Ignas Končius – tvirtas Žemaitijos ąžuolas

I. Končius – fizikas, etnografas, kraštotyrininkas, pedagogas, visuomenės ir kultūros veikėjas, spaudos bendradarbis, menininkas, profesorius. Šiemet minime šio įvairiapusiu talentu apdovanoto žemaičio 130-ąsias gimimo metines. Jo gyvenimas ir veikla yra susiję su Palanga.

I. Končius gimė 1886 m. liepos 31 d. Purvaičiuose (Žarėnų valsčius, Plungės apskritis). Jis buvo jauniausias šeimoje. Iš tėvo paveldėjo sugebėjimą pažinti gamtą, iš mamos – fiksuoti žemaitišką folklorą, didžiuotis savo tarme. Vyresniojo brolio Petro paruoštas įstojo į Palangos progimnaziją, joje mokėsi 1899–1903 m.
Dvejus metus Palangoje kartu nuomojo būstą trys Končių vaikai – Petras ir Ignas mokėsi progimnazijoje, o sesuo Antanina šeimininkavo. Ignas žinojo pinigų vertę – per metus vienas mokinys turėdavo sumokėti 52 rublius už mokslą ir vieną rublį už pirtį, už butą – apie dešimt rublių per mėnesį. Tėvams išmokslinti vaikus nebuvo lengva. Mokydamasis progimnazijoje, iš kunigo Julijono Jasenskio gaudavo paskaityti „Tėvynės sargą“, „Kryžių“.
Baigęs Palangos progimnaziją, Ignas tęsė mokslus Liepojos gimnazijoje. Ten priklausė slaptam lietuvių moksleivių būreliui (jo nariai mokėsi lietuvių kalbos ir Lietuvos istorijos), vaidino spektakliuose.
1907 m., baigęs Liepojos gimnaziją, įstojo į Sankt Peterburgo (prieškario Lietuvoje vadinto Petrapiliu) universitetą. Dalyvavo lietuvių studentų draugijos veikloje, įkūrė Lietuvos kultūros tyrinėtojų būrelį. Studijas porai metų nutraukė bėdos šeimoje – reikėjo prižiūrėti sergantį tėvą, o po jo mirties likviduoti ūkį. I. Končius 1913 m. baigė universitetą ir įgijo fiziko-matematiko specialybę. Padavė prašymus Rygos, Vilniaus, Varšuvos mokslo apygardose įdarbinti mokytoju. Rygos apygardoje globėju (inspektoriumi) dirbo Bukovickis, kuris prisiminė I. Končių, kai šis mokėsi Palangos progimnazijoje. Atsitiktinumo dėka būtent Palangoje atsilaisvino fizikos mokytojo vieta, ir Bukovickis su malonumu paskyrė jaunąjį pedagogą į pajūrį, prieš tai tėviškai perspėjęs, kad Palangoje jam bus sunku pritapti – kurorto visuomenė sulenkėjusi, o valdžia kryptingai vykdo rusinimo politiką. Lietuvius, baigusius universitetą, dažniausiai siųsdavo dirbti į Rusijos gilumą, nepalikdavo Lietuvoje. I. Končius – pirmasis lietuvis mokytojas, paskirtas dirbti Palangos gimnazijoje. Palangos policmeisteris Nikolajus Nikitinskis, sužinojęs, kad I. Končius bus paskirtas mokytoju Palangos gimnazijoje, priešiškai sutiko šią žinią. Mat, policmeisteris prisiminė I. Končių, kai prieš metus jis su vienminčiais Palangoje norėjo suvaidinti spektaklį „Tadas Blinda“, bet dėl įvairių trukdžių spektaklis neįvyko.
1913 m. liepos mėnesį Palangos progimnazija perorganizuota į gimnaziją. Kaip ir progimnazijoje, šioje mokykloje mokėsi tik berniukai. Taigi I. Končius pradėjo dirbti ką tik įsikūrusioje gimnazijoje, dėstė fiziką ir matematiką, buvo penktosios klasės auklėtojas, pirmasis fizikos kabineto vedėjas. Mokykloje buvo stipriai jaučiama rusinimo politika. Mokytojas suprato, kad yra akylai stebimas, stengiamasi sužinoti jo politines pažiūras. To meto publikacijos lietuviškoje spaudoje skelbė apie jo paskyrimą dirbti Palangos gimnazijoje. Tai rodo, koks svarbus tuomet buvo lietuvio mokytojo įdarbinimas šioje mokykloje.
1914 m. vasarą Ignas Končius Palangos bažnyčioje susituokė su Marija Kentraite. Palanga – I. Končiaus žmonos tėviškė. Jos tėvas – žinomas notaras Jonas Kentra, gimęs Palangoje, čia baigęs progimnaziją ir gyvenęs kurorte iki Pirmojo pasaulinio karo.
Tik metus I. Končius dirbo Palangoje. Prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. 1914 m. rugsėjo 2 d. rusų kariuomenės vado įsakymu Palangos gimnazija buvo evakuota į Veru (Võru) miestą Estijoje, vėliau – į Kaukazo Stavropolį. Pedagogas išvyko kartu su mokykla. Po darbo gimnazijoje, 1917–1920 m. I. Končius dirbo Stavropolio žemės ūkio institute asistentu. Šeimai su mažais vaikais gyventi buvo labai sunku – trūko pinigų, maisto, rūbų, kamavo sunkios ligos, nė metų nesulaukusi mirė dukrelė.
1921 m. I. Končius su šeima grįžo į Lietuvą, įsidarbino Dotnuvos žemės ūkio ir miško mokykloje, įkūrė meteorologinių stebėjimų aikštelę, įsteigė „Gimtajam kraštui pažinti“ būrelį. 1924 m. Dotnuvos technikumą perorganizavus į Žemės ūkio akademiją, I. Končius paskirtas docentu. Nuo 1926 m. persikėlė į Kauną, buvo Lietuvos universiteto (nuo 1931 m. – Vytauto Didžiojo universitetas) docentas, Matematikos ir gamtos fakulteto Fizikos katedros vedėjas. 1932 m. pakeltas į ekstraordinarinius profesorius. I. Končius – vienas iš Žemaičių studentų korporacijų įkūrėjų. Tarpukario metais Kaune studentų visuomeninės draugijos buvo labai aktyvios.
1939 m., Lietuvai atgavus Vilnių, profesorius paskirtas Vilniaus universiteto valdytoju, iki kol rektoriumi buvo išrinktas M. Biržiška. Tai buvo didelė atsakomybė, bet jis sugebėjo ryžtingai, bet kartu ir taktiškai pertvarkyti aukštąją mokslo įstaigą, suteikti jai lietuvišką dvasią. Jam padėjo erudicija, nuovoka, diplomatija.
Buvo profesorius, bet nesipuikavo tuo. Kai lankydavosi tėviškėje, nuo Plungės iki Purvaičių (apie 12 km) mėgdavo eiti pėsčiomis, apžiūrinėdamas apylinkes, užkalbindamas pakelės laukuose dirbusius žmones. Marijos ir Igno Končių vaikai vasaras leisdavo Palangoje, mamos tėviškėje, bet tėvas dažnai juos nusiveždavo ir į Purvaičius. Jis buvo įsitikinęs, kad būtina pažinti kaimo gyvenimą, gamtą ir žmones.
Profesorius domėjosi kraštotyra, šia tema skelbė publikacijas spaudoje. Studijų metais (1911–1912) jis daug keliavo po Lietuvą, ypač Žemaitiją, registravo ir fotografavo pakelių kryžius ir koplytėles. Būdamas Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, 1932–1939 m. vasaromis jis vėl keliavo po Žemaitiją, lygino savo prieškarinius užrašus su esama padėtimi. I. Končius redagavo „Senovės kultūros paminklų apsaugos“ įstatymą.
1922 m. vasarą I. Končius su kolega ir draugu Viktoru Ruokiu vaikščiojo po Palangos apylinkes, tyrinėjo šį kraštą. 1925 m. Žemės ūkio ministerijos departamentas išspausdino jų paruoštą etnografinę-statistinę studiją „Palangos kraštas“. Knygoje autoriai pirmą kartą bandė tyrinėti Palangos krašto geografinę padėtį, vietovardžius, klimatą, vėjus, dirvožemį, augmeniją ir gyvūniją, gyventojus, jų tikėjimą, papročius, švietimą, mokyklas, verslus, jūrų uostą, krašto istoriją ir kt. Knygoje pateikiami Palangos ir aplinkinių kaimų gyventojų sąrašai. Ši knyga turi išliekamąją vertę.
I. Končius daug rašė ir skelbė savo darbus tiek periodikoje, tiek atskiromis knygomis. Spaudoje ėmė bendradarbiauti nuo 1905 m. Jo rašytinis palikimas gausus – apie 20 knygų, 300 mokslo populiarinimo straipsnių. Parašė pirmąjį Lietuvoje meteorologijos vadovėlį „Meteorologija“ (1924), taikomosios meteorologijos vadovėlį „Ūkininko dangus“ (1924), rengė fizikos terminų žodyną. Išleistos knygos: „Medžio drožiniai gimtajam kraštui atminti“ (1954), etnografiniai atsiminimai „Žemaičio šnekos“ (t. 1-2, 1961; 2-as leid. – 1996), „Žemaičių kryžiai ir koplytėlės“ (1965), atsiminimai „Mano eitasis kelias“ (t. 1-2, 2001, 2006) ir kt. I. Končius buvo „Lietuviškosios enciklopedijos“, „Lietuvių enciklopedijos“ vienas iš redaktorių.
Profesorius Kaune įkūrė Oro muziejų (vėliau pavadintas „Tėviškės“ muziejumi), daug prisidėjo, steigiant Telšių „Alkos“, Šiaulių „Aušros“ ir kitus muziejus, kartu su Tadu Ivanausku buvo Kauno zoologijos sodo steigimo iniciatoriai.
I. Končius – įvairiapusė kūrybinga asmenybė. Jis buvo nagingas žmogus. Pomėgis drožinėti iš medžio lydėjo jį visą gyvenimą – drožinėjo koplytėles, kryželius, suvenyrus, šventųjų skulptūras. Šis pomėgis šeimą sunkiais gyvenimo atvejais gelbėdavo materialiai – už parduotus drožinius galėjo nusipirkti maisto.
Šeimoje buvo geras tėvas. Augino keturis sūnus, todėl daug laiko skyrė bendravimui su vaikais, jų auklėjimui. Mėgdavo su sūnumis lankytis teatre, dailės parodose, koncertuose ar šiaip pasivaikščioti – didžiavosi savo šeima, sūnumis. Kai profesoriaus šeima vasarodavo Palangoje, šeimos vyrai mėgdavo žvejoti Ronžėje arba nuo tilto. Končių šeima buvo svetinga. Jų name Palangoje rinkdavosi žymūs to meto žmonės, I. Končiaus mokiniai.
1941 m. gegužę I. Končius sovietinės valdžios buvo suimtas. Išsigelbėjęs nuo sušaudymo prie Červenės (Baltarusija), pėsčias grįžo į Kauną, dirbo universitete. Karo metu buvo Savitarpinės pagalbos komiteto pirmininkas. 1944 m. iš Rytų artėjantis frontas I. Končiaus šeimos gyvenime paliko skaudžias pasekmes – I. Končius su dviem sūnumis pasitraukė į Vakarus, o žmona su kitais dviem sūnumis liko Lietuvoje. Reikėjo palikti ne tik gimtą kraštą, bet ir išsiskirti su artimaisiais. Gražiai tarpusavyje sutariančiai šeimai išsiskyrimas buvo tikra tragedija. I. Končius pasitraukė į Vokietiją, vėliau išvyko į JAV, iki 1961 m. dirbo Tuftso universiteto Fizikos eksperimentinėje katedroje.
Emigracijoje įsijungė į lietuvių bendruomenės visuomeninę veiklą. I. Končius buvo aktyvus Amerikos lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos narys, Akademinių skautų sąjungos valdybos pirmininkas ir narys. 1960 m. apdovanotas Geležinio vilko ordinu – aukščiausiu Skautų sąjungos apdovanojimu.
Profesorius buvo santūrus, bet ryžtingas, užsispyręs žmogus, turėjo diplomatinių sugebėjimų. Žmonės jį gerbė. Profesorius didžiavosi esąs žemaitis, visada pabrėždavo savo tarmę. Šeimoje kalbėjo tik žemaitiškai, mėgo žemaitiškas tradicijas, valgius.
Profesorius mirė 1975 m. vasario 19 d. Putname (JAV), palaidotas šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje. 1996 m. I. Končiaus palaikai parvežti į Lietuvą, palaidoti Vilniuje, Rasų kapinėse. Kartu visa šeima susirinko tik amžinam poilsiui.
Palangiškiai turėtų prisiminti Igną Končių – žemaitį fiziką, daug širdies atidavusį lietuvių etninės kultūros išsaugojimui, propagavimui, kuriam Palanga buvo antrieji namai.

Parengė Bronislava SPEVAKOVIENĖ
Palangos viešoji biblioteka