Diriguojant žaliajam miestui

Prieš 33 metus, dabar savo 80-metį švenčiantis architektas Leonas Laimutis Mardosas gavo pasiūlymą atvykti į Palangą ir prisidėti prie jos tobulinimo. Šiai „avantiūrai“ pasidavęs jis čia ir pasiliko, kartu su savim atvežęs naujų idėjų pliūpsnį ir neišsemiamos patirties rezervus, kuriant ne tik palangiškiams, bet ir turistams malonią aplinką. Save vadindamas „atėjūnu“, L.L.Mardosas tapo neatsiejama Palangos dalimi, o ir pats pamilo šį mažą, tačiau, pasak jo, vienintelį kurortinį miestą Lietuvoje.

Įkvepiantis mokytojas

Intelektualumu išsiskiriantis vyras jau daug metų džiugina palangiškius, suteikdamas galimybę jiems pabūti jo draugijoje. Nepaprastai daug gyvenimiškos patirties sukaupęs ir mielai ja dalindamasis jis nuoširdžiai sutinka visus norinčius tai išgirsti. Neslėpdamas pripažino, kad mieliausiai bendrauja su pedagogais, jausdamas jiems artimiausią ryšį. Pats dirbęs braižybos mokytoju jis tapo ne vieno vėliau išgarsėjusio architekto įkvėpėju. „Daug pasakodavau apie architektūrą, o tai matyt sulaukė atgarsio“, - pasakojo architektas. Pedagogo patirtimi visgi labiausiai jis ir didžiuojasi.   

Saugūs vaikai

Kaune gimęs ir užaugęs, vėliau persikėlęs į Vilnių architektas L.L.Mardosas žymiu tapo, kai ėmė projektuoti mokyklas. Pats tuomet mokytojavęs jis puikiai perprato, ko reikia vaikams, kad jie puikiai jaustųsi toje erdvėje, kuri vadinama antraisiais namais. Pradžioje sulaukę kritikos jo kūriniai netrukus susilaukė visiškai priešingos reakcijos. Pažindamas vaikus jis puikiai suprato, ko reikia, kad jie visi galėtų jaustis saugūs, todėl suprojektavo dviejų aukštų ir trijų korpusų su atskirais kiemeliais lauke mokyklą, taip atskirdamas mažuosius nuo, pasak L.L.Mardoso pačių išdykiausių-paauglių bei vyriausiųjų mokinių. Taip 1963 metais išdygo pirmoji jo mokykla Elektrėnuose. Pagal jo projektus pastatyta mokyklų ir Kaune, Druskininkuose, Klaipėdoje bei Vilniuje. „Palangoje mano mokyklų nėra“, - nelaukdamas klausimo atsako architektas. Tačiau tai nesumažina jo įnešto indėlio.

Žalioji Palanga

Visada mėgdavęs Palangos miestą, o vėliau jame ir apsigyvenęs jis supranta, kokia tikroji šio prie jūros įsikūrusio miesto misija. „Čia žmonės atvažiuoja ne dėl mūsų pastatų“, - teigia L.L.Mardosas. Iš tiesų, žmonės atvyksta vedini vieno tikslo – pasidžiaugti gamta. Pasak architekto, svarbiausia, kad neimtų dygti pastatai aukštesni už medžius, taip užgoždami visą žaliąjį miesto grožį, kuriuo labiausiai pasigrožėti ir trokšta iš didmiesčių atvykę turistai.

„Iš natų“ gimę kūriniai

Architektas L.L.Mardosas nuoširdžiai apgailestauja, kad šiuolaikiniai architektai imasi vykdyti pačius įmantriausius užsakovų norus, pamiršę apie kurtą viziją. Jis pats visuomet stengėsi kurti tokius projektus, kurie atitiktų reikalavimus, tačiau nebūtų vien ypatingi tik savo dydžiu.

„Architektas privalo būti dirigentas, skaitantis natas iš generalinio, šiuo metu vadinamo bendrojo plano“, - savo nuostatomis dalinosi L.L.Mardosas. Jo nuomone, svarbiausia nesiimti drastiškų pokyčių šiame plane, galimi tik menki pakeitimai. Tokia taisykle jis vadovavosi ir pats, nepakenkęs ir nepridaręs jokių nuostolių nei miestui, nei gamtai, o ypač žmonėms.

Ypatingai palangiškiai turi būti dėkingi už autobusų stoteles, kurios saugo nuo lietaus. Jos buvo pastatytos architekto L.L.Mardoso dėka, kuris pagailėjo lietaus merkiamų autobuso laukiančių miestelėnų.

Be kioskų

Stebėdamas ir pats dalyvaudamas visuose miesto pokyčiuose architektas „vienintele Lietuvos gatve“ įvardija J.Basanavičiaus gatvę, kurios pabaiga siekia jūrą. Tai unikali gatvė, tačiau ypatingai nusivylęs L.L.Mardosas yra dėl nemažėjančių šioje gatvėje kioskų, kurie karaliauja ir menkina šios gatvės lygį. Palyginęs kaip kiti miestai išnaikino nereikalingus kioskus, jis tikisi, kad taip kada nors atsitiks ir žymiojoje Palangos gatvėje.