Edmundas Benetis – buvęs Palangos vyriausiasis architektas

Sakote, buvęs? Bet jis, kaip ir popiežius ar prezidentas, palangiškiams taip bus visada žinomas: „kurorto vyriausiasis architektas…”

Kuomet pradedame kalbėti apie Palangą, unikalų, istorinį šalies kurortą, buvęs vyriausiasis miesto architektas Edmundas Benetis žodžių į vatą nevynioja ir išsako kritišką bei objektyvią nuomonę: „Man – ne vis vien mano miesto ateitis. Galų gale, kodėl tik mano? Ir tavo. Mūsų. Taip – kaip ir Vilnius, Kaunas, visa Lietuva: „Prarastus istorinio Palangos miesto veidą formuojančius elementus (Tiškevičių vilas kurhauzo parke) reikia atstatyti. Taip, kaip sau atstatome išmuštus dantis. Juk niekam neaiškiname, kad be išmušto danties dabar „žymiai gražiau“. Arba, kad tos atsivėrusios veido erdvės „labai būdingos“ tam miestui. Atsiprašau – veidui“.

Architektūra – jaunystės tikslas

E. Benetis jau dešimtoje klasėje žinojo, kad stos būtent į architektūrą. Ir jokių atsarginių variantų: ką daryti, jeigu neįstos – neturėjo. Kai po pirmųjų dviejų stojamųjų egzaminų (piešimo ir braižybos) gavo maksimalius įvertinimus, viskas tapo aišku.

Taigi, 1976 m. E. Benetis baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą. Palangos miesto vyriausiuoju architektu palangiškis dirbo 8 metus: „Teritorijų planavimo srityje dirbu jau ketvirtą dešimtį metų. Man dirbant Palangos savivaldybėje, buvo parengta didžioji dalis Palangos miesto teritorijų planavimo dokumentų, suprojektuota apie 1400 žemės sklypų nuosavybės atkūrimui, pradedant Palangos miesto specialiuoju paminklosauginiu planu, Palangos miesto centrinės dalies detaliuoju planu, Šventosios gyvenvietės detaliuoju planu ir baigiant Lino, Nemirsetos, Plaušės, pietinės ir šiaurinės Vanagupės dalių, Kunigiškių, Monciškių ir Vilimiškių kvartalų detaliaisiais planais. Prie šių dokumentų būtų galima pridėti dar dirbant Klaipėdos MSPI mano projektuotus gyvenamus Palangos kvartalus „B-1“, „B-2“, „Medvalakio“, „Sodų-Rąžės“, „Rytų“, visą „Taikos“ mikrorajoną... Todėl tikrai gerai žinau Palangą bei jos urbanistines problemas“.

Vyriausiojo miesto architekto pareigos turi savų ypatumų. Pašnekovas sakė, kad bet kuriuo atveju tu esi atsakingas už viską: už visą miestą bei už galutinį kitų projektuotojų ir architektų rezultatą: „Architektai turi tokią formulę: kai gerai, visi klausia „kas projektavo“, o kai blogai – „kas leido“. Vyriausiąjį architektą dažniausiai prisimena būtent dėl antrojo klausimo“.

Nuveiktus darbus vertins istorija

Edmundas nebuvo linkęs vertinti nuveikto darbo savo miesto labui. Tai, anot jo, padarys istorija. „Miesto vyriausiojo architekto darbas turi savo specifiką – tu pats nebraižai, neprojektuoji, nestatai, bet nuo tavo sprendimų, nuo tavo darbo arba nedarbo priklauso bendroji miesto plėtros kryptis. Tai darbas ne tik su investuotojais, ne tik su projektuotojais, bet ir su politikais. Tiek su vietiniais, tiek ir su kitokiais....  jų yra visokiausių. Taip jau Marijos žemėje yra, kad čia visi moka ir išmano tris dalykus: visi vairuoja kaip ralistai, visi žaidžia krepšinį ir visi išmano architektūrą. Todėl specialistui apginti savo (ir miesto!) pozicijas dažnai būna nelengva. Kad ir kaip bebūtų, turime siekti išsaugoti senos, tikros, istorinės, medinės Palangos dvasią, nedaryti jokių revoliucinių, urbanistinių bei architektūrinių eksperimentų“, – įsitikinęs E. Benetis.

Per beveik dvidešimt nepriklausomybės metų Palangoje dirbo keturiolika vyriausiųjų miesto architektų. Per tuos dvidešimt metų – aštuonis dirbo E. Benetis. Kodėl buvo tokia darbuotojų kaita? Paprastai ir logiškai to paaiškinti neįmanoma. Architektui teko garbė dirbti net su šešiais iš aštuonių Palangos miesto merais: R. Mikalkėnu, A. Ulba, J. Šatkausku, P. Žeimiu, R. Palaičiu, E. Rimkumi.

„Ypatingai norėčiau padėkoti 1993-ųjų rudenį mane į darbą Palangoje priėmusiam merui R. Mikalkėnui už dalykiškumą, nuoširdų tikėjimą ir pasitikėjimą. Pamenu, pirmą darbo dieną jis mane įvedė į praktiškai tuščią kabinetą, kuriame tebuvo telefonas ir pasakė: „Dirbk“. Ir viskas. Daugiau jokių patarimų, pamokymų. Po penkiolikos minučių pasirodė pirmas interesantas su konkrečiom bėdom... Beje, būtent merui R. Mikalkėnui turėtume padėkoti už naujojo Palangos jūros tilto projektavimo, statybos ir, ypač finansavimo problemų sėkmingą sprendimą. O kad kiekvienas iš aštuonių Palangos merų po savo kadencijos būtų palikęs nors po vieną pastatytą jūros tiltą!“ – prisiminė E.Benetis.

Palanga prarado dvasią

„Palanga yra mano gimtinė, mano kraštas ir mano žmonės o aš esu maža, maža to krašto dalelė, todėl į Palangą visada žvelgiu suinteresuotu ir subjektyviu, ne tik architekto, žvilgsniu. Yra tokia sparnuota žemaitiška frazė: „Palonga – svieta pabonga“. Žymusis, Amžiną jam atilsį, skulptorius Antanas Mončys prie jos dar taip pat žemaitiškai pridėjo: „Ė mona“. Po šita jungtine formuluote visu 100 proc. pasirašau ir aš“, – juokėsi architektas.

Pasak E. Benečio, architektai, miesto (ir ne tik) aplinką vertina savotiškai: apie tai, kas gerai – paprastai nekalbama. Juk apie ką čia diskutuoti? Kad yra gerai? Bet juk taip ir turi būti. Architekto akis to „gero“ paprastai ir nebepastebi. Gerai – tai gerai, judam toliau: „O va, kai yra blogai... Ir ypač, kai dar ne tu pats projektavai, derinai... tada ir architekto akis užkliūva, ir liežuviui yra kur pasireikšti. Palanga turi specifinę „Genius loci“ (vietos dvasia – lotyniškai). Todėl nevyniojant žodžių į vatą pasakysiu paprastai: dabartinė Palanga tą vietinę kurorto dvasią prarado negrįžtamai ir toliau eina visiškai nenauju, vartotojiško požiūrio į miestą, jo urbanistiką, jo užstatymą ir jo architektūrą istorinio savo tapatumo naikinimo keliu. Nieko baisiau už „rekonstruotą“ J. Basanavičiaus g. iki šiol Palangoje nebuvo, nėra ir (Duok Dieve!) gal ateityje nebebus. Bet ta ateitis jau nebesvarbu, nes juodas darbas prieš Palangą jau yra atliktas ir kelio atgal nebėra. Jeigu kalbėtumėme apie kažką panašaus, tai analogą dabartinei Palangos J. Basanavičiaus g. būtų galima pamatyti Vokiečių g. Vilniaus senamiestyje nuo buvusių Parodų rūmų iki S. Nėries vardo mokyklos, kur išsyk po II pasaulinio karo tarybiniai urbanistai su traktoriais ir ekskavatoriais tiesino istorinio Vilniaus senamiesčio gatvę link „šviesios ateities“. Kas iš to gavosi? Baisu, bet daug kartų geriau, nei „rekonstruota“ J. Basanavičiaus g. Kodėl? Ogi todėl, kad Vilniaus senamiestis palyginti su istorine Palanga yra labai didelis, o sunaikinta Vokiečių g. – tik viena iš kelių dešimčių Vilniaus senamiesčio gatvių. Kas kita Palangoje. Sudarkius („sumoderninus“) istorinės Palangos miesto dalies vienintelę ir pagrindinę kompozicinę ašį, kurioje stovėjo absoliuti dauguma Palangos miesto istorinio architektūrinio paveldo objektų, nebeliko juos jungiančio elemento – tos pačios „rekonstruotos“ J. Basanavičiaus g. su jos nepakartojamais želdiniais. Nebeliko šimtametės alėjos dvasios“.

Ta mūsų „Basankė“

Edmundas priminė, kad dar prieš J. Basanavičiaus g. „rekonstrukciją“ miestas griovė ir išveždavo iš jos kioskus, paviljonus ir kitokias lauko prekybines „pašiūres“. Šioje srityje Palanga buvo pirmoji šios srities pionierė visoje Klaipėdos apskrityje. „Specialiai lauko prekybai įrengėme ir pastatėme senojo turgaus vietoje stacionarias, patvarių medžiagų ir konstrukcijų pavėsines ir paviljonus. Ką gi J. Basanavičiaus g. matome dabar? Šios gatvės prekeiviai dabar ištisus metus joje prekiauja pagal geriausias Gariūnų tradicijas ir su pilnu Gariūnų prekių asortimentu, o senojoje turgavietėje įrengtose pastogėse tradiciškai klesti padėvėtų rūbų prekyba. O kur dar nei tarpusavyje, nei su esama aplinka nederantys bet brangūs ir pretenzingi J. Basanavičiaus gatvės įrangos elementai: „kaip smėlis“ geltona, bet nepraktiška gatvės danga, „kaip jūra“ banguoti suoliukai, marso kronikas primenantys geltonas betonas, šviestuvai ir iš niekur į niekur vedantys dviračio takai....“ – su giliu liūdesiu balse kalbėjo E. Benetis.

Tokia dabar yra J. Basanavičiaus gatvė. Gatvė, nuo kurios daugiau nei prieš šimtą metų prasidėjo Palangos, kaip kurorto, istorija ir kurortinės miesto dalies plėtra, suformavusi Palangą, kaip kurortą. Visa tai buvo nubraukta vienu J. Basanavičiaus g. „rekonstrukcijos“ projektu. Architektas sakė, kad jei tik yra galimybė, „rekonstruotą“ gatvę tiesiog apeinantis: „Aš stengiuosi ją įveikti skersine kryptimi. Taip trumpiau ir mažiau skauda“.

Architektui skauda ir kalbai pasisukus apie miesto valdžios planus iš miesto centrinės dalies „iškelti“ į rytus (palei tą pačią Kretingos gatvę!) autobusų stotį: „Mes nieko nepasimokėm ir toliau laužom dešimtmečiais formuotą kurorto susisiekimo sistemos ir jos objektų išdėstymo infrastruktūrą. Žmonėms tektų išlipti miesto pradžioje ir su dviem lagaminais rankose, dar dviem vaikais pašonėje, žingsniuoti gerą kilometrą iki miesto centro, kur dabar ir stovi... prieškariu statyta autobusų stotis! Tokio „novatoriško“ autobusų stoties iškėlimo sprendimo ir jo pasekmių analogą galima pamatyti kaimyninėje Kretingoje. Nieko nematom ir nieko nepasimokėm. Visiškas vaikų darželis. Gerai „sekasi“ ir centrinę kurorto dalį paversti ištisus metus veikiančiu apmokamu parkingu, bet pabandykite iš Vytauto gatvės privažiuoti prie bažnyčios arba prie kokio banko Jūratės gatvėje, „Anapilio“ ar „Jūros akies“ vilų?...

„Grožio“ kaina

Dar juodesni debesys ėmė kauptis, vos E. Benetis prakalbo apie Jūratės ir Kastyčio skverą. Bet kuriam žmogui, kuris nors kartą gyvenime atvirutėse ar gyvai buvo matęs skulptorės Nijolės Gaigalaitės ir buvusio Palangos miesto vyriausiojo architekto Alfredo Paulausko 1961 metais fantastiškai subtiliai įkomponuotą po šimtamečiu juodalksniu, prie elegantiško baseinėlio, vieną iš geriausių lietuviškos epinės ir poetinės skulptūros pavyzdį – Jūratės ir Kastyčio skulptūrą, dabartinis „sprendimas“ kelia siaubą. „Tai buvo respublikinės reikšmės dailės kūrinys, vienas iš dviejų skulptūrinių Palangos simbolių (antrasis – Roberto Antinio „Eglė žalčių karalienė, ir dabar tebestovi Birutės parke), kuriais didžiavosi Palanga. Ką matome dabar Jūratės ir Kastyčio skvere? Kaip bebūtų keista, skulptūra (kažkodėl...) išliko, bet jos vieta ir orientacija pakeista. Šimtametis juodalksnis nupjautas. Baseinėlis sunaikintas, perstatant jį į didelį, urbanizuotą, nuogos geometrijos vandens telkinį. Ir visa tai iš visų pusių „išpuošta“ keliom eilėm nesuskaičiuojamu kiekiu pretenzingų šviestuvų“, – projektuotojų darbu baisėjosi Edmundas.

„Man labai gaila dėl jau minėtos Palangos kurorto „vietos dvasios“ praradimo. Aš džiaugiausi kartu su Palangoje dirbusiais ir projektavusiais architektais, jų darbais ir sėkmėmis. Projektai buvo jų, o džiaugsmas – ir mano. Te neįsižeis visi Palangoje dirbę kolegos architektai, jei paminėsiu daug ir nuoširdžiai vardan tos Palangos pasidarbavusių vilniečių – urbanistus Aidą ir Algį Lėckus, palangiškį (amžiną Jam atilsį!) architektą Gintą Likšą, Edgarą Neniškį, kurio vienas iš pirmųjų savarankiškų darbų stovi M. Valančiaus g. Nr. 7. Na, o palangiškio architekto Donato Rakausko darbai Birutės alėjoje ir tada, ir dabar džiugina ir palangiškius, ir miesto svečius“, – pasakojo E. Benetis. Miestas nėra vien tik vyr. architekto privati valda, miesto plėtroje dalyvauja daugybė suinteresuotų asmenų, visa miesto bendruomenė. Anot architekto, bent jau taip turėtų būti: „Aišku, visų dalyvaujančių šiame procese vaidmuo nėra vienodas. Vyr. architekto, kaip šios srities profesionalo įtaka ir „svoris“, čia turėtų būti ne paskutinis, bet praktikoje, deja, profesionalo žodis dažnai nieko nelemia ir pakeisti negali. Bent jau architektūroje su urbanistika taip jau yra“.

Pamiršti ir niekam nereikalingi statiniai...

E. Benetis įsitikinęs, kad ne tik Palanga turi problemų su užstatymu bei architektūra. Siaubingai užleista yra Šventoji: „Pietinėje jos dalyje atsiradusio „Elijos“ komplekso, kitaip nei architektūriniu nesusipratimu ar nusikaltimu (ypač – jo aukštybinės dalies) pavadinti negalima“.

Nors Palanga visada turėjo ir dabar dar turi visus miesto plėtrai būtinus visų lygmenų teritorijų planavimo dokumentus (pradedant generaliniu Palangos planu, bendruoju planu, Palangos miesto centrinės dalies detaliuoju planu ir baigiant specialiuoju Palangos paminklosauginiu planu), niekas tų dokumentų nepaiso. „O galbūt nesupranta?“ – retoriškai klausia architektas.

„Jie nuolat yra keičiami kitais, naujais. Ypač tai pasakytina apie Palangos miesto centrinės dalies detalųjį planą. Todėl tiesiog anekdotiškai skamba, kai Palangoje nesilaikant nei Palangos miesto centrinės dalies detaliojo plano, nei specialiojo Palangos paminklosauginio plano sprendimų, vietoj to, kad būtų atstatomi II-ojo Pasaulinio karo ir pokario gaisrų sunaikinti I-ojo miesto kurhauzo parko statiniai – tų pačių grafų Tiškevičių statytos ir jiems priklausiusios medinės vilos: „Ursus“, „Danutė“, „Zbyšekas“ yra steigiamas niekur nenumatytas... skulptūrų skveras. Šalia kurhauzo dar stovėjo, berods, 1970 m. sudegęs legendinis Palangos restoranas „Jūra“. Kodėl nekeliamas klausimas dėl „sausosios“ „jūros“ atstatymo? Niekam nebereikia? Pamiršo? O juk tai artimiausia, numatomo atstatyti kurhauzo, gretimybė“, – pasakojo pašnekovas bei kritiškai įvertino ir Palangos skulptūrų parką: „Vietoj istorinių Palangos vilų, kurios beje ir davė pradžią Palangos kurortui ir kurių atstatymas, pakartosiu, yra numatytas galiojančiuose Palangos miesto tarybos patvirtintuose teritorijų planavimo dokumentuose ir yra privalomas, Palangoje įvairių iniciatyvų pagalba formuojamas... skulptūrų parkas iš tarybinio laikotarpio dailės muziejaus fondų! Aš ne prieš skulptūras ir ne prieš skulptūrų parką Palangoje, bet istorinį Palangos užstatymą, istorinėje Palangos miesto dalyje būtina atstatyti. Jei jau karts nuo karto prisimenam grafus Tiškevičius, kurių pastangomis ir buvo pradėtas formuoti Palangos kurortas ir jo kurortinė infrastruktūra, tai geresnio grafų Tiškevičių atminimo Palangos mieste įamžinimo ir nesugalvosi“, – kalbėjo architektas.

Palanga turi būti jūrinis miestas

Pašnekovas su liūdesiu kalbėjo ir apie Palangos, kaip jūrinio miesto, įvaizdį, kurio, deja, nėra. „Iš principo, visos pajūrio gyvenvietės, visi Palangos palydovai (Būtingė, Šventoji, Monciškės, Kunigiškės, Vanagupė, Kunigiškai, Nemirseta ir Anaičiai) turėjo būti su savo prieplaukom, uosteliais, jachtklubais. Mes to nedarėm, nedarom ir niekas to neprisimena.

Kur yra vienintelio jūrinio Lietuvos kurorto – Palangos uostai, prieplaukos, jachtklubai? Kur ir kokia yra suformuota jūrinė Palangos kurortinė, rekreacinė turizmo ir susisiekimo infrastruktūra? Kur Palangos miesto jūrinės pramogos? Jūrinė žvejyba? Kruizinė laivyba? Kaip vasarą iš Palangos nuplaukti į Klaipėdą, Šventąją, Gotlando salą? Kaip pažvejoti jūroje? Panardyti?  Juk be žvejybos nuo vienintelio Palangos jūros tilto daugiau nieko ir neturime ko pasiūlyti... Turbūt pusė Lietuvos jau pabuvojo Turkijoje, Egipte ir matė, kaip turi atrodyti pajūris, pramogos prie jūros, vandenyje ir pajūryje. Dar kita pusė pabuvojo ir Švedijoje, ir Norvegijoje, ir Danijoje, ir Lenkijoje, ir Vokietijoje. Kas mums trukdo taip tvarkytis savo pajūryje? Turėdami Dievo duotą jūrą, iki šiol nieko nepadarėme. Apie kokią Lietuvą, kaip jūrinę valstybę, kalbame? Ir apie kokią jūrinę Palangą?“ – neslėpė apmaudo pašnekovas.

Buvęs vyriausiasis miesto architektas tiki, kad palangiškiai prisimena savo miesto datas ir šventes. Kita kalba – kiek tų palangiškių beliko? Mes juk nepamirštame savo, savo artimųjų švenčių ir kitų datų. Tas pats ir kalbant apie savo miestą. „Tai ne tiek palangiškių, kiek Palangos miesto valdžios problema, kad iki šiol nebuvo poreikio turėti unikalios savo miesto dienos, miesto šventės. Jei pati Palanga nenori prisiminti įžymiausių ir svarbiausių Palangos datų ir švenčių – tai kodėl tos datos turėtų rūpėti miesto svečiams iš Šiaulių ar Marijampolės?.. Juk Palanga – tai ne vien tik J. Basanavičiaus gatvės restoranai ir barai? O ir Palangos „šventės“, bent jau dauguma jų – atvira komercija. Jei komercijos Palangos šventėse nėra –  tai kokia čia šventė be ėdimo ir gėrimo? Taip kasmet ir sukasi tas jau tradicinis Palangos švenčių ratas: nuo „brangiųjų“ stintų, „ilgųjų“ stalų iki nykiom spalvom dažytų „didžiųjų“ kiaušinių „švenčių“.

Mieste daug kalbama ir apie ilgą nekurortinį sezoną, bet realiai nieko nėra daroma, kad ne sezono metu renginių (ir miesto svečių) atsirastų ir daugiau, ir įvairesnių. „Kad šalia masinių komercinių Palangos renginių būtų ir tikrų Palangos švenčių. Su Palangos Juze ir su mokslinio pobūdžio konferencijom, parodom. Juk tai būtų naudinga ir pačiam miestui pasižiūrėti į save ir savo kraštą, į savo kultūrą, istoriją, ir savo ateitį“, – kalbėjo E.Benetis.

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".