Ieva Litvaitytė: „Mano kūrybos priemonė – purvinas tušas“

Rugsėjo pirmosios išvakarėse palangiškiai – virš bet kokio pesimizmo. Štai, centre, Gintaro – Vytauto gatvių sankryžoje dviejų Palangos senbuvių trečiasis, plataus „vidinio horizonto“ Ričardas G. klausia: „Kaip manot, ar pagal „Majų kalendorių“ šiemet bus pasaulio pabaiga?“ „Gal ir bus, bet mūsų tai neliečia“.
Rugsėjo pirmosios išvakarėse kas turėjo žydėti vasarą – jau nužydėjo, tačiau gėlių šypsenas ir vasaros atšvaitus spėjo įamžinti ne tik fotografai, bet ir dailininkai. Palangos „Mosto“ suvienytieji kūrybos žmonės saulėtai tebekalba apie ką tik pasibaigusį „Švėkšnos plenerą“.
Jame pabuvojo ir labai kukli, labai inteligentiška, gimtajai Palangai, ypatingai – moksleivijai atsidavusi labai simpatiška „Baltijos“ pagrindinės mokyklos dailės mokytoja Ieva Litvaitytė. Smagi! Pasibūta, pabendrauta su bendraminčiais, o Švėkšnos dvaro parko akcentai, nėra abejonių, suspindo naujuose, palangiškių dailininkų darbuose. Juk prancūziškas žodis „pleneras“, jį išvertus, – „atviras oras“ – tapymas iš natūros gamtoje, perteikia gamtovaizdžio spalvų, jų niuansų įvairovę. „Labai patiko pasibuvimas atokiau nuo jūros „Švėkšnos plenere“, džiaugiuosi“, – kalbėjo pirmadienį „Palangos tiltui“ Ieva Litvaitytė, su šilta, vasariška gaidele balse pirmiausia paminėdama plenero sumanytojų ir organizatorių Nijolės ir Juozo Griušių pavardes.

Svarbiausios ugdytojos – šeima ir... Palanga
Šviesiau širdyje, bendraujant su apsiskaičiusiais, smalsiais, ieškančiais, dvasinei saulėjautai neabejingais žmonėmis be pikto. Tokie yra ir Palangai atsidavę, ją toli už geografinių ribų išgarsinę Valerija ir Vitalius Bernardas Litvaičiai.
Nenuostabu, kad tokia yra ir jų mylima dukra Ieva. „Intelektualioji genetika“ savaime atpažįsta ir globia savuosius. Žemės vaikui niekas nedrįso lig šiol uždrausti gėrėtis visomis regimomis žvaigždėmis ir kitomis švelnumo, gėrio pojūčius gausinančiomis žaismėmis. O menas yra visų žinomųjų dievų leistas „narkotikas“: „Turiu tik tiek, smagu vis tiek!“ Kuo daugiau smagių, tuo mažiau ašarotų, o dar blogiau – agresyviai „chamenančių“, depresyvias nuotaikas sėjančių tautiečių.
2008 metais „Drukoje“ išleistas išsamus Palangos vandentvarkos ūkio enciklopedinis metraštis „Šimtmečio istorija“ (1908-2008), kurį žinomas žurnalistas ir literatūros mokslininkas Leonas Paleckis-Kaktavičius spaudai kantriai rengė, padedant ir remiantis buvusio ilgamečio vandentiekininkų kolektyvo vadovo, leidinio bendraautoriaus Vitaliaus Bernardo Litvaičio informacijos šaltiniais, rašoma apie žinomiausių tuometės Lietuvos TSR tapytojų rudeninius plenerus didžiausiame kurorto kolektyve.
„... TVKV viršininkas dėl šios priemonės užėjo pasikalbėti pas tuometinį Dailininkų sąjungos pirmininką, žinomą skulptorių Konstantiną Bogdaną. Buvo aptartos plenerų sąlygos, o pirmininkas pažadėjo paremti idėją, padėti organizuojant renginį, pažadėjo dar ir materialiai paskatinti dailininkus – plenerų dalyvius. Plenerų metu sukurti darbai būdavo eksponuojami valdybos salėje. Į ataskaitinės parodos atidarymą atvykdavo menotyrininkai, dažniausiai – menotyros daktarė Nijolė Tumėnienė. Dailininkai tarsi mokinukai su nerimu laukdavo savo darbų įvertinimo ir būdavo labai nusiminę, jeigu įvertinimas būdavo ne visai palankus. Tokie plenerai vyko kasmet, paskutinis – 1990 metais. Įmonė sukaupė 100 tapybos darbų kolekciją. Ši kolekcija keletą kartų eksponuota Palangos miesto salėse.
Vandentiekininkai glaudžiai bendradarbiavo su respublikiniu Dailės muziejumi“. („Šimtmečio istorija“, 75-76 puslapiai).
Į meninį visad meniškos Palangos „kilimą“ vis drąsiau, energingiau pastaraisiais metais ir savo širdies, svajų, fantazijos pėdutes įspaudžianti, Palangos dailės pedagogikoje jau pusantro dešimtmečio nuoširdžiai besidarbuojanti Ieva Litvaitytė džiugiai prisimena „anuos vandentiekininkų valdose vykusius dailininkų plenerus“, buvimą tarp „gyvų genijų iš Vilniaus“ ir tai, nėra abejonės, labai praturtino jos akiratį, meninę nuovoką, ji pajuto ir spalvotą vėją, galintį apsigyventi paveiksluose.
Menininkė taip pat šiltai kalba ir apie potyrius Gintaro muziejuje, kur dirbo menui visą gyvenimą irgi itin dėmesinga mamytė – 1988-1992 metais muziejui vadovavusi Valerija Litvaitienė. „Man, paaugliukei, labai patikdavo bendrauti „iš arti“ su tėvelio sukviestais Vilniaus ir kitų didmiesčių dailininkais „Vandentiekio pleneruose“, taip pat daug neišdildomų įspūdžių „atminties seifuose“ liko iš dienų, kai buvojau, bendravau Gintaro rūmuose ir aplink juos su ten dirbusia mama. Tai ji, beje, pasidarbavusi ir pedagogikoje, simpatiškais piešinukais iliustravo mano vaikystės „Atsiminimų“ sąsiuvinį, mama skatino kuo daugiau dėmesio skirti piešiniui dar tada, kai lankiau „Saulutės“ vaikų darželį, vėliau – kai mokiausi V.Jurgučio vidurinėje mokykloje. Žinoma, parkas Palangoje – tai stebuklų ir pasakų dvaras! Ir rūmai. „Tebeauga“ manyje kaštonai, aplink kuriuos – pilna sraigių, o marmuriniai laiptai rūmuose irgi mano užpakaliuku nučiužinėti. Vasarą parke tekdavo daug bendrauti su čia poilsiavusiais Lietuvos muziejininkų vaikais. Smagiai nuteikinėjo ir meninius sparnus ateičiai augino parko aplinka, kuri tikrai neleidžia pasent ir senjorui“, – nuoširdžiai prisipažino, pasak ponios Nijolės Griušienės, graži „reto inteligentiškumo moteris“ Ieva Litvaitytė.

„Šventojoje ir „Baltijoje“ dirba kūrybiški ir labai bičiuliški kolegos“
„Baltijos“ pagrindinės mokyklos dailės mokytoja ir Palangos menininkų susivienijimo „Mostas“ plenerų dalyvė Ieva Litvaitytė dar šiltais savo meniškos širdies žodžiais prisimena ir S.Vainiūno meno mokyklos Dailės skyriuje jos kūrybiniams ieškojimams nemažai dėmesio skyrusius dėstytojus: „Tai Lendrūna Moncevičienė, Sigita Kišonaitė-Auželienė, Vytautas Moncevičius.
Labai teigiamai ir ramiai prisimenu dailės pedagogikos studijas Šiaulių pedagoginiame institute, kurį baigiau 1994 metais. Išliko dėsčiusių man meno istorijos profesoriaus Vytenio Rimkaus, skulptoriaus Aloyzo Toleikio, dėstytojų Gečo, Visocko paskaitų fragmentai. Nenuobodu buvo gyventi Dubijos gatvėje esančiuose studentų bendrabučiuose.
Tačiau ypatingai daug jautrių, gražių nesumeluotų žmogiškų jausmų patyriau nedidelėje Šventosios pagrindinėje mokykloje, į kurią dirbti 1994 metais pasikvietė anuomet mokyklos direktorius, Lietuvos krepšiniui daug gražaus nuveikęs Kazys Litvinas. Labai kolegiškai paglobojo šiltaširdė menininkė Audra Bukauskienė, su kuria ir dabar draugiškai aptarėme ne tik kūrybinius gyvenimo akcentus, pedagoginiu patyrimu noriai dalijosi Dalia Mikalauskaitė, darbų mokytoju tada dirbęs savitos meninės natūros kūrėjas Petras Baronas.
O 1998-aisiais „Baltijoje“ vėl pasisekė: supratingai dirbame su Palangai puikiai pažįstama talentinga, labai profesionalia dailininke Reda Rimkute-Ščerbakoviene ir kitomis bičiuliškomis kolegėmis.
Rugsėjui vėl beldžiantis į namų duris ir tėvelių, moksleivių širdis linkiu spalvingai šypsotis ne tik paveikslams ir paveiksluose. Vienas kitam. Pilka kasdienybė irgi gali būti meniška“, – žaviai primena ką tik iš „Mosto“ plenero sugrįžusi Ieva Litvaitytė.
Sėkmės jai ir kolegoms, kiekvienam Palangos, Šventosios mokytojui 2012-2013 mokslo metais nuo visų „Jūros vaikų“, – kantrybės, atveriant pažinimo skrynią ir vejantis rudenišką kasdieniško laiko rodyklę. Kad sielos atšvistų, švelnumui išdrįstų.
Atminčiai – ir žinomo aktoriaus Klaipėdoje Vytauto Paukštės žodžiai: „Aš nežinau, ar žmogus, pagaminęs gražią kurpę, yra kūrėjas ar amatininkas. Žinote, mes tą žodį „Kūryba“ jau tiek nuvalkiojom, kad tiesiog baisu jį ištarti. Šiam tikslui galima pasitelkti kitus žodžius – sąžiningas darbas, kuriam stengiesi atiduoti viską“.
Jau žinau, kad panašias mintis į naują rugsėjį nešasi ir menų mokytoja Ieva Litvaitytė.

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".