Dešimt metų čiulbantis „Kikilis“ kviečia į šventę

 Šių metų tradicinės Jurginės ir gražioji ansamblio „Mėguva“ rengiama šventė „Jurgi, paimk raktus!“, į kurią palangiškiai ir miesto svečiai kviečiami šeštadienį, prasitęs dar viena puikia švente. Ją dovanos Palangos moksleivių klubo vaikų folkloro ansamblis „Kikilis“, į kurio dešimties metų jubiliejų suvažiuos gausus būrys bičiulių. O visi drauge mažieji dainorėliai, šokėjėliai, muzikantai ir pasakoriai kviečia į Kurhauzo aikštėje sekmadienį, nuo 13.30 klegėsiančią Atvelykio šventę „Jurgeli, meistreli, mokyk savo vaikus“.

Pradžia – 2003-aisiais

„Kikilis“ – tikras mūsų klubo pasididžiavimas“, – apie Palangos moksleivių klubo vaikų folkloro ansamblį „Kikilis“, poryt kviečiantį visus į savo jubiliejinį koncertą, nekart yra sakiusi klubo direktorė Rūta Gecienė.

„Mes visos labai džiaugiamės, kad „Kikilis“ moko ne vien dainuoti, šokti, žaisti. Čia mūsų vaikai išmoksta buvimo kartu. Meno mokykloje yra pamokos, yra namų darbai. To irgi reikia, tai taip pat puiku. Tačiau čia – tikras kolektyvas, su savo tradicijom, su savo šventėm. Ir tai mus džiugina“, – kalbėjo ansamblį lankančių vaikų mamos, linkėjusios, kad „Kikilis“ augintų vaikus nuo pirmosios iki pat dvyliktosios klasės.

O kokie gi buvo pirmieji „Kikilio“ žingsniai? – teiravomės jo vadovės Dianos Šeduikienės.

„Kiek daugiau nei prieš 10 metų vaikų folkloro kolektyvas buvo likęs be erdvės: muzikos mokykloje „Mėguvos“ vadovė Zita Baniulaitytė turėjo būrelį vaikelių, bet paskui keletą metų veikla buvo pristabdyta. Tad sumanėme kreiptis į Moksleivių klubą, pabandėme čia prisiglausti. Direktorė R. Gecienė patikėjo mumis, ir taip nuo nulio viskas po truputį įsisuko“, – sakė D. Šeduikienė.

Pasak jos, kolektyvas pradėjo burtis 2003-ųjų rudenį, kai po truputį į būrelius Moksleivių klube pradeda rinktis vaikai: „Perėjome per mokyklas, kalbėjomės su mokytojais, vaikais. Iš pradžių veikla buvo labiau šviečiamoji bei pažintinė: ne koncertinė, o labiau panaši į vaikų folkloro studiją. O pirmieji rimti koncertai man dabar asocijuojasi su Lietuvos vaikų ir moksleivių liaudies kūrybos atlikėjų  konkursu „Tramtatulis“, vykstančiu kas du metai. Pernai jame dalyvavome penktą kartą“.

Anot vadovės, labai kolektyvą suvienijo Klaipėdos regiono vaikų folkloro stovykla „Vėlungis“. Anksčiau jos buvo vienadienės, paskui išsirutuliojo į ilgesnes, trunkančias 3-4 dienas.

„Kai pirmąkart važiavom į „Vėlungį“, net vėliavos savo neturėjome, tik pavadinimą buvome apgalvoję. O ten jau reikėjo važiuoti su savo atributika, su savo vėliava, prisistatymas turėjo būti. Tad buvo akstinas – kad reikia rimtai pasirengti. Pasisiuvome savo gražią vėliavą – beje, visuose darbuose mums talkina mamytės, tad ir vėliavą su jų pagalba siuvome. Turime labai kūrybingų mamų, jos – kaip dovana mums, ir gyvename visi kaip šeima. Pasirodėme toje pirmojoje stovykloje tikrai gražiai, ir kuo toliau, tuo labiau augome“, – prisimena vadovė.

„Tramtatulis“ vyksta kas du metai. Tiesa, ne visi vaikai gali dalyvauti, ne visi turi duomenis: kas du metai žiūrime, kas iš tų, augančiųjų, gali dalyvauti. Ir kiek mes dalyvaujame konkursuose, nebuvo nė karto, kad neparsivežtume laurų. Pernai buvo jau penktasis „Tramtatulis“. Ir jei pirmuose buvome diplomantai, o dabar triskart iš eilės esame laureatai. Du jaunikaičiai du metus iš eilės – tik skirtingose kategorijose, nes tose pačiose rungtis nebegalima – Laurynas Bauža IV-ajame konkurse buvo solistas laureatas, Jorintas Liakas tapo laureatu grodamas pučiamaisiais, o stipriausiai – rageliu. V-ajame konkurse jie dainavo duetu ir taip pat skynė laurus. III-iame „Tramtatulyje“ merginų tradicinių instrumentų kapela puošėsi laurais.

 „Berže kikilis betupous“

„O kodėl pasivadinome „Kikilis“? – susimąsto D. Šeduikienė. – Mus nuo pirmų dienų globojo palangiškė, šviesios atminties dainų ir pasakų pateikėja Regina Andriekutė. Visą laiką mes su ja draugaudavome, pasitardavome, mokėjome daug jos dainų. Viskas ir prasidėjo nuo iš jos išmoktos vaikiškos piemenų dainelės „Berže kikilis betupous“. Ji ir patapo mūsų ansamblio himnu“.

Pasak vadovės, dėl ansamblio pavadinimo iš pradžių visokių minčių būta: kaip čia tą Palangą įpinti. O kas yra Palanga – jūra, smėlis, gintaras... Bet niekas pajūriško nekibo, nors tu ką: nei „Bangelė“, nei „Smiltelė“.

„Nuspręsta pasivadinti pagal tą dainelę: juk ir daina graži, linksma, atėjusi iš Palangos, iš dainų pateikėjos Reginos, tad prie to kikilio ir likome, – šypsosi D. Šeduikienė. – O įdomiausia buvo, kai reikėjo siūti vėliavą. Mamai, sutikusiai tai padaryti, kilo klausimas: o koks tas kikilis? Kregždė su savo uodegyte – aiški, zylutės ir sniegenos išsiskiria krūtinėlių spalva, genys – „kepurėle“. O kikilis? Vartėme visokias knygas, nes reikėjo ir spalviškai išspręsti vėliavą. Kikilis gi – lyg ir nieko išraiškingo: tiesiog žvirblinis paukštukas. Tik tiek, kad jo rusvas pilvelis... Tai bevartant knygeles ir apsistojome ties tais rusvais atspalviais“.

Paklausta, kiek kikiliukų užaugo per tuos kiek daugiau nei 10 metų, vadovė sako, jog sunku suskaičiuoti: nes vieni nuo pat pradžių iki mokyklos baigimo buvo „Kikilyje“, kiti – priešokiais. „Smogiamoji“ grupė, su kuria sekmadienį pasirodysime jubiliejiniame koncerte – šešiolika kikiliukų. Paprastai būna nuo 12 iki 15, yra ir tokių, kurie kaip jaunas mėnulis tik kartais pasirodo. O amžius – nuo pirmos iki septintos klasės: didžiosios panelės baigė mokyklas ir išėjo į studijas, nors vis laiks nuo laiko grįžusios mus aplanko“, – sako D. Šeduikienė.

Vadovė džiaugiasi, kad „Kikiliui“ jau nebereikia „vilioti“ vaikų.

„Nėra lengvas procesas „prisivilioti“ vaikus į ansamblį. Pirmaisiais metai, kaip minėjau, eidavome į mokyklas, pasiimdavome šiek tiek instrumentų, susitardavome su mokytojomis, kad priimtų mus kokiai 10 min. į pamoką, ir jos metu kalbi vaikams, padainuoji, pagroji. Bet vis tiek ne iškart aišku pasidaro: kas tas folkloras. Daugiau draugavome su Pradine mokykla: ateidavome, susiburdavome fojė ar kitoje patalpoje, ir darbuodavomės. O kai susidarė branduoliukas, pradėjo burtis vis daugiau vaikų: vieni per kitus pasipasakoja, draugus atsiveda. Žiūrėk, ir pasilieka kas iš tų atsivestųjų. Arba tėveliai išgirsta ir atveda. Paskutiniu metu aš į mokyklas jau ir nebeinu, nes patys vaikai jau ateina“.

Per tuos metus būta ir koncertų, ir konkursų. Kas labiausiai džiugina, kas labiausiai įstrigo – teiraujamės vadovės.

„Vaikai labiausiai laukia tų ilgalaikių išvažiavimų į stovyklas, į Dainų šventę – ten, kur kelionė, kur nakvynė. Kur jau kaip ir šeimos pasibuvimas. Juos traukia ir veikla, ir erdvė, ir naktinis gyvenimas, ir sporto varžybos, juolab, kad suvažiuoja tokie pat bendraminčiai, bendrą pomėgį turintys vaikai. Jiems bene labiausiai įstrigo Moksleivių dainų šventė – prieš kelis metus pirmąkart folkloristai įsijungė į bendrą choreografinę programą. Seniau – o ir šiais metais taip bus – būdavo bendra folkloro diena Sereikiškių parke, Gedimino kalno papėdėje: kolektyvui tiesiog paskiriama diena ir valanda, tu ateini, parodai savo koncertinę programą, ir viskas: gali eiti kitų žiūrėt ir klausyt. O Moksleivių dainų šventėje buvo sugalvota duoti folkloristams keturias bendras dainas – pagal regionus, – kelis bendrus šokius, ir labai visus suvienijo tai, kad viską turėjome Kalnų parke padaryti bendrai, kaip vadovai nurodė. Ir dabar vaikai labai laukia bendrų dainų ir šokių“, – kalbėjo D. Šeduikienė.

„Vilka oudega, arba Laimė žaisti“

Šiemetinei Dainų šventei „Kikilis“ yra parengęs atskirą savo programą.

„Kaip žinia, šventės tema šiemet – „Laimė“. Visi skirtingai į tą temą ir tą laimę pasižiūrėjo. O „Kikilio“ programa vadinasi „Laimė žaisti“: paprasta, vaikiška tema. Ir mūsų jubiliejiniame koncerte mes šią programą „Vilka oudega, arba Laimė žaisti“ ir parodysime“, – pasakojo D. Šeduikienė.

Grįždama prie sekmadienį vyksiančio koncerto D. Šeduikienė prisiminė, kaip apskritai kilusi mintis švęsti. Ankstyvą pavasarį, kai greitai atšilo, tačiau žalumos dar nebuvo, jau žinomo visai Palangai pasakoriaus Kazimiero Eglyno mama Rita, beje, pakonsultuojanti vadovę dėl žemaičių kalbos ir šiaip visada aktyviai visur padedanti, pasakė: „Pas jus daug medžių, o kabo tik vienas pakrypęs inkilas, kuriame nieks seniai nebeperi“. Vadovė atsakiusi, kad būtų gerai. Bet – kas padarys? Kazimiero mama pasakė: „Aš“. Išvažiavo į netoli Salantų esančią tėviškę, ir kitą savaitę atėjo nešina nauju dideliu gražiu inkilu, ant kurio išdegintas paukštukas ir užrašyta: „Kikilis“.

„Nuėjome pas direktorę, paprašėme kopėčių, pakabinome inkilą berže, ten, kur mažesnis judėjimas. O po savaitės „Kikilio“ inkile apsigyveno strazdų šeimyna. Ir kai buvo įkeltas inkilas, kai apsigyveno strazdai, tada ir nuspręsta: reikia švęsti dešimtmetį, reikia parodyti ir nuostabius vaikus, ir pasidžiaugti nuostabiom mamom“, – pasakojo D. Šeduikienė, pridūrusi, jog mamų iniciatyvos ją tiesiog stebinančios: ir prie Užgavėnių jos visada prisideda, ir dabar prie svečių pamaloninimo prisidės: keps pyragus, „baravykus“, darys lauknešėlius svečiams.

O ką jubiliejaus proga parengė „Kikilis“, bus galima išvysti sekmadienį Kurhauzo aikštėje.