Gydytoja, kuri pacientams padeda ne vien tik vaistais

Jurga ŽIČKUTĖ

Poliklinikoje šeimos gydytoja dirbanti Sigita Didjurgienė sako pastaruoju metu pacientams padedanti ne vien tik kaip gydytoja, o ir psichologė ar socialinė darbuotoja. Žinoma, perkeltine prasme. Mat 35 metus gydytojos profesijai atidavusi moteris pastebėjo, jog pacientams padeda ne vien tik vaistai, o ir rodomas dėmesys, geras žodis. Taip pat medikė neslepia, jog dabartiniai žmonės labiau linkę patys rūpintis savo sveikata – tad pas gydytoją dažnai ateina ik pasitarti.

Svarbu – kolektyvo darna
Poliklinikoje (Palangos asmens sveikatos priežiūros centre (ASPC)) šeimos gydytoja S. Didjurgienė dirba nuo 1991 metų. Tiesa, su pertrauka – kurį laiką medikė dirbo privačiame Sondros Kulikauskienės bendrosios praktikos gydytojo centre. Sugrįžo atgal ir tuo džiaugiasi.
„Pas mane sugrįžta buvę pacientai, prisirašo nauji. Iš viso šiuo metu pas mane yra prisirašę apie pusantro tūkstančio palangiškių, – akcentuodama, kad aptarnauti ligonius ASPC patalpose yra nepalyginamai patogiau negu buvusioje darbovietėje, sako gydytoja. – Kalbu ne tik apie erdvias patalpas, o ir platesnes galimybes. Juk dirbame komandoje, kartu su bendrosios praktikos slaugytoja. Beje, ją pacientai dažnai vadina jau nebe sesute, o sekretore. Tiek daug turime ne su medicina susijusių reikalų“.
Tačiau yra ir daug medicininių darbų, kuriuos atlikti poliklinikoje kur kas paprasčiau. S. Didjurgienė mato ne vieną darbo ASPC privalumą.
„Labai daug paslaugų savo pacientams galime suteikti čia ir dabar. Kadangi pastatas yra erdvus, turime laisvą procedūrinį kabinetą, kuriuo su sesute galime bet kada pasinaudoti. Be to, poliklinikoje dirba chirurgas, ginekologė, veikia laboratorija“, – sakė palangiškių mėgstama gydytoja.
Visa tai, pasak pašnekovės, leidžia neatidėliojant padėti ligoniams, kas be galo svarbu kiekvienam į gydytoją besikreipiančiajam.
Ne mažiau svarbu, kalba gydytoja, yra darbo atmosfera, o kolektyvas ASPC yra puikus.
„Visi puikiai žinome, kaip šiuo metu yra darbais apkrauti šeimos gydytojai ir kiek laiko skiriama vieno paciento priėmimui. Santykis – neadekvatus. Skaičiuojant pagal darbo laiką, galėtume per vieną darbo dieną priimti iki trisdešimties interesantų, bet paprastai jų ateina beveik dvigubai daugiau. Ypač šiuo metu, kai siaučia virusinės ligos – žmonės juk negali iš anksto žinoti, kada susirgs. Todėl ateina ir prašo priimti iš anksto neužsiregistravus, – dalijasi darbo rūpesčiais S. Didjurgienė. – Natūralu, kad taip dirbant nelabai lieka laiko domėtis įstatymais, mokslo naujovėmis. Čia mums į pagalbą ateina poliklinikos administracija. Kolektyve vyksta paskaitos, įvairių naujovių aptarimai, pristatymai. Dar mes pamėgome kartu ir keliauti, leisti laisvalaikį“.

Laisvalaikis trumpas, bet turiningas
Paklausta apie asmeninį laisvalaikį, gydytoja nė nesusimąstydama atsako, jog tikriausiai visi medikai labiausiai vertina pažintines keliones.
„Gal medikų darbas yra specifinis, įtemptas, kad mes, kaip pastebiu, labiausiai vertiname aktyvų poilsį, – juokdamasi kalba gydytoja. – Žinau ne vieną gydytoją, kuris mėgsta ne šiaip ilsėtis, o nardyti, slidinėti kalnuose. Mudu su vyru taip pat mėgstame keliauti. Tiesa, nei nardome, nei slidinėjame. Nors į kalnus kopėme jau ne kartą“.
Neseniai gydytoja sako grįžusi iš pažintinės kelionės Bario mieste (Italija), su drauge viešėjo Madride, o su sutuoktiniu nuosavu automobiliu leidosi į Norvegijos kalnus. Be to, medikė sako niekada negrįžtanti į tą pačią vietą. „Noriu pamatyti kuo daugiau pasaulio. Nėra laiko važiuoti į tą pačią vietą du kartus“, – papildo S. Didjurgienė.
Gydytoja skuba priminti, kad jai irgi reikia galvoti apie kelionės išlaidas. Štai kodėl jiedu su sutuoktiniu paskaičiuoja, kiek šalyje, į kurią keliauja, kainuos maitinimasis ir, esant galimybei, imasi maisto iš Palangos. Pašnekovė apgailestauja, kad kelionėms daug laiko neturi. Mat ji slaugo jos namuose gyvenančią mamą, kuriai šiemet jau 95-eri. Todėl dalį laisvalaikio gydytoja leidžia savo sode prižiūrėdama gėlynus, dekoratyvinius augalus bei skaitydama.
„Visada, kai turiu laiko, skaitau. Ypač mėgstu istorinius romanus. Suprantu, kad juose daug fantazijos, bet juk kiekvienoje fantazijoje yra dalis tiesos“, – sakė moteris.

Profesija – nuo vaikystės
S. Didjurgienės mama, kuri sulaukė gražaus amžiaus, taip pat yra buvusi gydytoja – stomatologė. „Kartais juokauju, kad užaugau Josvainių (Kėdainių r.) ambulatorijoje, – dalijasi atsiminimais pašnekovė. – Ir tame yra tiesos. Mat mūsų butas buvo tame pačiame name, kaip ir gydymo įstaiga, kurioje dirbo mama. Tad su medicina, tikra to žodžio prasme, esu susijusi nuo gimimo“.
Gydytoja sako, kad užaugusi tokioje aplinkoje ji nedvejojo – visada žinojo, ką studijuos, kuo dirbs. Nuėjusi ilgą garbingos profesijos kelią S. Didjurgienė sako, jog, nepaisant vykstančių permainų, rinktųsi tą pačią profesiją.
„Gydytojo darbas yra sunkus, bet, jeigu reikėtų rinktis vėl, pasirinkčiau tą patį kelią. Man patinka, kad galiu žmonėms padėti, nesvarbu, ar vaistais, ar žiniomis, ar tik geru žodžiu. Skirtingiems pacientams reikia skirtingo gydymo“, – kalba pacientų mėgstama šeimos gydytoja.
Pasak ilgametės medikės, anksčiau gydytojo darbas būdavo sunkus, nes tekdavo daug dirbti, būdavo dideli ligonių srautai. Dabar – kitos problemos.
„Ne veltui gydytojai kalba apie streikus. Juk mes dabar mažai laiko beturime savo tiesioginei pareigai – gydymui. O anksčiau man tekdavo ne tik receptus rašyti, bet ir žaizdas siūti. Dažnas gydytojas Lietuvoje pasigenda to, dėl ko pasirinko šią profesiją – tikrojo savo pašaukimo gydyti žmones, – neslėpdama minčių kalba S. Didjurgienė. – Dabar gi mes esame raštininkai, kompiuterininkai, o tikrintojų – labai daug. O kur dar visos naujovės. Pavyzdžiui, šiuo metu šeimos gydytojai nebegali rašyti psichotropinių vaistų. Ar tai reiškia, kad mes nebegalime gydyti nemigos? Abejoju, ar įstengs mūsų psichiatrai priimti visus ligonius, kuriuos kamuoja ši liga“.

Ligas stebėti paprasčiau
Paklausta apie dažniausiai pasitaikančias šio laikmečio ligas, Palangos ASPC šeimos gydytoja pastebi, jog dabar kas antras suaugęs žmogus skundžiasi nugaros skausmais.
„Nežinai, kodėl dabar tokia šių nusiskundimų gausa. Manau, kad kiekvienam – skirtingos priežastys. Vieni pacientai pernelyg sunkiai ir nesisaugodami dirba, kiti nepatogiai guli, treti ištisas dienas sėdi. Dar gali būti, kad tos ligos būdavo ir anksčiau, tik žmonės buvo kantresni, labiau užimti ir neturėjo nei laiko, nei noro skųstis ar juolab lankytis pas gydytojus. Apskritai, anksčiau lietuviai mažiau kreipė dėmesio į savo sveikatą ir pas gydytojus eidavo tik tada, kai nebeištverdavo“, – pastebi pašnekovė.
Dabar beveik kiekvienuose namuose yra kraujo spaudimo matavimo prietaisų, kitokios medicininės, profilaktinės aparatūros. O ir informacija apie ligas, gydymosi būdus, priemones ar vaistus šiais laikais ranka pasiekiama. Tad S. Didjurgienė pastebi, kad dažnas į jos kabinetą įeina jau šį bei tą žinodamas, turi ir jau atliktų tyrimų. Čia pašnekovė pamini kitą laikmečio rykštę – cukrinį diabetą. Tačiau ir šią ligą šiais laikais kontroliuoti žymiai paprasčiau – sergantieji namuose turi ir tokios įrangos. Kaip ir visoje Lietuvoje, Palangoje dažnai žmonės skundžiasi širdies-kraujagyslių problemomis.
„Keista, bet iki šiol žmonės labiau bijojo vėžio diagnozės. Nė nepastebėjome, kad mirtingumas nuo širdies-kraujagyslių sutrikimų aplenkė mirčių nuo vėžio skaičių. Tačiau šiuo metu įvairios šios klastingos ligos formos jau yra išgydomos“, – primindama, kad širdies-kraujagyslių sutrikimų galime išvengti gyvendami kitaip, vardija palangiškių susirgimus S. Didjurgienė.

Geriausias vaistas – pats žmogus
Gydytoja aiškina, kad daugumą ligų nulemia neteisingas gyvenimo būdas: nesveika mityba, judėjimo stoka, žalingi įpročiai.
„Žinoma, įtakos turi ir genetika. Džiugu tai, kad dabar žmonės mažiau rūko. Anksčiau retai kas netraukė cigaretės. Štai iš kur dabar taip dažnai pasireiškia insultai, infarktai, – dalijasi įžvalgomis gydytoja. – Tačiau anksčiau nebuvo nutukusių žmonių. Kodėl? Nes nebuvo tokio saldumynų pasirinkimo, o judėdavo daugiau. Tad aš visada žmonėms patariu kuo daugiau judėti – paprasčiausiai vaikščioti pušynu, pajūrio takais. Per dieną reikėtų nueiti maždaug septynis kilometrus (dešimt tūkstančių žingsnių). Besidomintieji specifinėmis mankštomis (joga, kalanetika) taip pat mūsų mieste užsiėmimų ras – tereikia pasidomėti. O vasarą tokios mankštos kurorte netgi vyksta ne vienoje vietoje ir nemokamai“.

Sunki senjorų dalia
Gydytoja džiaugiasi, kad Palangos globos namuose gyvenantieji (S. Didjurgienės pacientai) yra labai pozityvūs žmonės – nė vienas niekuo nesiskundžia.
„Ten turiu dvylika pacientų. Visi jie – prižiūrimi, globojami. Taip pas mus jau yra, kad seni tėvai vaikams lieka trečioje vietoje, – su liūdna šypsena veide sako gydytoja. – Pirmiausia visi rūpinasi darbu, paskui – vaikais, o tėvai lieka vėlesniam laikui. Būna, kad jie gydytojams net priekaištauja dėl prastos tėvų sveikatos, o nė nesusimąsto, dėl ko taip jaučiasi senas žmogus. Šioje miesto įstaigoje sąlygos tikrai labai geros, net išskirtinės. Tačiau ten priimamas ne kiekvienas – nėra tiek vietų. Todėl kiti mano pacientai kviečiasi atvykti į namus. Labai dažnai būna, kad žmonės nori pabendrauti, neturi su kuo pasidalinti savo išgyvenimais“.
Kodėl mūsų senjorai skambina šeimos gydytojai, o ne Greitosios medicinos pagalbai? Pašnekovė paaiškina, kad šiuose medicinos ekipažuose paprastai gydytojų nėra, budi tik felčeriai. Tad, bėdai ištikus – jais nepasitiki, o ir toji pagalba – tik nugabenimas į ligoninę.
„Žinau atvejį, kai pacientę nuvežė į ligoninę, ten per kelias valandas sveikata stabilizavosi ir ji buvo išprašyta vykti į namus taksi automobiliu. Kadangi moteris gyvena ketvirtame aukšte ir negalėjo viena ten užkopti, sėdėjo prie laiptinės naktį, kol atsirado geraširdžių žmonių, kurie padėjo pasiekti butą“, – liūdna senjorės patirtimi dalijasi šeimos gydytoja.

Neatstums nė vieno
S. Didjurgienė neslepia, pacientams prie gydytojo kabineto durų tenka ilgokai pasėdėti. Ir nieko paguodžiančio, deja, pasakyti gydytoja negali.
„Mes to nenorime ir ilgos eilės rikiuojasi tikrai ne dėl medikų kaltės. Tai – centrinės valdžios sprendimų rezultatas, – akcentuodama, kad šeimos gydytojo darbas ne tik vaistus ir siuntimus (atlikti tyrimus ar pasikonsultuoti pas kitus specialistus) rašyti, konstatuoja pašnekovė. – Siuntimų rašymas atima labai daug laiko, o juk dar ir diegiamos naujosios technologijos. Kortelių pildymas elektroniniu būdu dažnai užtrunka daug ilgiau nei ranka – perkrauta sistema meta tolesnius žingsnius draudžiančias lenteles, kol atsilaisvina. O tai kartais trunka keliasdešimt minučių, kartais pusvalandį ir daugiau. O ir išrašytas siuntimas pacientui greito gydymo negarantuoja. Kai kada žmogaus išsiuntimas konsultuoti ir grįžimas atgal su išvada pas šeimos gydytoją užtrunka tris mėnesius ar ilgiau“.
Štai kodėl S. Didjurgienė džiaugiasi dirbdama Palangos ASPC, kur yra fizioterapijos bei kineziterapijos skyriai.
„Poliklinika įsigyja vis daugiau, vis modernesnės įrangos. Štai, paskutinysis pirkinys – kūno analizatorius. Išanalizuoti kūną labai naudinga prieš einant pas reabilitologą. O mūsų kineziterapeutė-ergoterapeutė Raimonda Tuinylienė kiekvieną pamoko, kaip taisyklingai mankštintis, jog sveikata pagerėtų. Pas mus atliekamos ir fizioterapijos procedūros, masažai. Beje, visomis šiomis paslaugomis gali naudotis visi palangiškiai, nesvarbu kurioje sveikatos priežiūros įstaigoje ar pas kurį gydytoją yra prisirašę“, – skuba pasidalinti gerąja naujiena populiari šeimos gydytoja.