Mažųjų pacientų daugėja, gydytojų, deja, ne...

„Tenka pripažinti: kasmet į mūsų įstaigą atvažiuoja vis daugiau pacientų, o ligos puola vis mažesnius. Tuo tarpu jaunų gydytojų sunku prisišaukti – esant tokiems atlyginimams, jie linkę važiuoti ten, kur jų darbas deramai įvertinamas“, – nelinksmais pastebėjimais pasidalijo nuo pat įkūrimo vaikų reabilitacijos sanatorijoje „Palangos gintaras“ dirbanti pirmojo skyriaus vyriausioji slaugytoja Adelė Karteškina.

Mažiesiems – visos  sąlygos
Kaip prisipažįsta pati medikė, į būsimąją gydymo ir reabilitacijos įstaigą ją pakvietė sanatorijos įkūrėjas ir nuo pat pirmųjų dienų jai vadovaujantis Zigmantas Paulauskas. Tada, 1990 metais, tai buvo mažai kam žinoma įstaiga, turinti 40 vietų ligoniukams ir per metus priimanti gydytis kelis šimtus mažųjų pacientų. Šiuo metu „Palangos gintaras“ – gerai žinoma vaikų reabilitacijos sanatorija, sėkmingai vykdanti gydomąjį darbą, turinti gydymo bei materialinę bazę, subūrusi daugiau nei 200 darbuotojų kolektyvą. Sanatorijoje dirba fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojai, gydytojai pediatrai, vaikų psichiatras, refleksoterapeutas, kineziterapeutai, ergoterapeutai, psichologai, vaikų slaugytojos bei kitas personalas. Dabar per metus sanatorijoje gydosi iki 5000 jaunųjų pacientų.
Nuo 40 vietų sanatorija išaugo iki 300 pacientų vienu metu galinčią priimti įstaigą. Čia teikiamos paslaugos – vaikų, negaluojančių dėl kvėpavimo, nervų, judamojo-atramos aparato, virškinimo sistemos, ausų-nosies-gerklės ligos, psichikos ir elgesio sutrikimų, reabilitacija, tų pačių ligų kamuojamų mažųjų sveikatą grąžinamasis gydymas, taip pat palaikomoji reabilitacija sergantiems nervų, judamojo-atramos aparato ligomis bei antirecidyvinis gydymas.
„Patikėkit, mažiesiems pacientams – ir tiems, kuriems nuo vienerių iki aštuonerių metų, ir gydosi pas mus tėvelių prižiūrimi, ir tiems, kuriems nuo aštuonerių iki aštuoniolikos, sudarytos puikios sąlygos. Ir kiekvienas čia dirbantis specialistas – ir gydytojai, ir slaugytojai, ir net šalia esančios sanatorinės mokyklos mokytojai, – deda visas pastangas, kad vaikai atgautų sveikatą ir nuoširdžiai linki jiems pasveikti“, – sako A.Karteškina.

Bijojo... skiepų
O kaip pati A.Karteškina atėjo į mediciną? „Mama pasiūlė, – prisimena pašnekovė. – Žinot, dabar net juokinga prisiminti, bet vaikystėje aš paniškai bijojau gydytojų. O labiausiai bijojau skiepytis. Kai pas mus atvažiuodavo medikai, aš iš mokyklos pabėgdavau į mišką slėptis. Ir kai po aštuonių klasių mama man pasiūlė stoti į medicinos mokyklą, iš pradžių pamaniau, kad ji juokauja. „Mama, juk aš skiepų bijau“, – pasakiau. O paskui nuvažiavau iš Plungės į Klaipėdą ir įstojau. Net pati nustebau: konkursas buvo didžiulis“.
Pašnekovė prisipažįsta, kad po studijų norėjusi ir toliau mokytis, tapti gydytoja. Tačiau tėveliai buvę silpnos sveikatos, ir mama pasakiusi: „O kas tau, vaikeli, mokslus baigti padės, jei mūsų neliks...“. Tad ir nebebandžiusi laimės.
Baigusi medicinos mokyklą aštuoniolikmetė sesutė – taip švelniai anuo metu vadino slaugytojas – gavo paskyrimą į Rusnę, į vaikų lopšelį-darželį: „Labai man ten nepatiko. Ne todėl, kad teko dirbti su mažiukais – aš vaikus labai myliu, bet todėl, kad teko darbai, kuriuos ne medicinos seseriai reikėtų dirbti: pildyti visokias ataskaitas, vos ne ugdymo ir auklėjimo planus sudarinėti. Jaučiausi ne savo vietoje esanti ir vis galvojau: kur po tų trijų metų, privalomų atidirbti po paskyrimo, reikės pabėgti?“
Klausimas išsisprendė beveik savaime. Kartu su A.Karteškina studijavusios draugės dirbo Palangoje, sanatorijoje, vėliau tapusioje Palangos reabilitacijos ligonine, ir parsiviliojo Adelę prie jūros. Šioje gydymo įstaigoje ji dirbo iki to laiko, kai buvo pakviesta į besikuriantį vaikų sveikatos centrą, vėliau išaugusį į vaikų reabilitacijos sanatoriją „Palangos gintaras“. Pradėjo dirbti masažuotoja, o vėliau, kai augančiai sanatorijai buvo paskirtos naujos patalpos, Z.Paulauskas pasiūlė jai skyriaus vyriausios slaugytojos pareigas.
„Taip ir dirbu. Tiesa, bedirbdama įgijau ir aukštąjį išsilavinimą, turiu socialinių mokslų bakalauro laipsnį. Tačiau darbo profilio nekeičiu – manau, kad čia, kur dirbu, socialinių mokslų žinios labai pravartu“, – sako A.Karteškina.

Sergančių vis daugiau
„Žinot, žiūriu aš į mūsų pacientus – tiek paauglius, tiek visai mažučius, kurie, žindukus įsikandę ir mamyčių rankų įsikibę po sanatoriją vaikšto, ir stebiuosi: progresas žengia didžiuliais žingsniais, tačiau ligos ne tik kad nesitraukia, jos puola vis mažesnius. Kai pradėjom dirbti, kaip minėjau, buvo 40 vietų, ir negalėčiau pasakyti, kad jos visos nuolat būtų buvusios užimtos. Dabar, ypač vasarą, norintys į sanatoriją tiesiog netelpa. Kai aš augau, mes beveik nežinojom tokio žodžio ir tokios ligos: astma. Dabar mūsų sanatorijoje apie 70 proc. pacientų kenčia nuo įvairiausių – dažniausiai alerginių – kvėpavimo takų sutrikimų“, – pasidalijo pastebėjimais medikė.
Pasak A.Karteškinos, pasakyti, kodėl taip yra, sunku, juolab kad ji, kaip pati sako, neturi kompetencijos priežasčių nagrinėti ir išvadų daryti. Tačiau, jos nuomone, kalta mūsų gyvenamoji aplinka: ką mes valgom, kuo mes kvėpuojam.
„Mano močiutė, kuri sulaukė 92 metų, nė karto nebuvo pas gydytoją. Kai papasakojau apie tai savo dvylikametei anūkei, ši labai nustebo: negi gali taip būti? Ir, manau, kad to priežastis – ne tik labai stiprus organizmas, o tai, kad ji pati net duoną kepdavo“, – aiškina pašnekovė.
Ji sako pastebėjusi ir tai, kad daugėja vaikų, sergančių neurologinėmis ligomis, net depresija.
„O tuo tarpu gydytojų, ypač jaunų, nedaugėja. Net priešingai – dauguma jaunų specialistų išvažiuoja į kitas šalis, ten, kur jų darbas vertinamas, kur jie gauna atlyginimą, atitinkantį jų išsilavinimą ir kompetenciją. Mūsų šalyje, deja, medikai nemylimi. Labiau už juos, ko gero, nemyli tik kultūros darbuotojų“, – suskamba liūdna gaida pašnekovės balse.

Tarnauti kitiems
A.Karteškina, jei galima taip pasakyti, neramus žmogus. Profesinės veiklos jai nepakanka, moteris aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje.
„Kai prieš keletą metų kūrėsi moterų „Lions“ klubas, sužinojusi apie jo šūkį – „Mes tarnaujam“ – nusprendžiau įsilieti į jo gretas. Juk ir medikų pagrindinė pareiga – tarnauti žmonėms. Čia aš galiu padėti ne tik kaip medikė, čia, kartu su kitomis „Lions“ narėmis, mes galime padėti, paremti tuos, kuriems to labiausiai reikia“, – sako pašnekovė.
Paklausta, kokios šeimos, iš tų, kurioms padeda klubas, istorija ją labiausiai sujaudinusi, buvusi klubo prezidentė sako, jog visų šeimų istorijos jaudinančios. O pati ji bene daugiausiai bendrauja su šventojiškių šeima, kurioje auga trys vaikai, ir vienas jų turi specialių poreikių. Kiek padėta ir kaip padėta moteris nevardija, tik sako, jog labai džiaugiasi, kad su „Lions“ pagalba šeima galėjo išsikelti į erdvesnį būstą. Tai yra išties labai daug, nes iki tol jie glaudėsi viename kambarėlyje.
O paklausta, kokia jos nuomonė apie sveikatos apsaugą mūsų šalyje, A.Karteškina atsakė: „Čia kaip ir švietime: juk jeigu nėra vaikų, mokyklų tuščių nelaikysi, reikia jas stambinti. Taip pat ir su ligoninėmis. Manau, kad teisingas žingsnis – aukščiausio lygio paslaugas sukoncentruoti stambiuose centruose. Mes, Palanga, neturime kuo skųstis: Klaipėda čia pat, ir pasiekti ligoninių miestelį mes galime greičiau, nei patys klaipėdiečiai, gyvenantys pietiniame miesto pakraštyje“.
Pasak medikės, svarbiausia mums visiems – tiek mažiems, tiek dideliems – stengtis patiems sveikai gyventi. Tada ir ligos ne taip smarkiai puls, ir sveikatos bus daugiau – ko visiems ir linki Adelė Karteškina.