru jis tapo 1933 m. pradžioje, liudija ir vienas iš Palangos savivaldybės dokumentų, dabar saugomų Lietuvos centriniame valstybės archyve, kuriame rašoma, kad tų metų vasario 9 d. Palangos burmistras J. Šliūpas su reikalu kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją.

Archyve yra dokumentų apie J. Šliūpo kaip burmistro veiklą 1933 ir 1934 m. Neaišku, kada J. Šliūpas pasitraukė iš pareigų. J. Šliūpo sūnus Vytautas, apibūdindamas tėvo veiklą 1935 metais, rašo: „Tais metais tėvas buvo užsiėmęs burmistravimu ir knygų bei straipsnių rašymu“.

J. Šliūpas laiške dukteriai Aldonai, datuotame 1935 m. gruodžio 22 d., apie vadovavimą miesto savivaldybei jau kalba būtuoju laiku: „Mano burmistrystę žmonės minavoja su pagarba, ypač kai gavo burmistrą, kuris mažai skaitosi su išlaidomis...“. Remiantis šiais faktais galima daryti prielaidą, kad J. Šliūpas dar buvo Palangos burmistru 1935 m. pirmoje pusėje. J. Šliūpą burmistro poste pakeitė Kraujelis, nevykęs burmistras, apie kurio machinacijas J. Šliūpas 1936 m. gruodžio 30 d. pranešė dukteriai Aldonai: „Mūsų burmistras Kraujelis apsivogė, prakoziriavo 35 tūkst. miesto litų, tai turbūt bus nauji burmistro rinkimai. Nors žmonės mane prisimena, bet, manau, valdžia manęs nepanorėtų...“ Kaip matysime vėliau, J. Šliūpo nuomonė visiškai pasitvirtino – valdžia jo, kaip burmistro, nenorėjo, netgi labai nenorėjo.

Nuo 1936 m. balandžio pabaigos iki liepos 10 d. J. Šliūpas svečiavosi pas JAV lietuvius. Apie jo veiklą, grįžus į Lietuvą, sūnus Vytautas savo atsiminimuose teigia taip: „Mums grįžus iš Amerikos, Palangos miesto taryba pakvietė tėvą būti miestelio burmistru. Jis sutiko“. Tačiau nei pats J. Šliūpas, nei jokie dokumentai šio fakto nepatvirtina. Yra žinoma, kad burmistro pareigas 1937 m. ėjo inžinierius Antanas Vizbaras. Išlikęs Kretingos apskrities viršininko raportas vidaus reikalų ministrui, datuotas 1938 m. vasario 14 d. Šiame dokumente rašoma: „Jau antras metas kaip Palangos burmistro pareigas eina viceburmistras Antanas Vizbaras“.

Antrąkart išrinko Taryba

Antrą kartą Palangos miesto burmistru J. Šliūpas tapo tik 1938 m. kovo mėnesį.

Nesant Palangos miesto burmistro daugiau kaip metus laiko, savivaldybei kildavo nepatogumų. Todėl 1938 m. sausio 28 d. savivaldybės tarybos nariai kreipėsi į A. Vizbarą, prašydami sušaukti tarybos posėdį burmistrui išrinkti. Kretingos apskrities, kuriai priklausė Palanga, viršininkas J. Vaišnys į šį palangiškių veiksmą reagavo raštu Lietuvos Respublikos VRM Savivaldybių departamentui, kuriame rašė: „Palangos miesto tarybos nariai, sukurstyti tarybos narių Ambrozaičio A. ir Pociaus R., padavė Palangos viceburmistrui pareiškimą, prašydami sušaukti tarybos posėdį burmistrui rinkti <...>“

Gavęs vidaus reikalų ministro pritarimą dėl Palangos burmistro rinkimų, apskrities viršininkas paprašė ministrą nustatyti būsimam burmistrui atlyginimą ir ėmė rūpintis valdžiai tinkančiu kandidatu į burmistrus. Apie tą rūpestį sužinome iš apskrities viršininko raporto vidaus reikalų ministrui, parašyto 1938 m. vasario 14 d. Matyt, dėl politinių priežasčių raporte pirmiausia atmetama viceburmistro A. Vizbaro kandidatūra. A. Vizbaras įvertintas kaip „toms pareigoms nelabai tinkamas“. Paskui apibūdinama Palangos miesto taryba, kuri, pabrėžiama, yra „gana opozicionieriško nusistatymo ir dėl to vargu ar galima tikėtis, kad jie išrinks tinkamą žmogų, bent jau jų dabar linksniuojami kandidatai toms pareigoms visai netinkami“. Galima neabejoti, kad tarp tų kandidatūrų buvo ir J. Šliūpas, garsėjęs savo opozicinėmis nuostatomis Lietuvos valdžios atžvilgiu.

Išaiškėjus, kad J. Šliūpas siūlomas į burmistro postą, sunerimo katalikai. „Katalikų organizacijos ir visuomenės“ vardu Palangos skyriaus valdyba 1938 m. kovo 25 d. kreipėsi į prezidentą A. Smetoną prašydama netvirtinti J. Šliūpo burmistru. Kreipimesi prašoma J. Šliūpo netvirtinti, bet parinkti kitą katalikų atžvilgiu tolerantiškesnį kandidatą. Tačiau maištingoji Palangos miesto taryba pasielgė kitaip. Leidus apskrities viršininkui organizuoti burmistro rinkimus, 1938 m. kovo 28 d. burmistru išrinko J. Šliūpą. Apskrities viršininkui neliko nieko kito kaip tik raportuoti vidaus reikalų ministrui, kad jis patvirtino J. Šliūpą burmistru, išrinktą Palangos miesto tarybos. Viceburmistru pasiliko A. Vizbaras.

Tapęs burmistru antrą kartą, J. Šliūpas vadovavo Palangos savivaldybei kiek daugiau nei metus. 1939 m. liepos 1 d. jis atsistatydino iš einamų pareigų. Apie atsistatydinimą J. Šliūpas rašė laiške dukteriai Aldonai: „Aš atsisakiau nuo burmistrystės, nes jaučiuosi gerokai senstelėjęs...“

Lieka dar klausimas, ar J. Šliūpas buvo, kad ir trumpai, burmistru 1941 m., naciams užėmus Lietuvą. J. Šliūpas savo biografijoje-išpažintyje rašo taip: „Ir bolševikams iš Lietuvos pabėgus, o vokiečiams atėjus, aš tuojau suorganizavau apsaugos vykdomąjį komitetą Palangoje, kur tuli lietuviai (Jazdauskas) mane įskundė esant žydus užtariančiu burmistru ir kaip toks vokiečių buvau suimtas, nors veikiai paleistas“. Tačiau, pasak J. Sireikos, lieka neaišku – kaip J. Šliūpas galėjęs tapti burmistru?

Esama neatitikimų

Necituosime visų, nors ir labai įdomių, faktų bei prisiminimų apie J. Šliūpo burmistravimą. Pateiksime tik J. Sireikos apibendrinimą: istoriografijoje ir Vytauto Šliūpo atsiminimuose apie tėvą, esančios J. Šliūpo burmistravimo datos yra netikslios. Dar daugiau, V. Šliūpo teiginys, kad jo tėvas

buvo Palangos burmistras 1940 m., kai prasidėjo pirmoji sovietinė okupacija, neatitinka tiesos. Iš tikrųjų, teisėtu Palangos miesto burmistru, t. y. išrinktu miesto tarybos, J. Šliūpas buvo 1933-1935 m. ir 1938-1939 m. 1941 m., naciams okupavus Lietuvą, Šliūpas tik trumpai ėjo burmistro pareigas.

Vadovaudamas Palangos miesto savivaldybei Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu J. Šliūpas daug padarė, kad buvęs valsčiaus centras taptų miestu ir populiariu kurortu. Gyvendamas Palangoje, nors jo sveikata vis labiau silpo, J. Šliūpas aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, daugiausia reiškėsi kaip Laisvamanių etinės draugijos vadovas ir įvairaus pobūdžio knygų, skirtų šviečiamajai misijai Lietuvoje, rašytojas bei vertėjas į lietuvių kalbą.

Iki pat savo gyvenimo pabaigos J. Šliūpas atidžiai sekė politinę situaciją Lietuvoje ir ją bandė keisti savo tautos labui, siuntė memorandumus tuometei valdžiai, siūlydamas daryti pažangias reformas. Ir nors dr. J. Šliūpas Palangoje gyveno būdamas jau senyvo amžiaus, pensininkas, palaikomas savo supratingos žmonos Grasildos, sugebėjo nuveikti daug naudingų Lietuvai darbų. Palangos etapas Šliūpo gyvenime ir veikloje yra labai reikšmingas.