Eduardas Kaniava: „Mielai sudainuočiau restauruotame Kurhauze“

„Nors aš Palangoje neaugau, vieni iš smagiausių mano prisiminimų susiję su ja ir su vienu pirmųjų mano rečitalių, kuris skambėjo nuostabioje Kurhauzo salėje. Jei būčiau pakviestas, mielai sudainuočiau restauruotame Kurhauze“, – sakė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Meno tarybos pirmininkas ir teatro pedagogas, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedros dėstytojas profesorius Eduardas Kaniava.

Pasiūlė kandidatu į Nacionalinę premiją

Palangoje, jaukiame Jūros take esančio namo antrajame aukšte, kur ilgą laiką gyveno garsiojo Lietuvos baritono tėveliai ir kur jau septyneri metai įsikūręs profesorius bei Klaipėdos universiteto Dainavimo katedros asistentė aktorė Barbora Abromavičiūtė-Kaniavienė, susitikome išskirtine proga: Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristatė Eduardą Kaniavą pretendentu Lietuvos nacionalinei kultūros ir meno premijai gauti. Tačiau pats pretendentas šio įvykio sako nesureikšminantis, nes kiekvienas iš keturiasdešimties pretenduojančiųjų kultūros ir meno kūrėjų esą tikrai verti šio apdovanojimo. O premija – tik viena. Va, jeigu būtų šešios ar septynios...

„Kaip jūs sakote, šis muzikinis sezonas išties prasidėjo gražiai. Žinoma, labai malonu, kad muzikinis teatras nusprendė, jog esu vertas pretenduoti į šią premiją. Kaip aš pats vertinu? Patikėkite, tikrai labai džiaugčiausi, jeigu ji būtų man skirta. Ir tikrai smarkiai neišgyvenčiau, jeigu komisija nuspręstų šį apdovanojimą suteikti kam nors kitam. Nes kai pažiūrėjau, kokie menininkai nominuoti: Donatas Banionis, Rimantas Dichavičius, Algimantas Puipa, Vladimiras Čekasinas ir Viačeslavas Ganelinas, Povilas Gaidys, – galima visus keturiasdešimt išvardinti, tai, mano vertinimu, kiekvienas jų už savo gyvenimo kultūrinę veiklą yra nusipelnę premijos. Tad man jau garbė ir džiaugsmas, kad esu šiame sąraše. O kadangi pažįstu beveik kiekvieną jų, tai iškart linkiu didžiulės kūrybinės sėkmės tam, kuris šią premiją gaus, nes visų jų kūrybą labai labai aukštai vertinu“, – sakė jis.

Naujas muzikinis sezonas gausus studentų

Gerbiamo maestro teiraujamės: be džiugios žinios apie jo kūrybos įvertinimą, kas dar naujo šiame muzikiniame sezone? Kokiomis premjeromis žiūrovus pamalonins Muzikinis teatras, ką gražaus ir įdomaus publikai pristatys profesoriaus studentai?

„Man pačiam nauja yra tai, kad per visą pedagoginę veiklą šiemet turiu gausiausią klasę, – pasidžiaugia E.Kaniava. – Niekada tiek studentų – tiek dirbdamas Muzikos akademijoje, tiek Klaipėdos universitete – nesu turėjęs. Šiemet mano vadovaujami dainavimo mokysis nuo pirmojo kurso studentų iki antrojo kurso magistrantų. Galiu pasidžiaugti, kad jų tarpe jau yra ir solistų, dainuojančių Klaipėdos muzikiniame teatre. Debiutavo tokie talentingi dainininkai kaip Rūta Venckutė, Natalija Urnikienė, antrojo kurso magistrantas Rokas Palinskas. Tad džiugu ne tik kiekybė, bet ir tai, kad savo klasėje turiu nepaprastai talentingų žmonių. Štai, neseniai vykusiame mano koncerte Nacionalinėje operoje su Nacionalinės operos simfoniniu orkestru, diriguojant Martynui Staškui, dainavo visi – tiek mano studentai klaipėdiečiai, tiek Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai, ir man tai buvo labai svarbu. Nepasakysiu nieko naujo, tačiau kai noriu pasigirti, visada pasidžiaugiu tuo, kad man, sulaukusiam tiek metų, patikėti studentai, kad esu pedagogas tiek universitete, tiek muzikiniame teatre, kad esu teatro Meno tarybos pirmininkas bei Klaipėdos universiteto Senato narys ir kad manęs nepamiršta ir Vilnius – turiu omenyje ir televiziją, ir koncertus. Tik va, laiko stokoju“.

Norėtų daugiau klasikinio repertuaro

Kalbant apie Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuarą E.Kaniava sako, jog prie jo formavimo neprisidedantis. Taip, jo nuomonės išklausoma, ir ta nuomonė gan svarbi. Tačiau Muzikinis teatras – tai ne Operos ir ne Operetės teatras. Čia reikia aprėpti pačius įvairiausius žanrus. O jeigu kalbėti profesine kalba – maestro prisipažino labai norintis, kad muzikinio teatro dainininkai, ypač jaunieji, daugiau padainuotų klasikinės operos, nes tai yra savotiški vitaminai balsui. Nes dainavimas tiek miuzikluose, tiek net kai kuriose klasikinėse operetėse tegul ir nepažeidžia balso, bet pakankamai jį išvargina, ir jam reikia tam tikros reabilitacijos. Iš dalies tuo tikslu pastatytas ir Džakomo Pučinio vienaveiksmių operų „Sesuo Andželika“ bei „Dažnis Skikis“ diptikas. Artimiausiu metu rengiamasi statyti Gaetano Donicečio operą „Meilės eliksyras“, kurioje vaidmenis kurs ir E.Kaniavos mokiniai.

„Žanrų įvairovė iš vienos pusės muzikiniam teatrui privaloma. Iš kitos pusės, kas „duoda kasą“ – miuziklas. Ir kai pažvelgi kitąkart į salę, kaip bebūtų liūdna tai konstatuoti, rimtuose spektakliuose būna mažiau žiūrovų. Ir malonu konstatuoti, kad mano iniciatyva surengti koncertai „Debiutai“ kartu su Klaipėdos muzikinio teatro orkestru sutraukė daug žiūrovų. Juose koncertuoja visi mūsų jaunieji dainininkai: ar pirmąkart pasirodę teatro scenoje, ar tapę laureatais kokiuose nors konkursuose. Publikai juos pristatau aš, tačiau ne kaip koncerto vedėjas, bet laisvo pokalbio forma“, – pasakojo maestro.

Ir dar kalbant apie repertuarą E.Kaniava prisipažino, kad vienas pagrindinių jo siekių – kad kuo daugiau spektaklių būtų statoma savomis pajėgomis, nes dabar kartais net kiek papiktnaudžiaujama „kviestinėmis“ pavardėmis.

Paklausus, kokie iš paskutiniųjų spektaklių – ar jau pastatytų, ar dar tebesiskinančių kelią iki scenos – E.Kaniavai kelia daugiausiai džiaugsmo, jis visų pirma pamini Dž.Pučinio operų diptiką, kuriame žiūrovai gali aiškiai išvysti ir išgirsti, kokių puikių ir talentingų jaunųjų atlikėjų, galinčių save realizuoti būtent Klaipėdos teatro scenoje, – o jeigu vaidmenis parengtų ir originalo kalba, tai drąsiai galėtų kilti į Europos teatrų scenas, – turi uostamiestis. Dabar šiuo metu statoma latvių kompozitoriaus Zigmars Liepinš roko opera „Adata“, kuri, maestro nuomone, turėtų būti įdomi jaunimui.

Bene labiausiai profesorius, prieš pusmetį pokalbyje prisipažinęs, jog opera esanti didžioji meilė, o operetė – mylimoji, laukia naujų klasikinės operetės – Franco Leharo ar Imrės Kalmano – pastatymų.  Teatro planuose – I.Kalmano operetė „Cirko princesė“. Paklausus, ar turėsime malonumo išvysti patį E.Kaniavą misterio Ikso vaidmenyje, dainininkas sako, jog neketinąs kilti į sceną, tačiau jo mokiniai tikrai dainuos. „Ir net nežinau, kada didesnis jaudulys: ar kai pats einu į sceną, ar kai matau joje savo mokinį, kaip aš vadinu, savo artimą vaiką. Nes kartais neįmanoma nuspėti, kuo ir kaip jis tave nustebins, ir, net kiek jį bepažinotum, nežinai, kokio siurprizo laukti“, – prisipažįsta maestro.

Į Palangą – klaipėdiečių pakviestas

O ar nevargina profesoriaus ir jo žmonos važinėjimai iš Palangos į Klaipėdą? Ar gal kaip tik gyvenimas Palangoje, tėvelių namų aplinkoje bei nuostabios gamtos apsupty, įkvepia?

„Gyvenu tėvelių namuose, bet čia neaugau, – sako E.Kaniava. – Gimęs esu Klaipėdoje, ir dar vaiką dėl visokių politinių įvykių mane tėvai – beje, tėvelis pats buvo muzikantas, grojęs besikuriančioje Klaipėdos operoje, – išsivežė iš pradžių į Šiaulius, paskui – į Kauną“.

Prisiminė profesorius ir tai, kad iš pradžių apie solinį dainavimą net negalvojęs. Net tokio atvejo būta: kai jis mokėsi „Aušros“ gimnazijoje,  muzikos mokytojas rinkosi dainininkus berniukų oktetui. E.Kaniava labai norėjęs dainuoti, bet jo nepaėmė. Besimokydamas gimnazijoje jis svajojo tapti chirurgu. Bet, kaip pats prisipažino, pažymiai buvo vidutiniški, tad stojo į Lietuvos veterinarijos akademiją su viltimi pereiti į Kauno medicinos institutą. Tačiau viskas pasisuko kiek kitaip. Veterinarijos akademijoje tada buvo garsus vyrų choras, kuriame jis pradėjo dainuoti, o vadovas Andrius Kairys iškart jam patikėjo keletą solinių dainų. Kartą pasiklausyti choro atėjo garsusis operos solistas Kipras Petrauskas, kuris, per pertrauką priėjęs prie E.Kaniavos, pasakė: „Tau ne paskui karvių uodegas vaikščioti, o dainuoti reikia“. Taip K.Petrausko paskatintas, jis įstojo į Vilniaus konservatoriją ir net sugebėjo įveikti įgimtą kalbos defektą – greblavimą.

„O į Palangą grįžau gavęs pasiūlymą dirbti Klaipėdos universitete. Man nekilo jokių problemų dėl „stogo“ – žinojau, kad turiu čia namus, kuriuose tėveliai atgyveno net keturiasdešimt metų. Ir Klaipėda iš tų namų – ranka pasiekiama: dvidešimt penkios minutės, ir aš savo klasėje. Bičiuliai Vilniuje, kur prabėgo didžioji mano kūrybinės bei pedagoginės veiklos dalis, kartais gerokai ilgiau nuo savo namų iki darbo važiuoja“, – šypsosi pašnekovas.

Sentimentai Kurhauzui

Kalbant apie prisiminimus, susijusius su Palanga, E.Kaniava prisipažino turįs vieną sentimentą. Čia, puikioje, žavioje Kurhauzo koncertų salėje, kurioje buvusi nepaprasta akustika, įvyko vienas pirmųjų jo rečitalių – solinių koncertų. „Be galo apsidžiaugiau sužinojęs ir pamatęs, kad prasidėjo šio kultūros židinio restauravimo darbai. O iki tol išties širdį suspausdavo kaskart, kai praeidavau pro jo degėsius, nes iki šiol tas rečitalis – vienas maloniausių jaunystės prisiminimų“, – paatviravo E.Kaniava.

Tai gal turėsime malonumo pamatyti ir išgirsti maestro solinį koncertą naujai restauruotame Kurhauze? „Dėl rečitalio – nežinau, tačiau jeigu mane pakviestų čia padainuoti, padaryčiau tai su didžiausiu malonumu“, – sako profesorius.

„Ką duoda kuriančiam žmogui gyvenimas Palangoje? – perklausia E.Kaniava. – Pasakysiu ne apie save, o apie savo žmoną Barborą, kuri, kaip aš vadinu, gimusi ant Vilniaus akmenų, pačiame jo širdyje – Didžiojoje gatvėje. Kai nuvažiuojame į Vilnių, ji beveik kitą dieną klausia: kada grįšime į Palangą? Gyventi čia – pabrėžiu, gyventi, – yra nepaprastai puiku. Kai matai ir jauti, kokia aura supa, kokia ramybė gerąją to žodžio prasme – pasisemi jėgų. Nei kiek nesistebiu, kad žmonės, kuriems finansinės galimybės tai leidžia, įsigyja čia būstą ir atvažiuoja pavasarį, ir žiemą, ir rudenį. Kokia nuostabi Palangoje gegužė!“

Maestro sako, jog per tuos septynerius metus jiedu su žmona jau turi savo mylimas pasivaikščiojimo vietas bei maršrutus keliauti dviračiu. „Kur labiausiai mėgstame vaikštinėti? Išeiname iš namų, einame Vytauto gatve iki įėjimo link Birutės parko administracijos pastatų. Ten yra labai gražiai tvarkomas vienas kampelis, kurį Barbora vadina „Popiežiaus sodais“. Paskui – link jūros, už Birutės kalno, ir sukame paplūdimiu arba iki tilto, arba iki gelbėjimo stoties. Nueiname po keletą, o kartais – ir 8 kilometrus. Ir, kai turime laisvą dieną, stengiamės pasivaikščioti nepaisant to, koks oras už lango. Blogo oro Palangoje nėra, jeigu tinkamai apsirengi“, – pajuokauja E.Kaniava.