„Jei kitam nieko neduosi, pats ant Palangos smėlio raudosi“

Kuriant naujausių laikų, pastarojo 20-mečio Palangos miesto savivaldą, be kitų ryškesnių asmenybių jos metraščiuose tebeliko įsimintinas ir Salvijus Jodka (1956-2008). Gydytojas – sveikatos apsaugos organizatorius, savo gabumais išsiskyręs Vakarų Lietuvoje, – Klaipėdoje, Mažeikiuose ir Šventojoje, o Palangoje, ypač 2000-2006 metais. Ryškiai atsiskleidė ir įvairiabriaunis inteligento Salvijaus Jodkos, politiko-vadybininko talentas.
2002-2005 metais man irgi teko dažniau bendrauti su šiuo „ramios upės“ charakterio vyru, vienu iš ryškiausių Lietuvos pajūrio kurorto savojo meto politinio elito lyderiu. Tada Salvijus Jodka taikdariškai vadovavo Lietuvos centro sąjungos Palangos skyriui ir noriai priėmė mane į nemeluotai draugišką, iš kitų Palangos mieste neabejotinai išsiskiriančia garbingų palangiškių šviesuolių bendriją. Toje diskusijoje dalyvavo ir šviesios atminties mokytojas-politologas Aleksandras Barakauskas. Apie juos ir kitas Palangos gyvenimo aktualijas 2002-2005 metais rimtai ir besišypsant necenzūruojamas rašiau skaitytojų pamėgtam miesto laikraščiui „Palangos naujienos“. Vienas iš leidėjų ir savininkų buvo Salvijus Jodka, kurio taktą, gebėjimą išklausyti visų „stilių“ pašnekovus prisimenu ir šiandien. „Jei kitam nieko neduosi, pats ant Palangos smėlio raudosi“, – kelis sykius sakė Salvijus Jodka. Tada mane supažindino ir su bene jauniausiu „augintiniu“ miesto politinėje padangėje, vaikams ir senjorams neabejingu, tėviškės Palangos gyventojų gerovei vis naujus darbus, kaip uogas ant smilgos antrus metus sumaniai suveriančiu Šarūnu Vaitkum. Salvijus Jodka, lyg lenktynininko šturmanas, jau prieš dešimtmetį įžvalgiai prognozavo jauno ir perspektyvaus žmogaus ateitį. 2013-ųjų gegužę minėsime du metus, kai visa Lietuva iš konkrečių darbų pažino veiklųjį Palangos miesto merą Šarūną Vaitkų. Jis 2005 metais buvo knygos vaikams „Linksmųjų vėjų karalystė“ tarp mano rėmėjų.
Po vienos centristų diskusijų vakarienės Pakutinskų kavinėje abu 2002-ųjų rudenį lėtai ėjome per Palangos naktį link namų. Su Salvijumi eidamas kaip tik prisiminiau buvusio savo vidurinės mokyklos Šaukėnuose Jurijaus Šteino žodžius: „Tylėjimas – auksas, kalba – sidabras“. Arba, kaip žemaičiai kartoja – „Išmintings tyl“.
Kai kas, – o tokios natūros buvo ir be reikalo neprabylantis Palangos politikas Salvijus Jodka, – tylėjimą vertina, kaip išmintingumo apraišką arba susikaupimą rimtai veiklai. Aš – itališkos natūros žmogus, mane ilgėliau tylintis pašnekovas suneramina, pradedu baugintis – ar tik ko nepyksta?
Bet mes visi žinojome – Salvijų iš pusiausvyros išvesti neįmanoma.
Jis, įsitikinau, buvo sukalbama, taikdariška asmenybė. Pradrįsęs prie centrinio pašto prasitariau, kad labai norėčiau išleisti satyrinių eilėraščių knygelę „Palangos ir Ugnės Paronžytės pasiutpolkės“ arba pradėti projekto „Sėkim, vaikai, raideles ir gaivinkim širdeles“ bent penkių knygų leidimą. Salvijus Jodka sukluso: „Gerai, gerai nesikuklinkit. Aš, Gediminai, tikrai nieko prieš leidybą ir pinigais, kai reikės paremsiu, man patinka jūsų tekstai, o kas... skaitys? Juk Palangoje gyvena daugiau skaičiuotojų, negu skaitytojų. Bijau, kad knyga Palangoje, gal šiuo metu ne tik Palangoje kaip ir dailininkų paveikslai, vietos teatras pralaimi žiemą nepagaunamai, o visiems kvepiančiai Baltijos jūros stintai. Niekas nenori mest pinigų į balą, visiems rūpi pelnas. Juk ir mūsų laikraščio „Palangos naujienos“ leidyba – nuostolinga. Bet yra viešas interesas. Tad ir jūsų knygą galėtume paremti“.
Tuo dabar, neabejoju, labai pasidžiaugtų gydytojas Salvijus Jodka. Bet jau irgi penktos žiemos snaigės kurorto kapinaitėse užkloja jo prasmingo gyvenimo pėdsakus, užkloja – vėl ir vėl iškeldamos viešumai geruosius žmogaus darbus. Prisimintinos iš naujo dabartinio miesto mero Šarūno Vaitkaus mintys apie gyvenimo bendražygį, išsakytos 2008-07-19 „Palangos tilte“, išlydint Salvijų Jodką į Amžinąją tėvynę, arčiau jūros: „... Man Salvijus išliks kaip vyresnysis mokytojas, patarėjas ir nuostabios širdies žmogus. Pamenu, susipažinome 2002 m. turizmo parodoje Rygoje. Nuo 2003 m. kartu dirbome Palangos miesto taryboje. Dirbdamas greta, žavėjausi jo patriotiškumu savo Palangai, darbu miestui. Jis suvokė ir visada akcentuodavo, kad Palangos pagrindų pagrindas – turizmas, todėl kurortą būtina propaguoti, skleisti informaciją apie jį. Ne dėl „turistavimo“ (tam jis turėjo galimybių pasirinkti egzotiškesnes šalis), o dėl Palangos gerovės kūrimo jis pats vykdavo į daugybę turizmo parodų įvairiose pasaulio šalyse.
Man Salvijus išliks ir kaip mandagumo, tolerantiškumo pavyzdys. Visada mokydavausi iš jo gerų manierų. Jis buvo mano gyvenimiškosios patirties Mokytojas. Niekada nepamiršiu jo ramių pamokymų: „Jaunuoli, neskubėk gyventi, geriau padaryk taip...“ Nebuvo atvejų, kad vyresniojo kolegos patarimai man nepraverstų įvairiose situacijose. Į šį žmogų pagalbos, patarimo galėdavau kreiptis bet kada. Žinodavau, kad jis padarys viską, kad padėtų bėdos ištiktam“.