Jokūbavo mokiniams – palangiškių dovana

Kovo 30 dieną Palangos jūros šaulių 6 kuopos vadas Adolfas Sendrauskas ir būrio vadas, šių eilučių autorius Petras Neverauskas buvo išvykę į Kretingos rajono Jokūbavo Aleksandro Stulginskio mokyklą-daugiafunkcį centrą, kur buvo įteiktas jūros šaulių kuopos ir Palangos tremtinių vardu stendas kaip mokomoji priemonė, suteikiant galimybę praplėsti žinias apie lietuvių praeitį ir dabartį.
Atvykę į Jokūbavą turėjome galimybę susitikti ir pabendrauti su mokyklos vadove, mokytojais, jaunaisiais šauliukais, kurie laukė mūsų pasitempę, pasirengę kaip tikri rikiuotės kariai. Šioje mokykloje mokosi apie 40 jaunųjų šauliukų. Auga mūsų tautos ateitis, užaugs tikrai dori Lietuvos žmonės.
Mokykla pavadinta tautai nusipelniusio žmogaus vardu ir čia besimokantys mokiniai verti to vardo. Aleksandras Stulginskis – vienas iš 20 vyrų, kurie 1918 metų vasario 16 dieną pasirašė deklaraciją, jog Lietuva tampa nepriklausoma valstybė. Nors maža, bet nepriklausoma tapo Lietuva.
Kartais pagalvoju, kodėl mūsų sostinė Vilnius yra pakraštyje mūsų žemių, nors pagal istoriją turėtų būti viduryje. Kai kurie miesteliai anuomet priklausė Lietuvai, buvo Lietuvos teritorijoje.
Lietuva per 22 metus (nuo 1918 m. vasario 16 d. iki 1940 m. liepos 15 d.) padarė didžiulę pažangą, bet padarė ir didžiulę klaidą: mažai skyrė dėmesio paskutinius keletą metų kariuomenei ir atidavė Lietuvą neiššovus nei vieno šūvio. Vyriausybė skilo, dauguma buvo prieš karą su Rusija. Kariuomenės vadas, generolas Stasys Raštikis, prezidentas Antanas Smetona, užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys ir keletas kitų buvo už tai, kad reikia priešintis okupantams, bet jų buvo mažuma. Stalininė prieškarinė propaganda pridarė daug žalos. Prezidentas A. Smetona pasitraukė į vakarus, taip pat tą padarė generolas S. Raštikis ir daug ministrų. Okupavus Lietuvą, visi ministrai buvo suimti, kartu su jais ir A. Stulginskis, kuris daugelį metų kalėjo. Kai kurie ministrai buvo sušaudyti, kiti atsidūrė kalėjimuose, kur mirė nuo ligų ir bado.
Lietuvą okupavus Raudonajai armijai, Lietuva buvo plėšiama ir draskoma. Litas nuvertėjo, ištuštėjo parduotuvės. Rusijoje tuo metu siautėjo badas, žmonės gyveno labai varganai. Per pusę metų viską išvežė iš Lietuvos į išbadėjusią Rusiją.
Mano tėvas pasakojo, kaip rusų kareivis stebėjosi mūsų parduotuvėmis, už nedidelę sumą parduotuvės savininkas jam prikrovė pilną puodą rūkytos dešros. Ir dar paklausė kareivis, ar tikrai čia viskas jam?
Lietuvoje masiškai ėmė suiminėti žmones, juos kankinti ir žudyti. Stipriai nukentėjo šauliai ir jų vadovybė. Jie buvo palikti už tarybinių įstatymų ribų. Jiems nebuvo suteikta galimybė rinktis – teko arba kovoti, arba keliauti į Sibirą, kur jų laukė kalėjimai, lageriai.
Ko nepadarė mūsų kariuomenė, tą atliko mūsų civiliai žmonės. Per dešimt metų kovoje žuvo apie 30 tūkst. jaunų, energingų mūsų tautos sūnų ir dukrų. Mes turim būti dėkingi žuvusiems už mus, už mūsų ateitį ir laisvą Lietuvą.
Jaunieji Jokūbavo šauliukai man paliepus atsistojo vienoje eilėje ir laikydami rankose stendą, įamžino šį susitikimą. Papasakojau, kas pavaizduota šiame stende, priminiau istoriją, jog 1948 m. gegužės 22 dieną buvo ištremta daugiausiai lietuvių – išvežta 42 384 žmonės. Tarp jų buvo ir mano šeima iš Rūdaičių kaimo, Kretingos rajono. Pasidalinau likusiais prisiminimais, to laiko įvykiais.
Kuopos vadas A. Sendrauskas pakvietė visus prisijungti prie žygio Palangoje, kuris buvo organizuojamas antrąją Velykų dieną. Papasakojo apie penktus metus rengiamą šventę „Palangos dienos“. 1918 m. vasario 16-ąją Lietuva tapo nepriklausoma, bet neturėjo priėjimo prie jūros. Su Latvija susitarus, 1921 m. kovo 30-31 dienomis buvo grąžinta Lietuvai Palanga, Šventoji, Būtingė. Taip atsirado priėjimas prie jūros. Lietuva tapo jūrine valstybe. Geros nuotaikos dozę gavę grįžome į Palangą.

Jūros šaulių 6 kuopos būrio vadas Petras NEVERAUSKAS