Feliksas Pakutinskas: „Gintarui suteikiu naują gyvybę“

Gintaras – jam jau praeitis. Galbūt labiau papuošalų gamyba iš baltojo aukso nugrimzdo praeitin. Tačiau jis juo tebegyvena – prisimena, liečia, apžiūrinėja, grožisi, o, pamatęs gabaliuką, vaizduotėje pradeda piešti, kas iš jo galėtų išeiti.

45 metai – tiek palangiškis Feliksas Pakutinskas skyrė laiko šitam geltonam gražuoliui.

Nostalgija gintarui

Jis prisipažįsta, kad gintarui suteikdavo naują gyvybę. Tačiau prieš penkerius metus teko atsisakyti šio malonumo. Jam suprastėjo regėjimas. Tačiau Feliksas nusišypso, jis neliūdi.

„Dabar perėjau prie stambesnių dalykų“, – ranka jis mosteli, rodydamas savo kavinės sienas, nukabinėtas mediniais meno kūriniais.

Jei gintarui suteikdavo naują gyvybę, tai medžio dirbinius prikelia antram gyvenimui. Jis prisirenka senų, dažniausiai buities, detalių ir daro iš jų kompozicijas. Visas kavinės interjeras išpuoštas jo kūrybos fantazijomis.

Tačiau Feliksas vis jaučia nostalgiją gintarui.

„Kas man yra gintaras? Dabar visai kitoks požiūris į jį, kitoks supratimas. Gi jam suteikiau pusę savo gyvenimo. Kai liečiu gintarą, pamatau kokį gabaliuką, iškart galvoje kyla mintys, kas iš jo galėtų išeiti“, – įsijautęs pasakojo verslininkas ir menininkas.

Jis visada stengiasi nuo gintaro nuimti tik kas būtina ir palikti jį kuo natūralesnį.

Suvenyras Fideliui Kastro

Vienas įsimintiniausių jo kūrybos darbų – tai suvenyras, skirtas Fideliui Kastro. Užsakymą jis gavo iš Maskvos.

„Ką padariau? Labai gražų suvenyrą, – šyptelėjo pašnekovas. – Tai buvo skulptūrinis Lenino portretas. Aplinkui – Spalio revoliucijos įvykiai. Skulptūra buvo iš metalo ir gintaro“.

Kitas jam patikęs savo paties kūrinys – tai medalionas. Šį papuošalą pagamino tik per dešimt minučių.

Kažkada pats sau buvo pasidaręs kaklaraištį, inkrustuotą gintaru. Jį nusipynė iš vielyčių, o ornamentus išraizgė lietuvišku auksu. Atrodytų, jis turėtų būti sunkus nešioti, tačiau pašnekovas papurtė galvą – vielytės labai lengvos, gintaras irgi daug nesveria. Feliksas mėgo nešioti šį atributą. Tačiau po kiek laiko padovanojo vienam muziejui.

Menininkas didžiuojasi, kad prisidėjo prie vieno kuriamo lietuviško filmo – „Valdovas“, kuriame vaidino Antanas Šurna.

„Filmui gaminau visus papuošalus. Pagrindiniam herojui – A.Šurnai – dariau odinį diržą su sagtimi. Gražus išėjo“, – prisiminimais dalijosi F.Pakutinskas.

Sekė žmonos pėdomis

Palangiškis su gintaru susidūrė savo žmonos Irenos dėka. Ji dirbo Klaipėdoje kombinate. Feliksas, grįžęs iš armijos, taip pat jame įsidarbino. Taip jis pradėjo kartu su savo antrąja puse kurti papuošalus iš lietuviškojo aukso.

Anot pašnekovo, gintaras yra dėkinga medžiaga. Ji yra gana minkšta, tai su ja galima lengvai dirbti.

Irenos ir Felikso darbai išsiskyrė menišku, stilingu gintaro įrėminimu. Jų sidabro technologijos imitacija padėjo sukurti aplink gintarą tokį dekoratyvų ornamentą ar ažūrinį raštą, kuris subtiliai apgaubdavo gintaro gabalėlį. Jie sugebėjo sukurti gintaro ir metalo derinį. Jie išmoko panaudoti senąsias metalo apdorojimo technikas, todėl skyrėsi nuo kitų gintaro meistrų.

F.Pakutinskas gilinosi į baltų archeologinius papuošalus. Susidomėjimą senove paskatino ir užsakymas sukurti papuošalus minėtam kino filmui „Valdovas“. Taip pat Kretingos muziejui jis padarė archeologinės juvelyrikos dirbinių. Jo kūriniai yra iš stambesnių gintaro gabalų, tvirtai suręsti. Pakutinskai yra surengę 17 parodų.

Sužavėjo japonus

Abu jie sukūrė tokią galvanoplastikos technologiją, kurią pritaikė gintaro dirbiniams – segėms, apyrankėms, vėriniams, medalionams – kurti. 1971 m. Gintaro muziejui pradėjus rengti autorines dailininkų kūrinių parodas, jie vieni pirmųjų eksponavo dvejų metų kūrybą –­ apie 80 įvairios paskirties papuošalų, panaudodami žalvarį, varį, melchiorą įvairių atspalvių ir formų gintarams įrėminti. Jie surengė nemažai autorinių parodų Vilniuje, Palangoje, Kretingoje, Biržuose, Maskvoje. Jų kūrinius buvo galima išvysti Anglijoje, Čekoslovakijoje, Japonijoje, Jordanijoje, Jugoslavijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Vengrijoje, Vokietijoje. Jie buvo eksponuoti EXPO parodose Kanadoje (1967) ir Japonijoje (1991).

Beje, Feliksas su šypsena prisimena istoriją, kaip kartą jo dirbiniai iškeliavo į Japoniją. Anksčiau tekdavo savo darbus pristatyti Klaipėdoje esančiai meno tarybai.

„Taryba vertino, kokius darbus galima praleisti, kokius – atmesti. Kartą dalį mano kūrinių atmetė kaip netinkančius, pasakė, jog yra negeri. Tačiau atvažiavę japonai būtent juos išsirinko ir išsivežė“, – pasakojo Feliksas.

Darbai buvo labai paprasti, minimalistiniai. Kadangi japonams būdingas minimalizmas, pašnekovas spėja, kad dėl to ir patraukė jų akį, nes atitiko užsieniečių skonį. 

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".