Edvardas Žiba – „Pavasaris“ ir „Kontūrai“ autorius

Baltijos jūros baseiną augina, papildo, maitina tūkstančiai upių, upeliukų, net šaltinių, o mūsų Palanga gražiai suvienija, sugiminiuoja visus visų etnokultūrinių regionų vaikus. Nėra jokių parėjūnų ar prakeleivių.

Iš prisiminimų paletės

Dar prieš du dešimtmečius šviesios atminties palatvijo kuršis Niklaus Murkšis, žvalgant vietą, kur Būtingėje  stovėtų Naftos terminalo sidabrašonės milžiniškos talpos, pajūryje, kur stovėta jo protėvių sodybų, beveik kirste nukirto: „Kiekviena žmogaus dūšelė šiame krante esame vienos – Palangos „kraujo grupės“. Mes gerbiam – mylim ir rūpestingą Pajūrio žuvininkystės direktorių Vaclovą Petkų, ir menininką Edvardą Žibą, kuris pusvelčiui Būtingės evangelikų – liuteronų bažnyčios bendruomenės narių džiaugsmui aliejum ant drobės nutapė kelis šventųjų paveikslus. Džiaugsmui, o ne ašarai turi tarnauti visų gyvųjų darbai ir pastangos“, – 1992 kalbėjo tvarkingiausios, gražiausios Šventosios sodybos šeimininkas, gerasielis humanistas, Mėguvos krašto patriotas Niklovas (Niklaus) Murkšis.

Daug labai pagarbių prisiminimų apie 1959-06-28 Palangoje gimusį, čia 1-ąją vidurinę baigusį, keliasdešimt neeilinių tapybos darbų senelių sodyboje Anaičių kaimuose sukūrusį, 1993-1996 metais pirmuoju Palangos menininkų grupės „Mostas“ prezidentu (tada!) buvusį Edvardą Žibą. Jo gyvenimo kelią 2000 metų rudenį autoavarijoje netikėtai sustabdė pušis netoli Vievio. Bet... jis tebėra! Ne tik klasės draugams, – jį keliolika kartų visur prisiminė žinoma žurnalistė ir buvusi Kretingos rajono laikraščio „Švyturys“ leidėja Audronė Petraitytė-Griežienė. Jo giliai filosofinį paveikslą „Į ten“ profesionaliai vertina ir tą pačią vidurinę mokyklą baigęs Nacionalinės premijos laureatas Rolandas Rastauskas. „Švariausias“ vyras iš mūsų savo vidumi buvo Edvardas Žiba, – vis pakartoja jūros tiltą, Birutės parką gabiai drobėse įamžinęs Jonas Vaišė. Švarūs gegužės 11-ąją išsakyti ir to paties meninio likimo brolio, tapytojo – marinisto Romo Pauliko žodžiai apie Edvardą Žibą: „Trūksta žmogaus. Kaip rankos piršto. Pagrindinio“.

Ir su Juozu Griušiu, ir su daugeliu šviesiųjų palangiškių, centre ir Anaičiuose, prie jūros ir miesto bibliotekoje be graudulio sunkiai žodį ištarsi apie pačiame „sužydėjime savo“ kūrybiškąjį Tėviškės krantą palikusį talentą: „Ko pasiskubinai, Edvardai?“

Laimei, mes dar turtingi jo kūrybiškos širdies pėdsakais. Paveikslais. „Pavasaris“, „Kontūrai“, „Į ten“, „Žvaigždžių dialogai“... Biografijoje parašyta: „Neserga už stilių, serga už gerą darbą“. Edvardo Žibos vaikai Neringa ir Povilas, taip pat jų rūpestinga mama – žmona – Daiva gali didžiuotis Edvardo kūrybiniais laimėjimais, tęsiančiais jo Amžių. „...Trūksta žmogaus. Kaip rankos piršto. Pagrindinio“.

Žmogus yra vertybė, su kuria pagarbiai elgtis turime ir vos žodžių pramokę vaikai, ir su išminčiaus lazdele į Savąjį Stiklo kalną beužkopiantis Senelis.

Anaičiai – Palanga, dviračiu, net pėsčiomis

Dabar Edvardas Žiba ramiai ilsisi bene gražiausiose Vakarų Lietuvoje – Šventosios kapinaitėse, greta savo mylimo senelio, kurį vadino, „opapa“ (močiutė – „omama“), – gal jiedu kai kada net pasikalba, kas žino, patys patirsim (arba ne), o kapelį prie centrinio tako su kukliu, o jo sielą atspindinčiu ženklu – akmenine palete aplanko ir pamedituoja, palikdami pagarbos gėlę daugelis šventojiškių ir palangiškių. Esame čia buvę ir su prasmingos poezijos kūrėju Donium Remiu, kurio knygas iliustravo Edvardas Žiba: 1995 metų spalį sykiu gėrėme kavą ir įspūdingai diskutavome apie meną, menininko misiją šioje, jei ne ašarų, o sunkių, šiurkščių, godžių ir nemokančių mėgautis asmenybės laisve, savo valstybės negerbiančių lietuvių pakrantėje. „Man tai nėra negražu, pardavinėti Palangos centre karštus sumuštinius, – bet ar gražu valstybės, vyriausybės, Palangos miesto vadovams, kad nesugeba išlaikyti, garbingai sumokėti atlygį už gabumus produktyviai dirbantiems savo dailininkams, literatams, teatralams, muzikams?“ – gal dešimtą kartą per vieną valandą, siurbčiojant kavą klausė ir klausė geraveidis Edvardas Žiba, kabinęsis į gyvenimą, kaip žolė pro asfaltą, ir netapęs Dailės instituto studentu talentu, darbu įrodęs savąjį pranašumą. Bet daug kam pirmiausiai parūpo ne dvasiniai turtai, ne knygos, ne paveikslai, nebe artistai – „kaip atsipenėti euro – neuropinigais?“

Dažna meniška siela gavo Darbo biržos „pasą“ ir, žinoma, ne be sielvarto patyrė „pragarėlį“ žemėje.

Ir Edvardui Žibai teko blaškytis tarp „noriu“ ir „negaliu“. Ko tik neišbandė! Bet išliko savimi. Šaunuolis su šio krašto užsispyrėlių „stuburu“. Vis naujus paveikslus kūrė Anaičiuose, senelių Žibų sodyboje, kuri „sutirpo“, kaip jų rąstus saulėn kėlusių ir namus stačiusių darbščių giminės vyrų rankos. Čia visiems visada buvo gera. Čia kvepėjo mylinčio gyvenimo dažais, o oras buvo pritvinkęs viltingos ateities debesiukų.

Mintys išvaiko niūrumą

...Ak, Anaičiai! Knygoje „Palanga. Kultūros paveldas“ 71-ajame puslapyje 2008 metais skaitėme: „Anaičių kaimo etnografinės kapinaitės, istorijos paminklas, kaip ir Nemirseta, priklausė Klaipėdos krašto teritorijai. 1999 m. sausio 1 d. perduotas Palangos miestui. Istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XVI a. Aneiten, Uszeneiten vardu. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Pakapiu vadinamoje kalvelėje, netoli Anaičių kaimo kapinių, kasant rūsį, aptikta įvairių senienų – ietgalių, apyrankių, diržų sagčių“. „Anaičių aplinka mane labai įkvepia filosofiniams paveikslams. Nusiraminu. O už gero puskilometrio dar ir didžiausia, už mane patį didesnė vertybė, gelmes ir dangų suartinanti, suvienijanti jūra, vis patarianti: „Galvok, žmogau, galvok, koks tu mažas, bet gali būti didelis, jei suprasi, kur surasti dangų, nenuskriaudžiant kito žmogaus, kuris irgi liūdi, bet gali džiaugtis.

Anaičiuose aš esu labai gerai. Nors būna dienų – juoda matau. Darbas ties paveikslais, mintys išvaiko niūrumą“, – kalbėjo 1994 metais Edvardas Žiba, dviračiu iš Anaičių atmynęs bidonėlį pieno.

Pernai Anaičiuose buvome sykiu su žmona Vlada Marija ir svečiais iš Kauno – žinoma fotomenininke Birute ir poetu Vladu Vatkevičiais. Mažlietuvių amžino poilsio vietas ženklinantys mediniai krikštai senovės prūsų ir vokiečių kalbomis daug kur baigė „susivienyti“ su samanomis, čia gali pajusti nueinantį laiką, žmogaus būties trapumą, menkumą... Švytėjo neužmirštuolių kereliai.  Fotografavomės. Aš Vladui Vaitkevičiui papasakojau apie evangeliką – liuteroną dailininką Edvardą Žibą iš Palangos – Anaičių, apie tai, kad jis daug gabaus sukūrė ir gyvendamas Kaune, Višinskio gatvėje. „Žinau, labai stiprus ir gerbiamas menininkas, savitas, įdomus. Va, ir išgarsino Anaičius“, – einant mūsų praminta „Žibos alėja“ į smėlynus ir akmenynus prie jūros, kurią mūsų studijų draugas, rašytojas Petras Dirgėla vadina Litorinos jūra, kalbėjo poetas Vladas Vaitkevičius.

Pirmasis „Mosto“ prezidentas

Kalbant apie 1993-1996 metais buvusį pirmąjį Palangos menininkų grupės „Mostas“ prezidentą Edvardą Žibą, dabar jam vadovaujantis Juozas Griušys prisiminė, kai kada bičiulį buvus gal kiek ir impulsyvų, tačiau nepaprastai valingą kūryboje ir tapantį darboholiškai, neskaičiuojant valandų. „Labai gabus buvo Edvardas, todėl bet koks negatyvas seniai pamirštas. Žinia – kiekvieno menininko siela yra nerimastinga ir besiblaškanti, kaip savo uostelio krante per štormą jūroje ieškanti valtelė. Didžioji paveikslų dalis yra išsisklaidžiusi po visą pasaulį. Juose daug paslapties. Paveiksluose dominuoja žmogaus, kaip ir paukščio, laisvė, meilė, gamta, pavasarinis renesansas, tobulos sielos, pilnatvės – vasaros siekiamybės ir kontūrai“, – teigė bičiuliškas „Mosto“ vedlys J.Griušys.

„Paukščiai neša ir nepaleidžia...“

O šį tekstą derėtų baigti žurnalistės, Edvardo klasės draugės tuometėje Palangos pirmojoje vidurinėje mokykloje Audronės Griežienės prisiminimais menininko 40-mečio ir personalinės parodos Palangos bibliotekoje proga, 1999 metų liepą:

„Paukščiai neša mane ant sparnų ir nepaleidžia. Ir aš jų nepaleidžiu“, – taip gražiai, pats sau linkėdamas gero skrydžio, sako Edvardas Žiba.

Kodėl gi paukščiai?

Paukštis jam – meilės, laisvės simbolis. „Buvo laikas, kai dalinau save į dvi dalis: aš – šeimai ir kūrybai. O pasirodo, nei šeimai buvo naudos, nei kūrybai, arba kentėjo jos abi. Dabar aš noriu būti laisvas, priklausyti pats sau“.

Net yra ir tiesioginis atsakymas: „Amžiną atilsį senelio sodyba, kurioje Edvardas gyvena ir kuria, yra netoli Nemirsetos, Anaičių kaime. Šypsodamasis dailininkas patikslina, kad dabar jau „ir ten vadinasi Palanga“. Taigi, sodyboje medžių šakose lizdą suko varnos. „Galvoju: pjauti tą šaką ar ne? Bet juk su varnom „šposyti“ nereikia – ims ir prikarksės ką nors ne taip... Palikau, tegul gyvena. O kitąmet žiūriu apstulbęs – tame varnų lizde tupi apuokų šeimyna! Matyt, tai ir buvo lemtingas ženklas mano gyvenime ir kūryboje“.

Jūra – savaime kūrinys...

„Paveikslų su paukščiais Edvardas Žiba yra nutapęs apie 20. Beje, ir parodoje daugiausia – paukščiai paukščiai... O kai baigsis „paukščių metas“ – ką tada tapys?

Ramiu balsu dailininkas atsako, jog niekada nei gyvenimo, nei kūrybos iš anksto neplanuoja. „Su gyvenimo nutariau ne kovoti, o draugauti. O kuriu tai, ką tuo momentu noriu. Svarbiausia, kad būčiau nusiteikęs.  Savi jausmais, savo širdimi ir rankom gana sudėtinga perteikti tai, ką sumanei. Bet juk pavyksta!“

Edvardas reiklus sau. Kai nuneša į palangiškių dailininkų kūrybinio susivienijimo „Mostas“, kurio narys jis yra, galeriją kokį naują savo paveikslą parduoti, vis eina ir eina pažiūrėti, kaip ten tas paveikslas žiūrisi. Ir beveik visada randąs prie ko prikibti. Tada pardavėjos prašąs, kad grąžintų patobulinti. „Ji vos spėja rašinėti: „priimta“, „atsiimta, „priimta“, „atsiimta“...

Jam jūra – savaime yra kūrinys. Iš jūros tarsi iš didžiulės versmės jis semiasi energijos, ramybės, gėrio ir įkvėpimo“.

...Vieno nemažo juodo paminklo nemažos raidės, vos įėjus į Amžinatvės kiemą Anaičių etnografinėse kapinėse „įseivina“ mintį: „Mirtis yra laimėjimas“.

O gal ir nepralaimėjimas, jeigu apie Edvardą Žibą kalbame ir šiandien, 2012-aisiais?

Negyvų tarp mūsų nebūna.

Dailininko Edvardo Žibos paveikslai mus Palangoje lydi į naują vasarą.

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".